Balandžio 24 d. Antradienį „Skalvijos“ kino teatre vyko Nepatogaus kino diskusijų klubas, kurio metu žiūrovai turėjo galimybę pamatyti filmą „Meilė karo metu“. Filme pasakojama palestiniečio ir žydės meilės istorija, jų išgyvenimai ir sunkumai su kuriais jaunuoliai yra priversti susidurti dėl dviejų valstybių nesutarimų. Po filmo peržiūros vyko diskusija „Izraelis ir Palestina: taikos vizija ir konflikte gyvenančių žmonių kasdienybė“, kurioje dalyvavo Lietuvoje gyvenantys savanoriai iš Palestinos Fadi Zatara ir Amjad Nastrallah bei Delfi.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas ir visiems žinomas rašytojas, aktorius ir žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Paprašyti papasakoti apie situaciją Palestinoje, Amjad ir Fadi atviravo, jog tokių istorijų, kokia yra papasakota filme, ne viena. Nors Palestinoje nėra įstatymų draudžiančių susituokti su žydų kilmės asmeniu, visuomenės požiūris gali būti įvairus. Tačiau Izraelyje, pasak vaikinų, netrūksta rasistinių įstatymų, o pernai buvo priimtas įstatymas draudžiantis izraeliečiui(-tei), gyvenančiam(-iai) Jeruzalėje, tuoktis su palestiniečiu(-te), antraip gali prarasti Izraelio pilietybę.
Arkadijus Vinokuras teigia žinąs ką reiškia būti svetimšaliu savo valstybėje. Izraelio demokratija jis neabejoja, tačiau kaip ir kiekvienoje valstybėje niekas nėra tik juoda ar tik balta. Nesutarimų priežastys, pasak jo, slypi istorinėje patirtyje. Tautos nelinkusios pasitikėti kitais. Tačiau, rašytojas tiki, jog situacija keičiasi dėka tarptautinių organizacijų veikiančių Izraelyje, tokių kaip „Taika dabar“ (angl. Peace now).
„Reikia tikėtis jog liberalių politinių jėgų įtaka didės Izraelyje. Nepalaikau dabartinės Izraelio politikos, skatinančios naujakurius, ir manau, jog tokie veiksmai tik nutolina ginčo šalis nuo kompromiso“ – teigia A. Vinokuras. Svečias iš Palestinos, Amjad, netiki, jog Izraelio politika keičiasi. Pasak vaikino istorija kartojasi, sienos kontrolė didėja, kontrolės punktų Palestinos teritorijoje taip pat daugėja, o derybos, kuomet derasi okupantė su okupuota valstybe, kuri net oficialiai nepripažįstama kaip valstybė, nėra lygios, tad abejotina jų reikšmė. Jam antrina Fadi, teigdamas, kad negalima laikyti Izraelio demokratine valstybe, kadangi šiuo metu Izraelio kontroliuojamoje teritorijoje gyvenantys arabai yra priversti priimti Izraelio pilietybę ir yra varžomi kitų šios valstybės rasistinių įstatymų.
Apžvalgininkui Ramūnui Bogdanui teko dalyvauti Užsienio reikalų ministerijos posėdyje, kuriame buvo svarstoma prieštaringa Lietuvos pozicija UNESCO Palestinos klausimu. Jo nuomone valstybė negali būti kuriama ant neteisingumo pagrindų, kuris prasidėjo dar tuomet kai Jungtinės Tautos, neatsiklaususios ten gyvenančių žmonių, padalijo Palestinos teritoriją. „Viena vertus, žydų tauta, ilgus metus kentusi neteisybę Europoje, sugebėjo užsitikrinti paramą ir įsitvirtinti jų istorinėje žemėje. Tačiau šiai tautai bandant kurti savo valstybę toje teritorijoje, čia jau ilgus metus gyveno kita tauta. Tad konfliktas prasidėjo nuo pačios pirmosios dienos. Izraeliui ginantis, tuo pačiu vyksta ir šios valstybės ekspansija. Ir, kaip teisingai pastebėjo svečias Amjad Nastrallah, Izraelis yra keista valstybė, kuri neturi aiškių valstybės sienų, būtent dėl savo siekio, kad visa Palestinos teritorija būtų inkorporuota į Izraelio valstybės teritoriją.“- teigia p. Ramūnas Bogdanas.
Jis prisimena, kaip 1990-1991 m. Lietuva, kovojusi už nepriklausomybę, džiūgavo susilaukusi tarptautinio pripažinimo, kuris įgalino ją derėtis su valstybe okupante kaip lygus su lygiu, valstybingumo prasme. Todėl sunku suvokti Lietuvos poziciją nepripažinti Palestinos valstybingumo, kadangi be pripažinimo tarptautinėje arenoje, šios tautos nėra lygiavertės derybų dalyvės.
A. Vinokuras, kuriam teko būti Izraelio karinių pajėgų kareiviu, teigia visa širdimi palaikantis Palestinos valstybės atkūrimą, tačiau tik ne ant kitų žmonių kaulų. Jis primena Jasiro Arafato žodžius, grasinančius nušluoti Izraelio valstybę, o tai anaiptol nėra kelias vedantis į sutarimą. Tačiau svečias Fadi Zatara primena, jog būtent J. Arafatas pasirašė Oslo susitarimą, kuriuo Izraelis ir Palestina įsipareigojo siekti taikos.
Amjad Nastrallah pasakoja apie Izraelio valstybės plėtimąsi Palestinos sąskaita. Pagal Jungtinių Tautų padalijimą 1947 m. Izraeliui buvo suteikta 56% teritorijos, tada per ateinančius pora dešimtmečių Izraelis okupavo 78% teritorijos. Esant tokiam žemės pasidalijimui, buvo pasirašytas Oslo susitarimas. Amjad taip pat teigia, kad šiuo metu Izraelis yra dar labiau išsiplėtęs ir užima 86% teritorijos, jis pripažįsta, kad laikas labai greitai bėga, o Palestinos teritorija sparčiai mažėja, jose pastoviai įkūrinėjant naujas žydų gyvenvietes. „Izraelis – viena galingiausių pasaulio valstybių dėl to, kad turi nepaprastai daug pykčio ir jėgos naikinti kitus, o sakydamas kitus, turiu omenyje save, kaip įsibrovusį svetimšalį, gyvenantį jų žemėje, o karas niekada nebus išeitimi, taip elgiantis taika niekada nebus pasiekta.“- teigia Amjad Nastrallah.
Diskusijos metu vienas žiūrovų diskusijos dalyviams pateikė klausimą, kiek istoriškai laiko žydai gyveno konflikto teritorijoje, o kiek laiko – arabai? Į šį klausimą atsakė Fadi Zatara, trumpai papasakodamas, jog iki XVIII-XIX a., kai prasidėjo sionistiniai judėjimai, žydų kraustymasis į šias teritorijas, Izraelio-Palestinos teritorijoje taikiai gyveno trys religijos, jam paantrina Amjad, pažymėdamas, kad šis konfliktas yra ne dėl religijos ar žemės ir jis nėra tik tarp Izraelio ir Palestinos – tai yra tarptautinis konfliktas, kuris gali būti išspręstas tik žiūrint į jį plačiąja prasme.
Ramūnas Bagdonas atsakydamas į diskusijos moderatorės užduotą klausimą apie Palestinos pasipriešinimo judėjimą – Intifadą, šį reiškinį lygina su Lietuvos partizanais, o dabartinį palestiniečių būvį Izraelyje – koncentracijos stovykla, kur yra paminamos bet kokios žmogaus teisės bei pagarba. Šį pasakymą p. Ramūnas iliustravo kontrolės punktų palestiniečiams gausa bei atvejais, kai užstatomi palestiniečių namai ir iki jų vietoj 100 metrų tenka eiti 3 kilometrus. „Nežinau daugiau nei vienos tautos pasaulyje, kuri būtų taip diskriminuojama kaip palestiniečiai“, – teigia Ramūnas Bagdonas. Palestiniečius jis laiko stipriausiais ir ištvermingiausiais žmonėmis, kurie išlieka stiprūs ir sugeba apie tai šnekėti.
„Vienintelis būdas kaip išspręsti šį konfliktą – įsteigti dvi atskiras valstybes, abidvi šalys privalo leistis į atitinkamus kompromisus“, – teigia p. Bagdonas. Palestina privalo tapti nepriklausoma valstybe, tik tada ji galės kovoti už save ir būti lygiaverte nare teisiniu požiūriu tarptautinėje arenoje. Amjad Nastrallah teigia, kad dar visai neseniai, dėl antisemitinės politikos žydai turėjo bėgti iš Europos ir Palestinos žemė bei ten gyvenantys žmonės juos priėmė, neturėdami jokio tikslo jų nekęsti taip, kaip tai buvo daroma Europoje. Palestiniečiai žydų niekada nematė kaip savo priešų, tačiau žydų požiūris dėl palestiniečių gerokai pakito. Visa problema yra ne žmonėse, o Izraelio valstybės valdymo sistemoje, paremtoje rasizmu, nelygybe ir diskriminacija prieš palestiniečius. Izraelio požiūris į palestiniečius, kaip į įsibrovėlius ir svetimšalius jų valstybėje, niekada neatneš kompromiso. Taikos buvo ieškota ne kartą, tačiau po taikos susitarimų, Izraelio teritorijos vis labiau plėtėsi, sulaikytieji kalėjimuose palestiniečiai taip jų ir nebepaliko.
R. Bagdonas apibendrindamas diskusiją, džiaugėsi dviejų savanorių iš Palestinos dalyvavimu diskusijoje ir dėkojo už tai, kad jie sugeba pasakoti apie savo kasdienybę, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas turi nukentėjusių žmonių šeimose ir patys gyvena toje realybėje, taip suteikdami klausytojams galimybę išgirsti kas iš tiesų dedasi konflikto viduje ir juos supažindinti su dabartine situacija.
