Aurelija Auškalnytė. Kam naudinga panika dėl gimstamumo?

Jei per dažnai įstringate vis gilėjančiose Vilniaus transporto spūstyse, kurios atlėgsta tik prasidėjus moksleivių atostogoms, apie mažėjantį gimstamumą galvosite su šypsenėle. Tačiau viešoji erdvė pertekusi diskusijoms be šypsenėlės: demografinė krizė, duobė, tautos mirtis. Naudojami ir ypač neskoningi terminai – „demografinė savižudybė“, „ritualinė savižudybė“. Maniau, kad jau išmokome nesisvaidyti šiuo žodžiu, kuriam visuomenė itin įjautrinta. Savižudybė įvyksta nepakeliamos nevilties būsenoje. Visuomenė į tokią būseną tikrai nėra patekusi.

Tiesą sakant, Europoje ir Šiaurės Amerikoje gimstamumas sumažėjęs ir mažėja jau ištisus dešimtmečius. Tačiau tik pastaraisiais metais šis klausimas buvo nudažytas apokaliptiniais atspalviais. Juo pradėjo naudotis ypač įtakingi asmenys. Pavyzdžiui, mažėjančio gimstamumo kaip civilizacijos žlugimo idėją platina milijardierius Elonas Muskas, kuris aktyviai palaiko kraštutines dešiniąsias jėgas Europoje.

Toks gąsdinimas žmonijos pabaiga, beje, vyksta žmonių skaičiui planetoje kasmet pasiekiant vis didesnes aukštumas ir vos nuslūgus visuotiniam nerimui, kad Žemėje nebeišsiteksim. Gal skamba keistai, bet ilgalaikėse prognozėse išties numatoma pasiekti piką. Kreivė pradės kristi ties 2100 m., pasauliui talpinant per 10 miljardų žmonių.

Lietuvoje apie gimstamumą retai svarstoma blaiviai. Emocijos kaitinamos dramatiškomis metaforomis. Jos kelia ne tik baimę, bet ir susipriešinimą. Netrūksta veikėjų, kurie sąmoningai kraipo ir raito statistiką, kol nykstančios Lietuvos priežastimi tampa savanaudiškos moterys. Tuomet raginama riboti moterų teises, platinamos rasistinės, homofobinės ir kitokios nedemokratinės idėjos.

Labai svarbu, kad gebėtume atpažinti tokias manipuliacijas ir nepasiduotume joms – kartu neignoruodami tikrų pokyčių populiacijos struktūroje. Taigi kokia iš tikrųjų situacija Lietuvoje?

Jei stebėsime tik kiekvienais metais gimstančių vaikų skaičių, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad moterys tiesiog nebegimdo vaikų. Neretai tik tokia statistika pateikiama arba pateikiama pirmiausia, kad sustiprintų įspūdį. Pavyzdžiui, dar 2015 m. Lietuvoje gimė virš 30 000 vaikų, o 2024 m. – nebesiekė net 20 000. Deja, kertinė šio reiškinio priežastis – emigracija iš Lietuvos. Išvyko didelė dalis kartos, kuri būtų kūrusi šeimas ir gimdžiusi vaikus čia. Būtent dabar mus pasivijo prieš du dešimtmečius patirtų ekonominių sunkumų pasekmės.

Kita svarbi priežastis – nebegimdo paauglės. Jaunos moterys turi galimybę įgyti išsilavinimą, tapti savarankiškomis ir tik tada susilaukti vaikų. Dar 2000 m. daugiau kaip 40 proc. šalies vaikų pagimdydavo moterys iki 24 m. Palyginimui, 2024 m. to paties amžiaus moterys pagimdė tik 11 proc. visų vaikų. Gimdančių nepilnamečių per tą laiką sumažėjo dešimt kartų. Tai yra pozityvu ir būdinga šalims, kurios įgyja aukštesnį gyvenimo lygį. Visgi bendrai tai sumažina gimusių vaikų skaičių.

Netolygi emigracija ir besikeičiantis gimdančių moterų amžius nulėmė savotiškas tendencijas. Jas gerai atspindi suminis gimstamumo rodiklis, parodantis, kiek vaikų vidutiniškai pagimdo moteris 15-49 m. laikotarpiu. Laikoma, kad demografinę pusiausvyrą užtikrina apie 2,1 svyruojantis rodiklis. 2002 m. jau turėjome itin žemą rodiklį – 1,23. Tačiau 2016 m. jis siekė 1,63. Naujas krytis įsibėgėjo pastaraisiais metais ir šiuo metu jis sukasi apie 1. Toks rodiklis yra išskirtinai mažas net ir Europos kontekste.

Svarbu suprasti, kad praeities gimstamumo nuosmukiai, neretai paveikti ekonominių ir politinių aplinkybių, atsiliepia dabarčiai bangomis. Šiuo metu gimdyti pradeda ne tokia gausi karta, gimusių apie 2000 m. (jei neemigravo su tėvais), o gausios kartos kaip tik keliauja ar jau nukeliavo link menopauzės. Tai reiškia, kad net ir nieko nedarydami, po dešimtmečio stebėsime pastebimą gimstamumo rodiklio didėjimą.

Galiausiai, svarbu pripažinti faktą, kurį daug kas pastebi plika akimi – daugėja moterų, kurios išvis negimdo. Šis faktas neretai apibūdinamas kaip naujas ir kraupus reiškinys. Visgi plika akis nemato statistikos, o duomenų apskaičiuoti negalime, kol visa karta nenugyveno reprodukcinio amžiaus. Paskutiniai skaičiavimai rodė apie 10 proc. moterų, neturinčių vaikų. Visgi abejotina, ar pralenksime bevaikystės statistiką Europoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Italijoje ar Ispanijoje, 6-7 dešimtmečiuose gimusių moterų kartose iki penktadalio jų neturėjo vaikų. Tuomet, kai dar nebuvo interneto, Z kartos ar „matcha latte“ išsinešimui. Galbūt tik vejamės europietiško gyvenimo dėsnius.

Visada buvo ir bus pasirenkančių neturėti vaikų dėl įvairiausių priežasčių. Demografijos specialistai apie tai kalba be dramų. Klausimas turėtų būti, kokios sąlygos sudarytos tiems, kurie vaikų nori. Ar nėra taip, kad būtent jie riboja save – nesusilaukdami vaikų ar susilaukdami jų mažiau nei ketino?

Štai čia ir prasideda būrimas iš kavos tirščių, galime diskutuoti ir nesutikti. Apklausų tendencijos visgi nurodo į tai, kad žmonės išties riboja save, labiausiai dėl ekonominių priežasčių.

Jei žiūrėčiau į savo kavos tirščius – jie tamsūs kaip naktis. Esu reprodukcinio amžiaus moteris, praleidusi labai daug laiko tai apmąstydama, ir galiu pasakyti: norint turėti vaikų reikia stipraus ir nedviprasmiško noro, kad ignoruotum nepalankias sąlygas. Šiandien auginti vaikus – tai reikšmingai sumažinti savo pragyvenimo lygį ir rizikuoti likti vieniša mama (Lietuva išsiskiria iš kitų šalių – ketvirtadalis vaikų auga su vienu iš tėvų, bet 90 proc. atvejų tai yra mama).

Vargo vakarienės tik iš pažiūros išvengia šeimos, kuriose vienas iš partnerių, dažniausiai vyras, daro karjerą patrauklioje srityje ir taip užtikrina patogias gyvenimo sąlygas. Tačiau net ir vyrai nebenori prarasti ryšio su vaiku. Daugelis jų patyrė, ką reiškia turėti tėvą, kuris visada darbe ar tik ant sofos. Šiuolaikiniai vyrai lankosi psichoterapijoje ir nori pilnaverčio emocinio gyvenimo. Negana to, nevienodas prisidėjimas prie vaikų auginimo ir buities kuria ilgalaikes lyčių nelygybės problemas, kurių viena akivaizdi visiems – besikaupiantis kartėlis ir nesantaika.

Žinoma, mano tėvai (ypač mama) ir seneliai (ypač močiutės) augino vaikus gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis. Tačiau jie neturėjo alternatyvos gyventi patogų ir prasmingą gyvenimą be vaikų. Gal net nenumatė visų jų laukiančių iššūkių arba mažiau planavo, nes neturėjo patikimos kontracepcijos.

Deja, šiame straipsnyje nebesiplėtosiu į tokias svarbias temas kaip karo grėsmės poveikis, darželių ar būstų neprieinamumas – jos nusipelno atskiros diskusijos. Kaip ir mažiau minimos kliūtys, pavyzdžiui, neadekvati valstybės pagalba auginantiems vaikus su negalia. Arba tai, kad itin reikalingas Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuris užtikrintų gimdančių ir norinčių susilaukti moterų teises, nežinia kokiam laikui užvakuotas Seime.

Diskutuoti yra apie ką, tačiau labai svarbu atsiremti į realią situaciją, nepasiduoti panikai ir manipuliacijoms. Per paskutinius kelis metus kasmet Lietuvoje apsigyveno apie 5000 vaikų, negimusių čia (2022 m. – 19 tūkst. vaikų dėl didelio pabėgėlių iš Ukrainos skaičiaus). Vaikai žaibiškai išmoksta kalbą, pritampa ir gali auginti Lietuvą. Svarbu nepriešinti šios Lietuvos dalies, o padėti pažinti ir įsilieti į mūsų itin gyvybingą kultūrą.

Kita vertus, jei Lietuva stipriai sumažės, ji vis dar gali būti nuostabi. Tokia nuostabi kaip mažytė Islandija. Ieškosime ir rasime, kaip spręsti iššūkius. O jeigu visa žmonija kažkada mažės, galbūt galėsime suprasti, kad begalinio ekonominio augimo ir vis didesnio vartojimo pamatas niekada negalėjo būti tvarus. Gyvensime kitaip, galbūt netgi geriau.

Projektas „GrassRoots” (nr. 101140032) iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Tekste išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma už juos atsakinga.