Skaitinys

Donatas Puslys apie migracijos krizę: Reikėtų galvoti, kaip priimti, integruoti, paruošti gyvenimui Lietuvoje

Mano teisės
Gabija Jurkutė | 2021 10 10

Nors migracijos klausimas Europos Sąjungoje nėra naujas, tačiau Lietuva jam pasiruošusi nebuvo, o Vyriausybė pasirinko vykdyti migrantų atgręžimo politiką. Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys sako, kad Lietuva turėtų ginti ne tik fizinę sieną, bet ir vertybes. Lietuvos, kaip šalies, nesilaikančios demokratinių ir žmogaus teisių principų vaizdavimas gadina Lietuvos reputaciją tarptautiniu lygmeniu. Tai, anot eksperto, taip pat leidžia režimams Rytuose trinti ribas tarp demokratijos ir autokratijos, kelti įtampą, tarsi įrodant, kad skirtumai tarp mūsų ir jų – menki.

Prieglobščio prašytojai ir pabėgėliai Lietuvoje – kas iš tiesų vyksta pasienyje?

Norėčiau akcentuoti, kad pabėgėlių problema Lietuvoje šiuo metu yra hibridinės Lukašenkos režimo agresijos dalis, kurios tikslas yra išbandyti mūsų institucijų gebėjimus krizinėje situacijoje. Taip pat siekiama pagilinti poliarizaciją visuomenėje, įtampas tarp skirtingų visuomenės grupių. skleisti nepasitenkinimą bei požiūrį, kad su Lukašenka visgi būtų buvę geriau sutarti. Taip kyla pavojus ir šalies žmogaus teisėms, nes statistika rodo, kad didelė dalis lietuvių pirmenybę teikia ekonominei naudai, saugumui, o ne ES vertybėms ir demokratijos principams. Lietuvos, kaip šalies, nesilaikančios šių principų, vaizdavimas gadina Lietuvos reputaciją tarptautiniu lygmeniu ir taip silpnina santykius su kitomis ES valstybėmis.

Ar apgręžimo politika ir kitos priemonės, taikomos migracijos problemai spręsti, yra pagrįstos? Ar teisinga migrantų ir prieglobščio prašytojų klausimą sieti su šalies saugumizacijos procesais?

Nepagrįstos. Būtina rasti kompromisą, nes sprendimų yra daugiau nei visus pabėgėlius įleisti ar apgręžti. Man regis, būtina padėti tiems, kurie iš tiesų bėga nuo grėsmės savo šalyje, tačiau kartu būtina atskirti, kas iš tiesų yra pabėgėliai, o kas negali pretenduoti į šį statusą ir todėl turėtų būti apgręžti ir grąžinti. Žmonių emocinė reakcija šį saugumo klausimą stipriai išpūtė ir pabėgėlių atėjimą mato kaip apokaliptinį scenarijų. Tai nėra racionalu, o iš šono gali pasirodyti, kad vos Lietuvai priėmus nedidelį kiekį migrantų, jau nyksta valstybės atsparumas. Lietuvai, kaip ES valstybei, derėtų rūpintis, kad tie žmonės turėtų galimybę prašyti politinio prieglobsčio. Reikėtų galvoti apie tai, kaip juos priimti, integruoti, paruošti gyvenimui Lietuvoje ir įrodyti, kad esame pajėgūs su tuo susitvarkyti.

Kalbant apie saugumą, būtina apsibrėžti, ką mes giname. Juk mes giname ne tik fizinę sieną tarp valstybių, bet ir tam tikras normas. Rusijai ar Baltarusijai mes neretai dėl jų politikos priekaištaujame – siena su šiomis valstybėmis tarsi skiria dvi skirtingas civilizacijas: Vakarų demokratijos ir vis dar sovietinės tironijos. Bet jei mes veiksmais nepagrindžiame savo ginamų normų ir vertybių, prarandame tai, ką giname, nes valstybė nėra vien teritorija. Tai suinteresuotoms jėgoms gali tapti koziriu šalies viduje keliant įtampą, tarsi įrodant, kad skirtumai tarp mūsų ir jų – menki.

Su kokiais iššūkiais gali tekti susidurti demokratijai migrantų krizės akivaizdoje? Kuo pavojingi šališki pasisakymai pabėgėlių tema viešojoje erdvėje?

Pabėgėlių klausimas gali būti siejamas ne tik su šalies saugumizacijos procesais, bet ir su politizacijos: atsiranda politinės jėgos, kurios bando šią temą „ištraukti“ į politinį centrą ir pagerinti savo reitingus, nes, esant įtampai visuomenėje, tai padaryti itin lengva. Pavyzdžiui, jei Vyriausybė  priimtų gausybę prašančiųjų prieglobsčio, atsirastų erdvė manipuliuoti visuomenės nuomone: esą, Vyriausybė skiria lėšas ne saviems, o svetimiems ir pan. Tada lieka tik visuomenės klausimas ir kiek tokios idėjos jai taps priimtinos – atsiranda rizika, kad artimiausiuose rinkimuose iškils radikalios politinės jėgos.

Demokratinėje idėjų kovoje sveikam protui visada yra rizika pralošti. Kadangi politikoje labai didelį vaidmenį užima rinkimų rezultatai, visuomenės nuomonės ignoruoti neįmanoma. Todėl labai svarbu išmokti su visuomene kalbėtis – priešingu atveju, suskaičiavus balsus gali laukti liūdni padariniai. Reikšmingas ne tik politikų, bet ir pilietinės visuomenės, žiniasklaidos vaidmuo. Lietuvoje žiniasklaida geba iškelti trumpalaikius savo interesus virš ilgalaikių visuomenės interesų, nesuvokdama, kad toks elgesys gali turėti rimtų ilgalaikių pasekmių valstybės gerovei. Todėl viešuosius naratyvus tiek žiniasklaidoje, tiek politinius, reikia nagrinėti, nes sudėtingomis sąlygomis žmonės nori gauti paprastus įvairių problemų kilmės ir sprendimo paaiškinimus. Tada kyla pavojus nueiti į kraštutinumus: pradedame  tokias situacijas kaip migrantų krizė matyti kaip „arba–arba“ klausimus, kai būtina rinktis tarp, tarkime, saugumo ir žmonių teisių. Tai yra netiesa, bet toks aiškinimas viešojoje erdvėje matomas dažnai. Visgi galime turėti ir tarptautinius įsipareigojimus, ir saugumą – vieną iš šių dėmenų išėmus, prasmę praranda ir kitas, tad svarbu į tai nežiūrėti kaip i priešingybes.

Kokios ES valstybės, jūsų manymu, galėtų tapti tvarios politikos pavyzdžiu šiuo klausimu?

Manau, kad daug ko galime pasimokyti iš Vokietijos ar Italijos ir sprendimų, kurie suveikė, o kurie buvo nesėkmingi, nors mes ir negalime lygintis su šiomis šalimis nei dydžiu, nei finansiniais pajėgumais. Bet kurio valstybių, priėmusių pabėgėlius, pavyzdžio analizavimas jau būtų naudingas Lietuvai. Norėčiau akcentuoti tai, kad ES turėtų nuspręsti, kaip jos šalys-narės tvarkosi su migrantų krize, įvesti bendrus standartus, principus. Klimato kaita, kurios padarinius matome jau dabar, migrantų krizės sukeltus nestabilumus tik gilins. Man atrodo, ES privalo turėti bendrą politiką, kad neprarastų savo kredibilumo ir pavienės valstybės neliktų vienos tvarkytis su tokiomis problemomis. Kaip ir minėjau, ne viskas atsiremia į išorinės sienos apsaugą: reikšmingi ir pasiskirstymai, kvotų įvedimai, koordinavimo mechanizmai.

Kuo priimti migrantai gali būti naudingi Lietuvai? Ar tai kaip nors prisidėtų prie emigracijos sukeltų problemų švelninimo?

Nereikėtų pamiršti, kad jie yra labai įvairūs, skirtingi žmonės. Vyksta nuolatinis ginčas dėl to, kiek jų yra pabėgėliai, kiek jų – tiesiog imigrantai,  ar turime priimti ekonominius migrantus. Vis dėlto, jau dabar matome daug puikių pavyzdžių, kai atvykėliai čia ne tik įsitvirtina, bet ir kuria darbo vietas, verslus. Pabėgėlių atvykimui prieštaraujantys dažnai naudoja religinį argumentą, nes daugelis atvykstančių nėra katalikai. Tačiau biblinė išmintis mus moko: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje.“ Mums tai itin aktualu: turime okupacijos patirtį, beveik kiekviena šeima yra vienu ar kitu būdu paliesta ekonominės emigracijos, todėl turime į tai žiūrėti empatiškai. Tarkime, kodėl Skandinavijos ar Vakarų šalys turi priimti mus, posovietinės valstybės, gyventojus? Reikia vengti dviejų klišių – utopinės, kad priėmus pabėgėlius nekils jokių problemų, bei distopinės – esą, viskas baigsis labai blogai. Mes, kaip pilietinė visuomenė, taip pat turime prisiimti atsakomybę už tai, ar integracija bus sėkminga. Pilietinės visuomenės stiprėjimas per empatijos lavinimą gali būti dar viena netiesioginė nauda. Nuoširdžiai manau, kad mes, kaip pilietinė visuomenė bręstame tik per davimą, kadangi tam, kad duotume, turime burtis, o taip mezgasi mūsų socialinis audinys. Taigi, kuo daugiau duodame, tuo stipresniais tampame.

Komentuoki