Ieškant nepatenkinamai veikiančios baudžiamojo teisingumo sistemos alternatyvų, per pastaruosius dešimtmečius iš naujo atrastas senas požiūris į nusikalstamumą ir konfliktus.
Atkuriamasis teisingumas siekia valdyti padarytą žalą ir, kiek įmanoma, sugrąžinti auką ir nusikaltėlį į būklę, prieš įvykstant nusikaltimui. Toks teisingumas pateikia nusistovėjusių teismo ir bausmių būdų alternatyvą bei siekia į atstatomąjį procesą įtraukti visą bendruomenę ir visuomenę. Tarp reikšmingiausių atkuriamojo teisingumo vertybių yra pagarba žmogaus orumui, solidarumas, atskaitomybė, nediskriminavimas nepriklausomai nuo lyties, rasės, religijos, etninės priklausomybės ar seksualinės orientacijos, aktyvus piliečių dalyvavimas demokratinėse visuomenėse. Atkuriamasis teisingumas pripažįsta žmonių tarpusavio priklausomybę ir įvairovę bei kritinę santykių kokybės svarbą asmens gerovei ir socialinei sanglaudai.
Atkuriamasis teisingumas – sena šiuolaikinės visuomenės tradicija
Atkuriamojo teisingumo emocinės šaknys ir loginis pagrindas, be kita ko, yra pagrįsti religiniais idealais. Tačiau šiandien tik kai kurie atkuriamojo teisingumo šalininkai jį supranta ir kaip religinių principų taikymą, pagrįstą susitaikymo, atstatymo ir išgydymo principais. Šių dienų atkuriamojo teisingumo sąvoka paprastai apibūdinama grynai pasaulietine prasme. Nors pagrindiniai atkuriamojo teisingumo bruožai išlieka tie patys, šiuolaikiniame kontekste jie neišvengiamai interpretuojami skirtingai. Pakartotinai patvirtinamos pagrindinės atkuriamojo teisingumo prielaidos, pavyzdžiui, netinkamo elgesio kaip nepriimtino elgesio, dėl kurio būtina kaltininką pamokyti, taip pat poreikio pabrėžti grįžimą prie pusiausvyros ir harmonijos. Vis dėlto mes negalime atkuriamojo teisingumo įgyvendinti taip ir tikriausiai ne tokiu laipsniu, kaip tai buvo daroma prieš šimtmečius. Atkuriamojo teisingumo pradinė forma atrodo jau pasenusi, todėl atsirado naujos dimensijos.
Laimei, pagrindinės atkuriamojo teisingumo vertybės ir pagrindai, nors ir išreikšti šiuolaikine kalba, išliko tie patys. Nusikaltimo auka yra atkuriamojo teisingumo ašis. Dabar, kaip ir anksčiau, atkuriamasis teisingumas taikomas ne todėl, kad jo yra nusipelnoma, bet todėl, kad jo reikia. Restitucija yra priemonė sutaikyti abi puses; o susitaikymas ir atkūrimas yra jos tikslas. Čia galima aptarti daugiau pavyzdžių, pavyzdžiui, kai kurie žmonės akcentuoja dialogą, kiti – bendruomenės įsitraukimą.
Atkuriamasis teisingumas ir toliau laikomas būdu transformuoti konfliktą į bendradarbiavimą ir sumažinti patirtą skausmą. Atkuriamosiomis intervencijomis siekiama pagerinti aukos, nusikaltėlių, šeimų, kaimynų ir kitų asmenų gyvenimo kokybę. Atkuriamasis teisingumas yra plačiai pripažįstamas kaip mažiau destruktyvi ir pigesnė alternatyva tradiciniam baudžiamajam teisingumui. Didelis pranašumas šiuolaikiniam žmogui yra šio proceso konfidencialumas. Visi šie plačiai pripažinti argumentai gali priversti mus daryti išvadą, kad atkuriamasis teisingumas šiandien yra šiuolaikinio pragmatizmo ir dvasingumo kertinis taškas.
Yra daug atkuriamojo teisingumo apibrėžimų. Vienas apibrėžimas įvardina tai procesu, kurio metu visos tam tikroje nusikalstamoje veikoje dalyvaujančios šalys susirenka kartu, kad galėtų kartu išspręsti nusikaltimo padarinius ir jo pasekmes ateičiai. Kiti apibrėžimai pabrėžia rezultatą, kuris yra žalos nukentėjusiajam ir bendruomenei atstatymas. Atkuriamoji filosofija apima ne tik reagavimo į nusikalstamumą būdą. Jie naudojami sprendžiant įvairias problemas, kurios negali būti tinkamai išspręstos represinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, patyčias mokyklose, darbo konfliktus, migracijos problemas, masinius nusikaltimus.
Savo pradine forma atkuriamasis teisingumas yra skirtas apmaldyti būdus, kuriais nusikalstamumas žaloja santykius tarp žmonių, gyvenančių bendruomenėje. Nusikaltimas vertinamas kaip kokia nors veikla, padaryta prieš auką ir bendruomenę – ne tik kaip įstatymus pažeidžiantis veiksmas, pažeidžiantis tvarką visuomenėje. Atkuriamasis teisingumas apima ir aukas, ir pažeidėjus. Aukų patirta žala gali būti apmaldyta tik tada, kai pažeidėjai prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir už padarytą žalą. Atkuriamojo teisingumo tikslas yra įtraukti bendruomenę į įvairias prevencines programas, kad suartintų žmones, padidintų jų saugumo jausmą ir sustiprintų bendruomenės ryšius.
Dabartinis atkuriamojo teisingumo judėjimas Europoje kilo devintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau diskusija apie tai, kaip aukoms ir nusikaltėliams galėtų būti suteikta galimybė susitikti ir išspręsti su nusikalstamumu susijusias problemas, nėra nauja. Kritiški kriminologai atkreipė dėmesį į baudžiamosios justicijos trūkumus ir jos nesugebėjimą užtikrinti taiką socialiniame gyvenime. Nilsas Christie aprašė, kaip teisininkai nusavina žmonių konfliktus ir dažnai atima iš jų galimybę savarankiškai juos išspręsti. Tai daro ir dauguma kitų ekspertų. Atkuriamasis teisingumas buvo pristatytas kaip baudžiamojo ir nepilnamečių teisingumo alternatyva.
Paskutinį XX amžiaus ketvirtį keliose Europos šalyse buvo pradėti įgyvendinti bandomieji projektai ir pirminiai teisės aktai. Iki 1998 metų jau buvo daugiau kaip 900 tarpininkavimo programų. Vienas iš naujausių atkuriamojo teisingumo ir tarpininkavimo baudžiamosiose bylose rinkinių (Dünkel, Grzywa-Holten ir Horsfield, 2015) atskleidžia, kad 36 Europos jurisdikcijose tebeegzistuoja ir veikia nemaža modelių įvairovė. Lankstumas ir neformalumas – pagrindinės atkuriamojo teisingumo savybės – leidžia sujungti modelius, sugalvoti naujas intervencijas. Taigi įvairios atkuriamojo teisingumo formos egzistuoja visame pasaulyje.
Atkuriamosios intervencijos Norvegijoje
Norvegija, be jokios abejonės, gali būti apibūdinta kaip viena iš šalių ne tik Europoje, bet ir globaliame kontekste, kurioje vykdoma pažangi baudžiamoji politika, dažnai nustatanti standartus kitoms šalims. Jai būdingas tradiciškai žemas nusikalstamumas, santykinai liberalūs baudžiamosios teisės aktai, siūlantys platų reagavimo priemonių spektrą, ir nedidelis kalinių skaičius. Istoriškai Norvegija pasireiškė humanišku elgesiu su pažeidėjais, sumažindama nusikalstamas represijas, naudodama įvairias su laisvės atėmimu nesusijusias priemones, teikdama didelį prioritetą pažeidėjų socializacijai ir reintegracijai į bendruomenę, aktyviai dalyvaujant pastariesiems. Be to, Norvegijoje visada buvo demonstruojamas ypatingas požiūris ir didelis susirūpinimas nusikaltimų aukomis. Todėl nenuostabu, kad žymusis norvegų mokslininkas Nilsas Christie praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje suformulavo teoriją, kuri visame pasaulyje pakeitė visą modernios baudžiamosios politikos koncepciją.
Remdamasi šiuo požiūriu, dešimtmečius Norvegija taikė bausmių politiką, kuri priskiriama prie labiausiai išsivysčiusių bausmių sistemų Europoje, kurios neatsiejama dalis yra atkuriamasis teisingumas. Atkuriamojo teisingumo idėjos genezė Norvegijoje glūdi bandymuose rasti tinkamą atsaką į nepilnamečių nusikalstamumą. Ankstesni kovos metodai buvo neveiksmingi. Naujos paradigmos ieškojimas iš pradžių vedė prie tarpininkavimo, o paskui prie kitų modelių – konferencijų ir būrelių problemoms spręsti, nors jie buvo pradėti taikyti tik neseniai.
Naujasis Norvegijos tarpininkavimo paslaugų įstatymas įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d. Jis papildė ankstesnės sistemos pasiekimus, tačiau tuo pat metu ją žymiai patobulino. Šis įstatymas novatoriškai reglamentuoja jau klasika tapusį aukos ir nusikaltėlio tarpininkavimo metodą, taikomą suaugusiesiems ir nepilnamečiams. Tuo pat metu pirmą kartą jis įteisina naujus atkuriamojo teisingumo instrumentus, skiriamus specialiai nepilnamečiams (15–18 metų): vadinamąsias „jaunimo bausmes“, „skirtas už rimtesnius nusikaltimus“ ir „jaunimo pažangos sekimą“. Priemonių turinį sudaro jaunimo konferencija, individualiai pritaikyto jaunimo veiksmų plano parengimas ir plano įgyvendinimas. Pagrindinis tikslas yra, kad nepilnamečiai nebūtų siunčiami į kalėjimą, bet net ir nustatant šią sankciją bausmės praktiškai neišvengiama.
Šios priemonės yra taikomos Baudžiamajame kodekse nustatytomis sąlygomis. Praktiškai jie yra pagrįsti Naujosios Zelandijos konferencijų modeliu, paverstu Norvegijos tikrove. Pagal Norvegijos baudžiamąjį įstatymą, skirdamas „jaunimo bausmę“, teismas nustato priemonės trukmę, kuri svyruoja nuo šešių mėnesių iki dvejų metų, išimtiniais atvejais – iki 3 metų, per kurį asmenį prižiūri specialistai, kad užkirstų kelią tolesniam jų nusikalstamos karjeros vystymuisi ir darytų teigiamą įtaką pažeidėjams. Teismas nustato alternatyvią laisvės atėmimo bausmę, kuri būtų paskirta neįvykdžius „jaunimo bausmės“. Priemonės „Jaunimo pažangos vertinimas“ terminas yra vieneri metai. Kai kuriais atvejais šios priemonės galima imtis prokuroro iniciatyva.
Abiejose priemonėse pagrindinis elementas yra jaunimo konferencija. Tarpininkavimo tarnyba, kuri yra pagrindinis struktūrinis vienetas, įgyvendinantis tarpininkavimą tarp aukos ir nusikaltėlio ir kitas atkuriamojo teisingumo praktikas, netrukus po bylos perdavimo teismui paskiria susitikimą su nepilnamečiu. Užsiėmimui vadovauja koordinatorius, kuris užtikrina paveiktų asmenų buvimą ar atstovavimą. Tai gali būti kalėjimų administracijos ir probacijos tarnybų, mokyklos, vaikų socialinių tarnybų, sveikatos ir socialinės priežiūros atstovai ar kiti, susiję su nuteistuoju, aukomis ar visa byla. Tikslas yra sudominti platesnį žmonių ir institucijų ratą, kad jie toliau rūpintųsi nepilnamečiu.
Naujosios priemonės laikomos vertingu Norvegijos bausmių ir bausmių vykdymo sistemos priedu, nes pagal 2001 m. Bausmių vykdymo įstatymą pataisos tarnybos taip pat siūlo atkuriamąjį teisingumą. Nepaisant tam tikros kritikos dėl galimų nenumatytų sistemos padarinių (pavyzdžiui, bausmės jaunimui gali būti laikomos prieštaraujančiomis bendro atgrasymo tikslui ir viešam teisingumo jausmui, kai jos skiriamos už gana sunkius nusikaltimus) ir ribotos praktikos, yra aiškių teigiamų signalų, kad šios priemonės suteikia geresnių galimybių aukai ir pažeidėjui.
Atkuriamieji požiūriai Rytuose
Atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad rytų tradicijose tradiciškai vyravo atkuriamojo teisingumo metodai. Japonija ir Japonijos konfliktų sprendimo sistema buvo laikomos atkuriamojo teisingumo pavyzdžiu. Teigiama, kad Japonijoje yra tvirtas kultūrinis įsipareigojimas įtraukti atkuriamąją koncepciją. Šie autoriai teigia, kad ilgą laiką Japonijos visuomenė naudojo neoficialius ginčų sprendimo būdus, palaikančius grupės narių harmoniją (wa principą). Nors kitos sistemos pabrėžia bausmes, neveiksnumą ar reabilitaciją, panašu, kad Japonija pabrėžia nesmurtą ir harmoniją. Nuo pirminio policijos tardymo iki galutinio teismo posėdžio dėl bausmės skyrimo didžioji dalis nusikalstamais veiksmais kaltinamų asmenų prisipažįsta, demonstruoja atgailą, derasi dėl savo aukų atleidimo ir atsiduoda valdžios gailestingumui. Manoma, kad jų požiūrio kultūriniai pagrindai yra tvirti. Daugelis autorių atsiprašymą ir gailestį laiko dominuojančiomis gijomis Japonijos visuomenėje. Johnas Braithwaite’as teigė, kad bandymai atkurti ir reformuoti greičiausiai bus sėkmingi, kai tokios emocijos, kaip gėda, sužadinamos tokiu būdu, kuris ne žemina ar stigmatizuoja skriaudėją, o smerkia skriaudžiamą elgesį. Tai yra įstatymų besilaikančių piliečių bendruomenė (reintegracinio gėdinimo samprata). Pagrįsdamas šį argumentą Braithwaite atkreipia dėmesį į atsiprašymo ir atleidimo vaidmenis kasdieniniame Japonijos gyvenime ir į susitaikymo siekimą. Šis atsiprašymo ir atleidimo akcentas matomas visame teisingumo procese. Pažeidėjas ar jo atstovas gali kreiptis į auką prieš kreipdamiesi į teismą. Šis neoficialus tarpininkavimas, jidan, siekia sudaryti aukos ir pažeidėjo restitucijos susitarimą dėl turtinės ir emocinės žalos civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Nors jidan yra neoficialus šalių susitarimas ne teismo salėje, rezultatas gali turėti įtakos oficialiam teismo procesui. Tačiau japonų teorijoje kyla abejonių dėl atkuriamojo atsiprašymo ir atleidimo poveikio. Mokslininkai, tokie kaip Yoko Hosoi ir Haruo Nishimura (1999), aiškina, kad tokiu būdu auka pašalinama iš proceso, o „skriaudėjui“ neleidžiama teisingai atsiprašyti.
Taigi, nors iš išorės atrodo, kad Japonijos visuomenė palaiko wa remdamasi „atsiprašymo ir atleidimo“ ciklu, atidžiau panagrinėjus paaiškėja, kad šis ciklas yra labiau įpročiai, socialinės pareigos vykdymas. Geras to pavyzdys yra „atsiprašymo laiškas“ (shimatsusho). „Shimatsusho“ yra rašytinis atsiprašymo pareiškimas, kuriame nusikaltęs asmuo pripažįsta savo kaltę, labai apgailestauja, įsipareigoja niekada nekartoti netinkamo elgesio ir prašo, kad su juo būtų elgiamasi atjaučiančiai. Kartais nusikaltėlis pasiūlo pinigų ar kitų daiktų kaip nuoširdaus gailėjimosi simbolį. Paprastai nusikaltėlio prašoma parašyti ir pateikti darbdaviui ar mokytojams „shimatsusho“ (kadangi darbo vietos ir mokyklos yra vietos, kur jis taikomas), kad būtų išvengta oficialių teismo procesų. „Shimatsusho“ kartais nukreipia dėmesį nuo pažeidėjo kaltumo ir nukentėjusiosios šalies skausmo ir daugiausia pasitarnauja nusikaltėlio naudai.
Taip pat išreikšta dar viena nuomonė, kad Japonija neturi „atkuriamojo teisingumo bausmių variantų“. Be to, nors dažniausiai aiškinama, kad Japonijoje vyrauja gėdos kultūra, o atsiprašymas yra labai vertinamas, pripažįstama, kad dažnai atsiprašoma, jog būtų išvengta atskirties grupėje. Jei nusikaltėliai parodo savo atgailą, jie bus vėl integruoti į uchi pasaulį (vidinį ratą, namus, grupę). Tai yra vienintelis pavyzdys, kuris artimas „reintegraciniam gėdinimui“. Štai kodėl daroma išvada, kad šių deklaracijų reintegracinė funkcija yra ribota – ji mažiau integruota ir užkerta kelią atstūmimui. Todėl labiausiai įtikinamą mažo nusikalstamumo lygio Japonijoje priežastį galima rasti visuomenės santvarkai prieš nusikaltimą, o ne po jo.
Yra mokslinių įrodymų, kad atkuriamasis teisingumas Kinijoje progresuoja gerai. Pagrindinės konfucianistinės filosofijos kategorijos – li – santykių darnios visuomenės moraliniame kodekse ir ren – altruizmo ir žmoniškumo idėja, sėkmingai įtrauktos ne tik į nusikalstamumo prevenciją, bet ir į šiuolaikinę atkuriamojo teisingumo koncepciją bei praktiką. Atkuriamasis etosas yra neatsiejama nepilnamečių nusikalstamumo politikos Honkonge ir Tailande dalis, nors taikymo sritis ir metodų pavadinimas skiriasi.
Parengta pagal Bulgarijos Pietvakarių universiteto prof. Dobrinka Chankova straipsnį „Atkuriamojo teisingumo modeliai: plėtros tęstinumas“. Straipsnis bus paskelbtas leidinyje „Atkuriamojo teisingumo galimybės neapykantos nusikaltimų srityje. Ekspertų esė rinkinys ir praktiniai svarstymai devyniose Europos šalyse“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietybės programos (2014–2020) lėšomis finansuojamą projektą „Speak Out: stabdant neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus prieš LGBTI asmenis“.
