Matthieu Forest – gatvės darbuotojas iš Šveicarijos. Gavėje Matthieu dirba jau daugiau nei 17 metų, jis taip pat yra tarptautinio gatvės darbuotojų tinklo „Dynamo International“ regioninis koordinatorius. Spalio mėnesį Matthieu viešėjo Lietuvoje, kur apie savo patirtį ir kovą dėl gatvės darbo pripažinimo kalbėjosi su nevyriausybinės organizacijos „Vilnius social club“ gatvės darbuotoju Kasparu Laureckiu.
Kasparas Laureckis (K.): Socialinis darbas gatvėje yra apibendrinanti sąvoka, tačiau jis gali atrodyti skirtingai, pasirenkant skirtingas tikslines grupes. Lietuvoje kaip tikslinę grupę pasirinkome vaikus ir jaunuolius, bet galima dirbti ir su kitomis grupėmis. Be to, darbas gatvėje gali spręsti konkrečias problemas: prostituciją, priklausomybes ir kt. Kokia, tavo nuomone, darbo su jaunais žmonėmis specifika?
Matthieu Forest (M.): Manau, kad nėra svarbu, su kokia tiksline auditorija dirbi. Pagrindas išlieka tas pats. Kaip tau atrodo?
K.: Sakyčiau kad socialinis darbas gatvėje su vaikais ir jaunuoliais yra ypatingas tuo, kad jame itin svarbus ugdymo aspektas.
M.: Taip, tiesa, bet priėjimas ir technika išlieka tie patys. Nors sutinku, kad dėl tikslinės auditorijos amžiaus ugdymo aspektas yra svarbus.
K.: Tu koordinuoji gatvės darbuotojų komandą. Kaip manai, kas lemia darbo gatvėje sėkmę?
M.: Pirmiausia, turi reguliariai būti gatvėje. Santykiai, kuriuos sukuri gatvėje, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek laiko tu praleidi gatvėje su žmonėmis. Svarbu būti kantriam. Taip pat svarbu turėti gerą reputaciją tarp žmonių, kuriems tu gali būti naudingas. Gerą reputaciją gali prarasti per valandą, todėl reikia būti labai atsargiam. Reikia bendrauti su žmonėmis pagarbiai, neteisti jų. Svarbu užtikrinti žmonių konfidencialumą. Jeigu tavęs kažko prašo, turi reaguoti greitai. Jeigu nežinai ką daryti, turi greitai surasti, kas gali padėti. Atsakomybė, greitas reagavimas, pagarbus požiūris į privatumą ir konfidencialumą, gebėjimas užmegzti ir puoselėti ryšį su kitu žmogumi – štai ko reikia. Nemanau, kad bet kas gali dirbti šį darbą.
K.: Egzistuoja daug socialinio darbo formų. Kodėl socialinis darbas gatvėje yra svarbus?
M.: Jis papildo kitas socialinio darbo formas. Institucijos neturi mandato dirbti su žmonėmis gatvėje. Valdžios institucijos sako: „Jūs turite padėti tiems ir tiems, nes mes nusprendėme, kad jiems reikia pagalbos“. Gatvėje viskas veikia kitaip. Žmonės pasirenka tave tam, kad tu jiems padėtum. Tu eini pas žmonės, o ne žmonės eina pas tave pagalbos. Nemažai žmonių nepasitiki institucijomis ir bijo į jas kreiptis. Gatvės darbuotojai ateina ten, kur kiti neina, todėl jie gali pasiekti ir tuos, kurie mūsų visuomenėje yra marginalizuoti.
Darbas gatvėje, Naujininkai, Vilnius, Vilnius social club nuotr.
K.: Tikrai. Man socialinis darbas gatvėje yra tarsi sistemos klijai, kurie padeda kitoms socialinio darbo formoms veikti efektyviai.
M.: Pritariu. Kai sutinki jaunus žmonės gatvėje, jie turi skirtingų problemų ir jiems reikia įvairios pagalbos. Turi turėti partnerių ir žinoti, pas ką žmogų nukreipti. Gatvės darbuotojas yra tarsi šeimos gydytojas – jeigu žmogus turi specifinę sveikatos problemą, šeimos gydytojas siunčia žmogų pas gydytoją – specialistą. Kai specialisto darbas baigtas, žmogus sugrįžta pas šeimos gydytoją. Mūsų atveju žmogus sugrįžta pas gatvės darbuotoją.
K.: Dar papildyčiau, kad gatvės socialinis darbuotojas veikia kitaip, negu kiti socialiniai darbuotojai. Jis siekia pokyčio žmogui įprastoje aplinkoje. Aš mačiau daug vaikų, kurie lanko vaikų dienos centrą, ten išmoksta laikytis centro taisyklių, gerai elgtis, tačiau sugrįžę į jiems įprastą aplinką ir susidūrę su sunkumais bendraujant su bendraamžiais, jie neperkelia patirties dienos centre į savo gyvenimus. Elgesio pokyčiai neįvyksta. Mes veikiame kasdienėje žmogaus aplinkoje, bendraujame su jo „chebra“, todėl atsiranda galimybės realiems gyvenimo pokyčiams. Pastebime, kad pokyčiai po truputį vyksta, tik jiems reikia laiko.
K.: Tu turi daug patirties šioje srityje ir žinai, kad darbas gatvėje gali būti labai įvairus. Papasakok apie savo patirtį dirbant gatvėje?
M.: Daug dirbau su individualiais atvejais, užmegzdavau ryšį su gatvėje esančiais jaunais žmonėmis ir stengiausi tapti tiltu tarp tų žmonių ir visuomenės bei institucijų. Taip pat dirbau su jaunų žmonių grupėmis, bet labiausiai mėgstu dirbi su žmogumi individualiai. Daug laiko praleisdavau gatvėje. Tiesa pasakius, vykdant darbo gatvėje programą, svarbiausia kuo daugiau laiko būti gatvėje. Jeigu nesi gatvėje, negali būti gatvės darbuotoju. Gatvėje susitinki žmones, bendrauji su jais, stiprini santykį. Santykiui atsirasti ir sustiprėti reikia laiko – tai ilgas procesas. Kas man patiko labiausiai? Būti gatvėje ir padėti konkretiems žmonėms.
Taip pat bendradarbiauti su partneriais – juk vienas nedaug gali nuveikti. Svarbu kurti pagalbos tinklą.
K.: Galbūt tu prisimeni kažkokį konkretų jauną žmogų? Kaip jūs susitikote? Kaip tu jam padėjai?
M.: Prisimenu daug istorijų… Bet papasakosiu apie vieną vaikiną. Sutikau jį gatvėje, jis daug laiko praleisdavo ten su savo draugais. Jis buvo geras boksininkas ir kartą manęs paklausė, ar galėčiau jam padėti įkurti vietą, kurioje žmonės galėtų treniruotis. Kalbėjome apie tai su valdžios institucijomis, ieškojome galimybių ir galiausiai atidarėme vietą bokso treniruotėms. Ši vieta tapo labai populiari taip 14-18 metų jaunuolių, tačiau po kelių savaičių čia pradėjo lankytis vaikai, taip pat net ir vyresnio amžiaus žmonės. Na o man ši vieta tapo puiki vieta sutikti jaunus žmones. Čia įvyko tikrai daug susitikimų. Po truputį ši vieta tapo tokia populiari, kad net Šveicarijos žiniasklaida ja susidomėjo. Visi, kas prisidėjome prie šios vietos atsiradimo, labai didžiavomės tuo, ką pavyko padaryti. O tas jaunuolis tapo bokso čempionu. Kartu su juo važiavome į Briuselį, į „Dynamo International“ susitikimą, papasakojome apie savo patirtį. O viskas prasidėjo nuo to, kad tiesiog susitikome gatvėje ir jis papasakojo, kad jam patinka boksas. Taigi, dirbant gatvėje, niekada nežinai, kur nuves pažintis ar paprastas pokalbis.
K.: Tiesa. O kaip tu paaiškintum žmogui, kuris negirdėjo apie darbą gatvėje, ką „Dynamo“ tinklas veikia?
M.: Na, „Dynamo“ yra nevyriausybinė organizacija, įsikūrusi Belgijoje. Ji buvo sukurta tam, kad gatvės darbuotojai, veikiantys skirtingose šalyse ir net žemynuose, galėtų dalintis patirtimi su savo kolegomis. „Dynamo“ sudaro nacionalinės platformos, kurias savo ruožtu sudaro kiekvienos konkrečios šalies gatvės darbuotojai. Nacionalinės platformos perduoda tinklui informaciją apie tai, su kokiais sunkumais susiduria gatvės darbuotojai, kas vyksta gatvėje ir pan. O tinklas šias problemas gali kelti į politinį lygmenį tam, kad gatvėje vyktų pokyčiai. Tai yra ilgas advokacijos ir rašymo procesas. Apie darbą gatvėje iš tiesų per mažai parašyta, jis nėra pakankamai reglamentuotas. Mes taip pat siūlome gatvės darbuotojams įvairias mokymosi galimybes.
K.: Socialiniams gatvės darbuotojams tinklas iš tiesų yra svarbus. Kai Lietuvoje pradėjome dirbti su jaunais žmonėmis gatvėje, niekas kitas to nedarė, dažnai apimdavo vienišumo ir atskirties jausmas. „Dynamo“ tinklapis mums labai padėjo: daug skaičiau ir supratau, kad gatvės darbuotojai kitose šalyse jaučiasi panašiai. Supratau, kad ir gatvėje esantys žmonės jaučiasi panašiai. Kaip „Dynamo“ gali padėti žmonėms gatvėje? Jų balsų mes negirdime.
Pirmasis Lietuvos gatvės darbuotojų susitikimas, Vilnius social club nuotr.
M.: „Dynamo“ egzistavimas parodo, kad tie žmonės yra. Mes rašome ataskaitas apie gatvėje esančius žmones, pasakojome apie juos visuomenei, perduodame žinią valdžios institucijoms. Taip pat rengiame įvairius renginius: kitąmet organizuojame didelį forumą Briuselyje „Žodžiai iš gatvės“ (angl. Words from the street), kuriame susitiks gatvės darbuotojai, gatvėje sutikti žmonės ir valdžios atstovai. Tai bus galimybė susipažinti žmonėms, kurie paprastai nesusitiktų.
K.: Su kokiais iššūkiais susiduria „Dynamo“?
M.: Pas mus vos keli žmonės yra įdarbinti, dauguma – savanoriai, nors tinklas vienija tūkstančius žmonių. Mums, kaip tinklui, svarbu augti, tapti stipresniais, kad galėtume atstovauti savo narių interesus. Taigi, didžiausias iššūkis – tapti stipresniais ir užtikrinti pakankamai lėšų tinklo veiklai. Kalbant apie iššūkius gatvėje, skirtinguose kontinentuose jie yra skirtingi. Pavyzdžiui, Europoje iššūkius kelia migracija ir ekstremizmas. Dar vienas iššūkis – darbo gatvėje pripažinimas. Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse ši darbo forma vis dar yra nauja, todėl turime siekti, kad ji būtų pripažinta ir įvertinta.
K.: Norėčiau sugrįžti prie migracijos, ekstremizmo ir radikalėjimo. Ką mes galime padaryti? Kaip galime prisidėti prie šių iššūkių sprendimo?
M.: Geras klausimas. Šios problemos susijusios. Tai yra politinis klausimas: nelygybė tarp pietų ir šiaurės. Ką mes galime padaryti? Paskatinti, kad skirtingi žmonės, skirtingos visuomenės, bendrautų tarpusavyje. Kalbant apie migrantus, mes galime padaryti nemažai tam, kad šie žmonės gebėtų integruotis į mūsų visuomenę. Vakarų Europoje yra didelė „getų“ problema. Galbūt galime ją spręsti? Kurti ryšius tarp įvairių bendruomenių? Juk dažnai mes bijome ir vengiame žmonių, nes jų nepažįstame. Kai vieni kitus pažįstame, viskas klostosi daug geriau. Mes matome žmones, kurie gyvena labai sunkiai, vaikus, kurie gyvena labai prastomis sąlygomis. Ką galime padaryti – kelti problemas, kurias matome, į politinį lygmenį, atstovauti žmonėms, kurių balsų visuomenė negirdi.
Darbas su jaunimu gatvėje Lietuvoje pradėtas įgyvendinti ir plėtoti nuo 2012 metų. Šiuo metu jis vykdomas Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje, Panevėžyje. 2019 metais neformali Lietuvos gatvės darbuotojų platforma tapo tarptautinio gatvės darbuotojų tinklo „Dynamo“ nariais (http://travailderue.org/). Gatvės darbuotojai siekia kurti ir palaikyti ryšius su jaunuoliais, kurie daugiausiai savo laiko praleidžia gatvėje, padėti jiems bei atstovauti jų teisėms ir interesams. Iki šiol darbas su jaunimu gatvėje Lietuvoje yra tik iš dalies finansuojamas savivaldybių ar valstybės biudžeto lėšomis.
