Vos paskelbus karantiną, jau kitą savaitę pramogų pasaulis, renginių industrijos atstovai, kultūros organizacijos visais įmanomais būdais viešai skelbė – milijoniniai nuostoliai, tūkstančiai atšauktų renginių, neaiški ateitis. Po mėnesio matėme ir pirmuosius žingsnius, ištiesiant pagalbos ranką renginių organizatoriams dėl bilietų negrąžinimo, prastovų ir pan.
Praėjus kiek mažiau nei savaitei po karantino paskelbimo, Vyriausybė tvirtino pagalbos planą verslui su tiksliais skaičiais, atsakingomis institucijomis, priemonėmis ir šaltiniais. Tikėtina, kad šis planas buvo parengtas pagal stiprių verslo asocijuotų struktūrų patarimus ir siūlymus.
Viskas čia tvarkoje. Krizinė situacija ir daugelis organizacijų, biudžetinių, verslo, privačių ir viešų įstaigų gręžiasi į Vyriausybę ir atsakingas ministerijas dėl išlikimo, išgyvenimo. Natūralu, poreikis yra, o ir Vyriausybė privalo reaguoti atitinkamai.
Tik žinote, ko čia pasigendu? Dėmesio pilietinės visuomenės organizacijoms ir/arba pačių pilietinių organizacijų tvirtesnio balso apie tai, kad ir jos susiduria su eile iššūkių, kad pagalbos reikia ne tik pačioms pažeidžiamiausioms grupėms, kuriomis organizacijos rūpinasi (teikia paslaugas ar gina jų teises), bet ir pačioms visuomeninėms organizacijoms, kurios turi keisti ar stabdyti savo veiklą dėl socialinių kontaktų apribojimų.
Tada socialiniuose tinkluose, o vėliau ir nacionalinės žiniasklaidos kanaluose plačiai nuskamba populiaraus tinklaraštininko M. Klecko žinia apie tai, kokia stipri mūsų pilietinė visuomenė, kaip ji puikiai moka „dangstyti“ Vyriausybės pražiopsotas skyles, t.y. apsaugos priemonių medikams stygių bando surinkti visuomenininkai, aktyvesni verslininkai ar paprasti piliečiai. Pilietinė visuomenė savo pastangomis mobilizuojasi, teikia paramą ir būdami stiprūs kartu skuba į tiesioginę pagalbą žmogui, kaimynui, senoliui. Ir žinote, ir aš skaitau su pasididžiavimu, džiaugiuosi, kaip stipriai myliu Lietuvą.
Na ir pagaliau, balandžio 8 d. pasirodo vieša nevyriausybinių organizacijų ir mokslininkų pozicija bei siūlymai dėl COVID-19 socialinio poveikio. Pozicijos tikslas – padėti Lietuvos Vyriausybei suvaldyti COVID-19 pandemijos sukeltą reikšmingą nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties augimą, parengiant konkrečių priemonių sąrašą. Tikėkimės, artimiausiu metu dalis rekomendacijų bus svarstomos ir įtrauktos į konkrečias priemones, atkreipiant dėmesį į pažeidžiamiausias socialines grupes.
Ir vis tik, jei traukinys dar nenuvažiavo, verta atkreipti dėmesį į nevyriausybinėms organizacijoms priskirtą našlaitės vaidmenį. Jei reikia mažinti biudžetą, dažnu atveju pirmiausia kertamas kultūrai, aplinkosaugai ir nevyriausybiniam sektoriui skirtas finansavimas. Tikėkimės, dar ne per vėlu, nes tik balandžio 28 d. iš Aplinkos ministro K. Mažeikos lūpų nuskambėjo stiprinimo planas statybų sektoriui.
Iš kitos pusės, ši krizė taip pat yra ir galimybė nevyriausybiniam sektoriui aiškiau parodyti, kodėl jis toks svarbus ir reikalingas visuomenei, valstybei ir kiekvienam iš mūsų, kokią vertę (dažnai ir ekonominę) jis kuria.
Apie iššūkius ir galimybes iš nevyriausybinių organizacijų perspektyvos: apklausos rezultatai
2020 m. kovo mėnesio viduryje dėl kilusios COVID-19 pandemijos įvedus karantiną, dauguma nevyriausybinių organizacijų, kaip ir daugelis verslo, viešojo sektoriaus institucijų, nebegalėjo tinkamai funkcionuoti, tęsti savo operatyvios veiklos, turėjo sumažinti socialinį kontaktą.
Atviros Lietuvos fondas, su partneriais administruojantis EEE finansinio mechanizmo finansuojamą Aktyvių piliečių fondą Lietuvoje, kaip ir kiti tokių fondų operatoriai 14 – oje Europos šalių, gavo paraginimą iš Rumunijos Pilietinės visuomenės vystymo fondo parengti ir atlikti NVO apklausą, kurioje atsispindėtų, kaip nevyriausybinėms organizacijoms pavyksta susidoroti su COVID-19 pandemijos grėsmėmis ir pasekmėmis.
Adaptuotą Lietuvos situacijai klausimyną užpildė 166 nevyriausybinės organizacijos / daugiau nei pusė (51, 6 proc.) veikiančios socialinėje ir sveikatos, švietimo srityse/ 8 organizacijos veikiančios žmogaus teisių/ 4 – advokacijos srityse/ kultūros, demokratijos stiprinimo, sporto / iš viso – per 20 veiklos sričių.
Žinoma, ši apklausa neparodo viso vaizdo, apimtis per maža, tačiau tam tikras tendencijas galima apčiuopti, o tam tikras „razinas“ aptarti detaliau.
Apklausoje dalyvavusios organizacijos nurodė, jog COVID–19 infekcijos protrūkis labiausiai paveiks neįgaliuosius (13 proc.), senjorus (13 proc.), vaikus bei jaunimą (po 6 proc.), įvairiomis ligomis sergančius (10 proc.), priklausomybę turinčius asmenis, šeimas – su vaikais, su vienu iš tėvų, išgyvenančių skyrybas ar šeimas, kurių vienas iš tėvų yra emigracijoje, taip pat moteris, patiriančias smurtą šeimoje.
Dažnas NVO atstovas minėjo įtemptą emocinę tikslinės grupės būseną.
Keli respondentai išskyrė ir tautines mažumas, kurioms teks pajausti COVID-19 sukeltos ekonomines krizės padarinius ir sunkumus, adaptuojantis prie naujo gyvenimo.
86,1 proc. apklausoje dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų atstovų į klausimą, kokiu mastu pandemija COVID-19 paveiks jų kasdienes veiklas, atsakė, kad labai stipriai arba stipriai.
Didžiausią nerimą ir iššūkį nevyriausybiniam sektoriui kelia teikiamų paslaugų tikslinėms grupėms užtikrinimas, o daugiau nei pusė (96) apklausoje dalyvavusių NVO atstovų susidūrė su apsaugos priemonių aprūpinimo problema, kuri aktuali teikiant socialines paslaugas pažeidžiamoms grupėms ar turint tiesioginį kontaktą su savo tikslinėmis grupėmis.
Daugiausia organizacijų atsakė, kad ryškiausia problema yra atšauktos, sustabdytos veiklos. Antroji pagal svarbą – finansinių srautų nutrūkimas arba sutrikimas. Atstovai dažnai minėjo ir apsaugos priemonių trūkumą, algų išmokėjimą organizacijų darbuotojams bei nuotolinio darbo organizavimo iššūkius.
Apklausoje išryškėjo ir specifiškesnės problemos, tokios kaip prieigų prie informacijos trūkumas bei į antrą planą nustumtos žmogaus teisės.
Keletas NVO atstovų pastebėjo ir tai, kad kai kuriose savivaldybėse atsiradusi inovatyvi iniciatyva sprendžiant pilietinio aktyvumo (pvz., įvesti dalyvaujamojo biudžeto modelį) ar ekologines, aplinkosaugines problemas, taip pat yra atidėta neribotam laikui, užleidžiant vietą krizinėms aplinkybėms.
Ko nevyriausybiniam sektoriui reikėtų iš valdžios, kitų institucijų, finansavimą skirstančių agentūrų?
Elementaru: COVID-19 sukeltų padarinių mažinimo priemonių paketo, skirto NVO, ir/arba rekomendacijų paketo, kaip tęsti veiklą, kuri dažnai susijusi su socialiai pažeidžiamiausiomis grupėmis.
Trečdalis (30,3 proc.) aukščiau minėtoje apklausoje apklaustų respondentų pabrėžė, kad NVO veiklos palaikymui ir stiprinimui šiuo metu labai svarbi būtų finansinė parama, arba kitos finansinės priemonės organizacijų kaštų mažinimui ar likvidumui užtikrinti.
Taip pat dalis respondentų (6,5 proc.). atkreipė dėmesį, kad jų organizacijoms stinga įgūdžių tvarkytis su krizine situacija, todėl praverstų organizacijų kompetencijų stiprinimas. NVO atstovai baiminasi, kad suspendavus projektų įgyvendinimą, gali sutrikti finansavimas, todėl tikisi nuoseklaus finansavimo išlaikymo.
Šiuo atveju verta pasiremti Norvegijos vyriausybės išleistomis rekomendacijomis, kad dėl COVID-19 infekcijos protrūkio įvestų apribojimų, organizacijos, nebegalinčios įgyvendinti projektų, kuriems skirtas valstybinis finansavimas, pinigų negrąžintų, o perorientuotų į kitas veiklas.
Daliai NVO (11,6 proc.) tinkamam darbui su tikslinėmis grupėmis trūksta tokių materialiųjų priemonių kaip įranga nuotoliniam darbui ar apsaugos priemonių (kaukių, dezinfekcinio skysčio, pirštinių), todėl būtų tikslinga aprūpinti nevyriausybinių organizacijų darbuotojų poreikius, susijusius su socialinių paslaugų teikimu. Džiugi žinia pasiekė kaip tik vakar Finansų ministerijos išplatintame pranešime dėl COVID-19 fondo, siekiančio aprūpinti pažeidžiamiausias grupes per NVO.
Antra vertus, dalis organizacijų atstovų apklausoje teigė, kad „NVO turi tikrai milžinišką potencialą padėti žmonėms – ir būtent šis potencialas NVO sektorių gali ne tik palaikyti krizės metu, bet ir parodyti visuomenei jo svarbą“. Dar buvo minčių, kad per šią krizę įvairios institucijos ir instituciniai donorai galėtų „traukti NVO vienus ar kartu su mokslo organizacijomis rengiant veiklos planus, kaip atstatyti šalių ekonomikas, stiprinti visuomenės pilietinį atsakingumą bei atsakomybę, atsižvelgiant į COVID-19 sukeltą žalą ir potencialią ateities žalą. NVO galėtų ir turėtų tapti visuomenės sveikatos strategijos populiarinimo ir visuomenės aktyvaus įtraukimo į ją pagrindiniu kanalu ir vykdytoju.“ Kitaip tariant, organizacijos persiorientavusios ir vykdančios savo kasdienę veiklą jau prisideda prie krizės padarinių mažinimo, tačiau jei jos būtų įtraukiamos į strateginius susitikimus, pasiektume dar daugiau.
Su visos apklausos rezultatais galima susipažinti ČIA.
Ar prie derybų stalo yra vietos nevyriausybinėms organizacijoms?
Verta būtų pažymėti, kad visuomenėje stinga supratimo apie nevyriausybinių organizacijų veiklos specifiką. Neretai ir valdžios institucijų darbuotojai NVO painioja su NSO. Reikia būti sąžiningiems – nepaisant eilę metų darytų patikslinimų ir pataisymų NVO plėtros įstatymui dėl NVO apibrėžties, vis dar neturime aiškaus vaizdo, kas yra nevyriausybinė organizacija. Turime kelti registrų duomenis ir žiūrėti, kas yra organizacijos steigėjai ir tik tada apsibrėžus sodinti prie stalo. Painu, bet nors daugelis organizacijų tiesiog dirba savo darbą ir nesižvalgo apibrėžimo, kai kalbama apie dialogą ir socialinius partnerius NVO ne visada patenka į akiratį.
Antra, sudėtinga apie nevyriausybinį sektorių kalbėti kaip apie vienalytį darinį: nevyriausybinės organizacijos savo prigimtimi, veiklos būdu, misija ir uždaviniais skiriasi kaip diena ir naktis. Vienos grįstos naryste ir veikia savo bendruomenės narių interesų pagrindu, kitos teikia socialines, psichologines, teisines ir kitas viešąsias paslaugas, vykdo neformalaus ugdymo veiklas, teikia siūlymus viešajai politikai. Trečios bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais ir įgyvendina didelės apimties projektus. Žodžiu, skalė plati: nuo bendruomenės, sveikos gyvensenos klubo, jaunimo ar skautų organizacijų, kultūros organizacijos iki skėtinių, organizacijas vienijančių tinklų. Nepaisant nevyriausybinių organizacijų įvairovės, jas jungia pamatinis dėmuo – viešasis interesas ir gėris.
Kartą privačiame pokalbyje žinoma politikė yra pasakiusi: „Suprantu ir labai pritariu siūlymams stiprinti NVO sektorių, suteikti piliečiams daugiau įgalinimo įrankių, vis tik mūru už jus nestosiu, nes NVO trūksta vienybės, ir bendros pozicijos bet kokiu klausimu“.
Gal ši koronaviruso sukelta krizė gali būti unikali galimybė nevyriausybiniam sektoriui parodyti savo vertę ir mąstą, kuriame jis veikia, nes perfrazuojant filosofo dr. Viktoro Bachmetjevo mintį, „…abiems pusėms – visuomenininkams ir politinei valdžiai – verta atsiminti, kad pilietinė visuomenė nėra valdžios priešas, o jos greitoji pagalba, kad mes visi kartu dirbame dėl gėrio, kuris yra didesnis už mus“.
Ir tada tikrai atsiras vietos prie socialinio dialogo stalo, galbūt supras piliečiai bei valdžios atstovai, kad nevyriausybinės organizacijos, siekiančios viešojo gėrio, veikia kaip lygiaverčiai ekonominiai subjektai, kaip ir verslo įmonės, turi įsipareigojimų trečiosioms šalims, etatinių darbuotojų, moka komunalinius mokesčius, nuomojasi patalpas, siekia užtikrinti viešąjį gėrį.
Brandžios demokratinės valstybės šios pandemijos akivaizdoje bando kiek įmanoma pagelbėti visiems sektoriams be išlygų, nekreipiant dėmesio į tai, kas įtaigiau ar garsiau išsako savo poreikius. Pvz., Austrijoje organizacijos savo partneriams (taip pat ir Lietuvoje) siūlo atidėti tarptautinių projektų įgyvendinimą, nes vyriausybė kompensuoja administravimo išlaidas prastovos metu, Norvegijoje Vyriausybė kuria papildomas finansavimo priemones (50 mln. eur) savanorystę skatinančioms organizacijoms. Kultūros analitikas V. Jauniškis socialinėje medijoje dalinosi žinia, kad Vokietijoje kultūros organizacijos savo sąskaitose sulaukė pirmos finansinės injekcijos be didelių pastangų ir biurokratinių kliūčių. Tiesiog kultūros organizacijų, menininkų palaikymui.
Tyrėjas Ulf Andreasson kartą Šiaurės ministrų Tarybos kvietimu viešėjęs Lietuvoje, kalbėdamas apie socialinį pasitikėjimą kaip Šiaurės šalių auksą, išskyrė tris pagrindines prielaidas: korupcijos mažinimą, socialinės lygybės užtikrinimo ir pilietinių visuomeninių organizacijų vaidmenį visuomenėje. Pastarųjų organizacijų padėčiai blogėjant, tai tampa ne tik jų pačių problema – tai gali turėti neigiamos įtakos ilgalaikiam pasitikėjimo lygiui visuomenėje, nes visuomeninės organizacijos padeda išlaikyti socialines pasitikėjimo ir pagarbos normas.
Viltis, aišku, yra ir Lietuvoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurios administracijoje dirba iš pačio nevyriausybinio sektoriaus atkeliavę ir puikiai išmanantys pilietinių visuomeninių organizacijų virtuvę darbuotojai, svarsto apie priemones ir paramos formas. Tai gal po kokio mėnesio mus pasieks antraštė: „Iš Vyriausybės – socialinės apsaugos ir darbo ministras apie skatinimo priemones nevyriausybiniam sektoriui“?
Sandra Adomavičiūtė yra Atviros Lietuvos fondo vadovė.
