Neseniai pristatyta nauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) ataskaita, kurioje atskleista, kad Lietuvos LGBT žmonės apie save prabyla rečiausiai ES ir kelta prielaida, kad norint kažką keisti, reikalinga politinė lyderystė. Aš manau, kad didžiausia viltis šiuo metu yra LGBT bei visų žmonių atvirumas ir nuoširdumas savo šeimose ir aplinkose.
Politikų lyderystės šiuo metu jau nebesitikiu – per toli nueita įtvirtinant oficialųjį nacionalizmą ir apibrėžiant LGBT asmenis kaip „istorinio valstybės išlikimo“ projekto outsiderius. Taip pat šiuo metu nebesitikiu ir teisės pokyčių. Per toli nueita, kuriant teisinį mechanizmą „šeimų stiprinimui“, kuris grindžiamas moters ir vyro „papildomumu.“ Nekreiptas dėmesys į LR Konstitucinio teismo, vienintelio įgalioto interpretuoti Konstituciją, išaiškinimus (tiek 2011 m., tiek 2019 m.). 2011 m. nutarimas dėl šeimos koncepcijos Seimo iki šiol neįgyvendintas, nors jis turėjo būti įgyvendintas aktyviomis priemonėmis, o ne susilaikant nuo koncepcijos taikymo. Koncepcija, beje, naudojamasi ir toliau, tik vienas „nepilnos šeimos“ apibrėžimas, dėl kurio detaliau pasisakė Konstitucinis Teismas (KT), formaliai „negalioja.“ Faktiškai šeimų skirstymas į kategorijas ir toliau turi įtaką įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimui. Taip pat ignoruojamas ir 2019 m. KT nutarimas, nors ten irgi raginta imtis įstatymų leidybos, šįkart jau konkrečiai apsaugant LGBT asmenų teises kurti šeimą.
Kas man dar šiek tiek keista – kad net teismai nekreipia dėmesio į KT išaiškinimus. Pavyzdžiui, žr. „Gintarinės širdies“ bylos teismo sprendimą po KT nutarimo, prieštaraujantį tam KT nutarimui, nors akivaizdu, kad Nepilnamečių apsaugos įstatymas dėl šeimos sąvokos nukreipia į Konstituciją, kuri ką tik buvo išaiškinta kaip „neutrali lyčiai“. Tai koks dar „per atvirai“ suformuluotas grožinis (!) ir laisvai perkamas kūrinys? Panašu, kad teismai irgi politikuoja ir bijo būti nepriklausomi, kaip reikalauja Konstitucija (109 straipsnis).
Visų akys žiūri tik į Seimą.
O ko galima tikėtis iš Seimo…? Pažiūrėkime kad ir į Seimo fizinį pastatą kaip į simbolį. Iš vienos pusės barikados, simbolizuojančios priminimą apie grėsmę valstybės projektui. Iš kitos pusės buvusios galybės prisiminimai su žemėlapiu tarp dviejų jūrų (Baltijos ir Juodosios). Kaip du oficialiojo nacionalizmo – dviveidžio Jano veidai, kaip rašė Benedict Anderson. Iš vienos pusės – tai nerimas dėl išlikimo, iš kitos pusės – didžios galybės troškimo (imperijos) sentimentai. Oficialusis nacionalizmas yra lengvai nukopijuojamas kelias, kuriuo eina ir Lenkija, Vengrija, Rusija. Visos jausdamosios unikalios, nuskriaustos, išnaudotos „galingųjų,“ ir… slapta trokštančios imperinės galios. Ir netgi obsesinės žmonių gyvenimų kontrolės. Viskas vardan Lietuvos, bet tik pagal oficialųjį nacionalizmą, t.y. nacionalizmą, kurį skleidžia ir tvirtina pati valstybė, siekdama savo interesų ir apsibrėždama anti-nacionalinius subjektus.
LGBT bendruomenės nariams šiose valstybėse baisu prabilti ne be reikalo, nes iš mūsų paišomas anti-nacionalinis subjektas, o valstybės darosi labiau autoritarinės. Bet jeigu nedrįsime pasitikėti net savo artimaisiais ir draugais, tai kaip tada gyventi? Nesvarbu, kokia bebūtų mūsų orientacija ar gyvenimo supratimas – kaip gyventi, nesant tarpusavio pasikėjimo? Tik atvirai kalbantis, dar atsiranda viltis suprasti vienas kitą ir atrasti būdų sugyventi kartu. Aš manau, kad viltis yra VISŲ žmonių atvirumas, nuoširdumas ir pasitikėjimas savo šeimose ir aplinkose.
Gyvenimo būdų yra įvairių, taip pat net ir „gero gyvenimo.“ Neseniai Lenkijoje atsirado nemažai zonų (savivaldybių, provincijų, vaivadijų), kurios pasiskelbė esančios laisvos nuo LGBT ir gender „ideologojios.“ Kaip rašoma 2019 m. balandžio 28 d. Bialystoko apskrities daklaracijoje: „mes turime teisę siekti gėrio savo vaikams, kaip nurodo mūsų religija ir mūsų krikščioniška moralė, kuri yra grindžiama šia religija.“ Tai apraiškos oficialaus nacionalizmo, giriamo Lenkijos valdžios ir pasmerkto Europos Parlamento (be pasekmių). Pagal krikščionišką, o tiksliau, būtent katalikiškąją moralę, o dar tiksliau, būtent Lenkijoje ir Lietuvoje galiojantį radikalų politinės katalikybės supratimą, yra tik vienas „gėrio“ arba „gero gyvenimo“ būdas, kuris turi galioti visiems, ir kuris turi būti (oficialiai) reprodukuojamas vaikams ir vaikų vaikams.
Todėl taip svarbu, kad mes, LGBT, būtume atviri savo artimiesiems, padedant jiems suprasti, kaip ir kodėl mums šis „gero gyvenimo“ scenarijus visai nėra nei geras, nei „natūralus.“ Kad mes nesame ideologija, o esame labai skirtingi žmonės, mąstantys taip pat labai skirtingai.
Santaros-Šviesos suvažiavime 2019 m. pristačiau poziciją, kad visi žmonės, nepaisant jiems priskiriamų funkcijų, yra vienodai vertingi, o mūsų funkcijų neturėtų apibrėžti mūsų lytis. Šiuo metu valstybė lytims priskiria funkcijas, nes be vyrų papildomumo moterimis nėra to funkcinio vieneto, kuriam patikėta „užtikrinti istorinį valstybės išlikimą“ (pagal Šeimos stiprinimo įstatymą).
Skirtingai nuo šios vizijos, žmogus netampa vertingas tik tada, kai sudaro „oficialaus nacionalizmo“ remiamą „teisingą“ šeimą su teisingos lyties asmeniu ir reprodukuoja „teisingas“ socialines normas. Nepaisant valstybės pagal lytį priskirtų funkcijų, nepaisant skirtingų galimybių ir aplinkybių, žmonės yra lygiaverčiai ir vertingi.
„Aš nenoriu būti imperijos dalimi. Nenoriu ir kurti imperijos. Noriu partnerystės, asmenybių, namų, jaukumo, saviraiškos, kūrybos, įvairovės, laisvo polėkio, atsinaujinimo, revoliucijos, meno, ir juoko!“- rašiau prieš septynerius metus, o ir dabar tą patį galvoju… Nepatenkintus „imperinius“ interesus, t.y. nuskriaustumo ir savigailos jausmą ir kartu galybės troškimą, pažįsta turbūt kiekvienas žmogus, kuris kada nors atkreipė dėmesį į savo paties psichologinį šešėlį. Tačiau svarbu kvestionuoti tai savyje, savo šeimose ir valstybės politikoje, nes nekvestionuojamos ir visaapimančios galybės noras atima gyvybingumą tiek iš žmogaus, tiek iš valstybės.
