Gali bet kada atsidurti kalėjime ar būti užpultas – vien įtarus, kad jauti potraukį tos pačios lyties žmonėms. Turi nuolat rūpintis savo saugumu. Šeima ir draugai nusisuka, todėl jautiesi vienišas ir įsibaiminęs. Taip gyvena kovotojas už LGBT teises Wamala Dennis Mawejje. Kai garsiai prisipažino esąs gėjus, prarado ir bičiulius, ir artimuosius, bet niekada nesigailėjo dėl šio žingsnio. Priešingai – jis tapo LGBT teisių gynėju gimtojoje Ugandoje, kur būti homoseksualiu tolygu būti nusikaltėliui.
Šią savaitę Dennis atkeliauja į Vilnių dalyvauti „Baltic Pride“ renginiuose. Birželio 16-ąją jis Lietuvos rusų dramos teatre vyksiančiame renginyje „Pride Voices“ dalysis patirtimi kovojant už seksualinių mažumų atstovų žmogaus teises. „Laukiu galimybės pabendrauti su žmonėmis Europoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje ir ypač Vilniuje, – kelionės išvakarėse duotame interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo ugandietis. – Mane sujaudino jūsų pareikšta parama ir tikiuosi susivienyti mūsų kovoje judant pirmyn“.
Norėjo įteisinti mirties bausmę
Uganda yra turbūt dažniausiai iš visų LGBT žmonėms (lesbietėms, gėjams, biseksualiems, translyčiams) priešiškų kraštų linksniuojama viešumoje. Ji liūdnai pagarsėjo dėl teisės akto, kuriuo buvo rengiamasi įteisinti leidimą žudyti gėjus už intymius santykius sunkinančiomis aplinkybėmis (su nepilnamečiais, užsikrėtus ŽIV ar tiesiog per dažnai). Kilus triukšmui Vakaruose, kur dokumentas buvo pavadintas „gėjų žudymo įstatymu“, bausmė už homoseksualumą buvo sušvelninta iki įkalinimo.
Prieš porą metų šios itin religingos, bene krikščioniškiausios Afrikoje šalies konstitucinis teismas paskelbė niekiniu prieš homoseksualus nukreiptą įstatymą. Bet ne dėl pamintų žmogaus teisių – tiesiog balsuojant už projektą dalyvavo per mažai parlamentarų ir buvo pažeista procedūra. Tam įtakos turėjo ne vien nepaliaujanti aktyvistų kova, bet ir tarptautinių donorų spaudimas.
Sprendimas mažai ką pakeitė. Ugandoje tebegalioja 1950 metais priimtas Baudžiamasis kodeksas, kurio 145 straipsnyje teigiama: „Bet kuris asmuo, kūniškai pažinęs kitą asmenį nusižengdamas gamtos tvarkai; kūniškai pažinęs gyvulį; ar leidęs vyrui kūniškai pažinti jį ar ją nusižengiant gamtos tvarkai, padaro nusikaltimą ir yra baudžiamas įkalinimu iki gyvos galvos“.
Ką reiškia translyčiam asmeniui atsidurti Ugandos kalėjime, gali papasakoti Pepe Julian Onziema, vienas iš nedaugelio nesislepiančių šios šalies transseksualų. Prieš keletą metų jis buvo sulaikytas už skrajučių dalinimą ŽIV klausimams skirtoje konferencijose. Pareigūnai šaipėsi iš aktyvisto, diskutuodami, su kuo jį uždaryti – moterimis ar vyrais, galiausiai jo drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos“.
Kaip teigė Dennis, minėtą įstatymą paskelbus negaliojančiu „antigėjiškai nusiteikusi kariauna“ mobilizavo mases ir dar labiau sustiprino prieš LGBT žmones nukreiptą retoriką. Panaši atmosfera tvyro daugelyje Afrikos šalių, bet Ugandoje seksualinių mažumų priešininkai esą šaukia garsiau ir yra labiau susitelkę.
„Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų. Šeima ir draugai nuo tavęs nusisuka, tad galiausiai tampi labai vienišas ir įsibaiminęs“, – atviravo sostinėje Kampaloje gimęs ir užaugęs 31-erių aktyvistas.
Apie savo seksualinę orientaciją jis garsiai prabilo dar 2003-aisiais, bet tai nutiko netyčia. Dennis norėjo kaip nors pakeisti situaciją šalyje, tad teko atsiskleisti įvairiuose forumuose. Jei būtų prisipažinęs vaikystėje, ne tik būtų buvęs pravardžiuojamas, bet ir būtų buvęs išmestas iš mokyklos – kad kitų vaikų tėvai neatsiimtų savo atžalų.
„Netekau artimųjų ir draugų. Iki šios dienos galiu remtis tik į bendraminčius, – neslėpė pašnekovas. – Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu. Bet niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes esu tikras, kad elgiuosi teisingai“.
Pašnekovas yra organizacijos „Icebreakers“, kurios veikla apima ir homoseksualių jaunuolių gynimą, ir AIDS testus bei lubrikantų dalinimą, programų direktorius. Dennis sakė tapęs aktyvistu, nes matė beprasmę, niekuo dėtų LGBT žmonių kančią ir jautė galintis padėti ją sumažinti. Nejau nesibaimino, pasirinkdamas tokį kelią? „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės ir negaliu aplaidžiai žiūrėti į saugumą, – pripažino vaikinas. – Bet taip pat žinau, kad dabar sustojęs nieko nepakeisiu, tad toliau kovoju, tik stengiuosi veikti saugiai. Dirbant saugumas man yra rūpestis Nr. 1“. Jam būna nejauku važiuoti visuomeniniu transportu, kad koks fanatikas neatpažintų, ar jei kas nors per ilgai spokso. Tai – ne paranoja. Netoli akies likęs randas iki šiol primena sykį į veidą sviestą ir sudužusį butelį.
Ne tik pats Dennis, bet ir kiti LGBT žmonės Ugandoje bei jo organizacija sulaukia asmeninių ar žiniasklaidoje reiškiamų grasinimų. Ne vienas buvo užpultas. Niokojamos ir „Icebreakers“ patalpos, nors jos įrengtos neskelbiamoje, nepažymėtoje ir saugomoje vietoje. Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone“ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos“. Pirmasis viešai homoseksualumą pripažinęs ir daugelį gėjų įkvėpęs Ugandos aktyvistas Davidas Kato prieš penketą metų buvo uždaužytas savo namuose. Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Call me Kuchu“ („kuchu“ luganda kalba reiškia „gėjus“).
Dar daugiau – patys policininkai medžioja homoseksualus. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook“ žinomam ar numanomam seksualinių mažumų atstovui atsiunčia žinutę „Man patinka tavo šypsena“, pasiūlo susirašinėti, vėliau – susitikti ir galiausiai atėjusį sulaiko. Dennis pasiima tokius nelaimėlius, kurių per metus būna apie dešimt, iš policijos – kaltinimai paprastai nepasitvirtina pritrūkus įrodymų, nes sekso taip ir nebūna.
Vardija teigiamus pokyčius
Nepaisant tokios atmosferos, Dennis įsikinęs, kad LGBT žmonės turi atsiskleisti agresyviai. „Kartais verta likti tyliam pogrindyje ar už užvertų durų, bet kartais būtina prabilti, kad būtum išgirstas. Kalbėdami apie agresyvumą neturime omeny smurto. Tenorime būti girdimi ir pastebimi visoje šalyje“, – paaiškino jis. Aktyvistas tai rodo savo pavyzdžiu: ėmė rašyti tinklaraštį, nevengia pasirodyti televizijoje.
Makerere universitete Kampaloje gautą ekonomisto diplomą Dennis padėjo į stalčių. Jo darbas šiandien – rūpintis LGBT žmonių sveikata, teikti jiems psichologinę pagalbą visoje Ugandoje, būti geresnio jų gyvenimo lobistu. „Mano varomasis variklis – kova už tai, kas, tikiu, yra teisinga, – sakė pašnekovas. – Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime“.
Nepaisant nepalankių įstatymų, neigiamo visuomenės nusistatymo ir pavojų, LGBT žmonėms Ugandoje per pastarąjį dešimtmetį pavyko gerokai pasistūmėti į priekį. Seksualinės mažumos tapo matomos, todėl nebegirdėti pareiškimų, kad jos neegzistuoja. Žiniasklaidoje pavyko pradėti dialogą apie seksualinę orientaciją ir, nepaisant priešiškumo, dalis žmonių supranta ir remia homoseksualus.
Vyriausybė, teisininkai, policija ir medikai taip pat įtraukti į LGBT žmonių reikalus – praeityje tai buvo neįmanoma. Teismus pasiekia įvairūs skundai, kai kurias bylas pavyko laimėti. Šiuo metu nagrinėjamas skundas dėl atsisakymo įregistruoti LGBT žmonių organizaciją SMUG – Dennis pasigyrė šioje istorinėje byloje esąs vienas iš trijų asmenų, padavusių į teismą vyriausybę.
Dar daugiau – Ugandoje būna renginių, skirtų LGBT kultūrai ir teisėms. Antai pernai rugpjūtį vyko „Pride Uganda“, 2013-aisiais – „Beach Pride UG“. Saugiose vietose vyksta ne tik eitynės, bet ir kultūros bei filmų festivaliai, vakarienės, koncertai, šokiai, spektakliai, teminės įvairovės dienos. „Turime stengtis, kad mūsų balsas būtų girdimas, todėl, jei tik kas nors padeda sustiprinti mūsų matomumą, to imamės. Tokie renginiai, kaip „Beach Pride“, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni“, – aiškino Dennis.
Ugandietis pripažino, kad organizuoti šiuos renginius itin sunku, bet aktyvistai deda visas pastangas, nes žino, kad tai svarbu jų darbui. Iki šiol šalyje vyko trys „Pride“ festivaliai, ketvirtasis numatytas rugpjūtį. Tiesa, organizatoriai kol kas suka galvą, iš kur gauti pakankamai pinigų, bet viliasi sulaukti paramos iš bendraminčių užsienyje. Nors homoseksualumas Ugandoje neteisėtas, tokie renginiai gali vykti. Mat įstatymas draudžia tik intymius santykius su tos pačios lyties asmenimis, bet ne asociacijas. „Jei neužsiimi seksu, įstatymo nepažeidi, – sakė pašnekovas. – Štai kodėl toliau kovojame, kad įstatymai dar nepablogėtų ir nebūtų uždrausta net tokia veikla“.
