Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Dovilė Juodkaitė: Matome daugybę pokyčių, prasidedančių nuo vieno žmogaus ryžto pasipriešinti diskriminacijai dėl negalios

Dovilė Juodkaitė, asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos negalios organizacijų forumas | 2022 03 28

„Pats didžiausias pasiekimas Lietuvos žmonių su negalia teisių judėjime – pačių žmonių su negalia gebėjimas atpažinti diskriminaciją kasdienybėje ir jai priešintis“, – sako Dovilė Juodkaitė, Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė, dvidešimt metų aktyviai stebinti ir dalyvaujanti negalios politikos formavimo procese.

Prie daugelio struktūrinių reformų ir žmonėms su negalia reikalingų paslaugų atsiradimo prisidėjusi negalios teisių advokacijos specialistė yra įsitikinusi, kad esminis proveržis visuomenėje įvyksta, kai patys žmonės suvokia, kad jų ar jų artimųjų negalia negali būti priežastimi nesuteikti jiems paslaugų ar galimybių, kurios kitiems yra savaime suprantamos. Pavyzdžiui, ugdymo, sveikatos paslaugų, teisės balsuoti ar spręsti, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Žmonių su negalia teisės nėra prabanga ar gera valstybės valia – tai yra būtinybė.

Daugiau kaip du dešimtmečius dirbate žmonių su negalia teisių srityje, būdama didžiausios negalios organizacijų asociacijos Lietuvoje prezidentė nuolat vykdote stebėseną, kaip įgyvendinama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, rengiate ataskaitas tarptautinėms organizacijoms, dalyvaujate teisėkūros procesuose. Kokius esminius pokyčius negalios teisių judėjime pastebite?

Kai 2010 metais buvo ratifikuota Neįgaliųjų teisių konvencija, žmonių su negalia bendruomenės atstovai, negalios teisių specialistai turėjo daug lūkesčių, kad dabar, kai jau visas pasaulis ir Lietuva pasitvirtino fundamentalius principus, pagal kuriuos galės veikti, įvyks proveržis. Deja, teko nusivilti – daugelis sistemų iš inercijos veikė sena vaga, o reformos, kurios buvo inicijuotos siekiant įgyvendinti minėtą konvenciją, pavyzdžiui veiksnumo nustatymo, deinstitucionalizacijos, įtraukaus švietimo, įdarbinimo, ne visiškai atitiko negalios teisių idealus. Be to yra įgyvendinamos taip lėtai, kad žmonės jų rezultatų savo kasdienybėje beveik nejaučia.

Visa tai gali lengvai privesti prie nevilties tiek negalios organizacijas, atsimušančias į sistemines ydas ir nelankstumą, tiek žmones patiriančius negalios situacijas ir kliūtis kiekvieną dieną. Tačiau šiandien mane įkvepia akivaizdūs procesai, kurie tikrai rodo, jog situacija radikaliai keisis. Kalbu apie žmonių su negalia bendruomenę – negalios teises ginančias nevyriausybines organizacijas, savarankiškai veikiančius negalią turinčius aktyvistus ir tiesiog žmones su negalia, kurie susidūrę su diskriminacija ją pagaliau atpažįsta ir renkasi netylėti, veikti. Akivaizdu, kad šis suvokimo virsmas susijęs su konvencijos idėjomis, su nuolatiniu negalios NVO darbu šviečiant savo narius apie jų teises. Tai yra giluminiai pokyčiai, kuriems reikėjo laiko. Ir būtent jie yra pagrindas ir paspirtis toms reformoms, kurios negali būti gerai įgyvendintos be aktyvaus ir net, sakyčiau, įkyraus žmonių su negalia įsitraukimo.

Tas esminis kitokio požiūrio į žmogų su negalia suvokimas reikalauja laiko ir kai kalbame apie politikus. Juk tai yra nuostatų, ne tik tam tikrų techninių principų keitimo procesas. Ir šie pokyčiai taip pat jau ima matytis. Vis daugiau tikro, lygiaverčio bendradarbiavimo pavyzdžių stebiu politinių sprendimų priėmimo lygmenyje. Tai džiugina.

Kalbate apie negalios teises ginančių organizacijų sustiprėjimą. Kas tai lėmė ir kokie šio proceso rezultatai?

Manau, kad iki Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo žmones su negalia vienijančios organizacijos neturėjo idėjinio palaikymo, o ir instrumentų bei finansavimo, kad galėtų efektyviai užsiimti būtent advokacinėmis veiklomis, žmonių su negalia teisių atstovavimu. Organizacijos orientavosi į būtinas paslaugas, kurių trūko valstybiniame sektoriuje, taip pat į kultūrines veiklas, savipagalbą ir panašiai. Dabar reikalingų paslaugų teikimas išlieka daugelio negalios NVO veiklos dalimi, bet šalia to atsiranda aktyvus įsitraukimas į įvairias teisėkūros darbo grupes, vis daugiau žmonių su negalia informavimo apie jų teises veiklų, mokymų, pozityvių iniciatyvų keičiant negalios įvaizdį, orientuojantis į jų galimybes, kalbant apie socialines kliūtis, kurios trukdo kurti lygias galimybes mums visiems.

Kurčiųjų organizacijos padarė milžinišką darbą didindamos žinomumą apie gestų kalbą, apie informacijos pritaikymo svarbą, kurčiųjų kultūrą. Atstovaujantys turintiems regos negalią taip pat stiprina savo bendruomenę, rengia mokymus, nuolat dalyvauja tarptautinėse regos negalią turinčių žmonių teisių gynimo platformose, aktyviai įsilieja į atvirą darbo rinką, inicijuoja garsinio vaizdavimo ir kitokio kultūros pritaikymo projektus. Dirbantys su psichosocialine negalia daro milžinišką darbą keisdami nuostatas apie psichikos sunkumus, kurie gali ištikti daugelį, ir socialines kliūtis, žlugdančias šių žmonių galimybes. Kolegos iš judėjimo negalios organizacijų rūpinasi, kad kuo daugiau fizinės aplinkos būtų prieinama žmonėms su negalia, ir ne tik viešųjų paslaugų pastatų, miesto infrastruktūros ir įvairių transporto rūšių, bet ir turizmo, laisvalaikio, sporto ir kultūros įstaigų. Fizinės aplinkos kliūtys turbūt yra geriausiai visuomenėje atpažįstama žmonių su negalia diskriminacijos forma. Jie atlieka stebėseną, konsultuoja ir vis primena – aplinka turi būti pritaikyta visiems, o jei to nepaisoma, nepritrūksta ryžto kreiptis ir į teismą.

Labai džiaugiuosi ir tomis iniciatyvomis, kurias pradėjome visi drauge, kaip Lietuvos negalios organizacijų forumas. Pavyzdžiui 2018 metais sutarėme reikalauti, kad kiekviena savivaldybė per metus visapusiškai pritaikytų bent po vieną švietimo ir sveikatos įstaigą. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip menka ambicija, tačiau įsigilinus paaiškėja, jog pritaikyti reikia ne tik pastatą, bet ir informaciją, paslaugas, komunikaciją, reikia dirbti su nuostatomis, kurios dažniausiai yra ydingos žmonių su negalia atžvilgiu. Po dvejų metų derybų ir derinimo buvo pasirašytas memorandumas, į kurį įsitraukė ir Sveikatos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Mes vykdome stebėseną, rengiame susitikimus su skirtingomis savivaldybėmis, konsultuojame, raginame bendradarbiauti su vietos negalios NVO.

Minėjote, kad tikite pokyčiais, nes atėjo laikas, kai ne tik negalios aktyvistai, bet ir pavieniai žmonės su negalia savo sprendimais ir veiksmais keičia situaciją. Kokie tokių veiksmų pavyzdžiai?

Visada buvo aktyvių žmonių su negalia ar turinčiųjų negalią artimųjų, kurie nesėdėjo rankų sudėję, steigė organizacijas, teikė reikalingas paslaugas. Dabar atėjo laikas, kai matome daug kitokių iniciatyvų, nors ir mažų, bet turinčių didelę įtaką griaunant kliūtis visuomenėje. Pavyzdžiui, mamos, kurios pareikalauja jiems priklausančių, bet neteikiamų paslaugų ugdymo įstaigose, kurios susivienija ir net parengia raštą, reikalaudamos suteikti joms poilsio nuo slaugos, teikiant kokybišką ir lanksčią vaikų su negalia priežiūrą.

Tokių pavyzdžiu apstu, tikrai negaliu visų paminėti, bet štai mano kolegės dukrą su negalia ketino išmesti iš specialiosios ugdymo įstaigos viduryje mokslo metų, nes formaliai pagal teisės aktus mokyklos lankymas baigiasi ne mokslo metų pabaigoje, o vaikui sulaukus 21-erių metų. Kolegė parašė apie šią situaciją socialiniuose tinkluose, žurnalistė pamatė ir susidomėjo tema, pakalbino specialistus, visi sutiko, kad tai absurdas ir šiandien tvarka jau yra pakeista – visi vaikai specialiosiose ugdymo įstaigose pradėtą mokymo programą gali baigti mokslo metų pabaigoje, neatsižvelgiant į tai, kada jiems sukanka 21-eri.

Kolegė Ramunė Šidlauskaitė iš Lietuvos žmonių su negalia sąjungos ieškojo savo sūnui darželio ir išsiaiškino, kad Vilniuje yra vos keletas ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurių aplinka yra prieinama turintiems judėjimo negalią. Ji pasirūpino, kad šiose įstaigose būtų suteikiamas prioritetas negalią turinčių tėvų vaikams, nes į kitas įstaigas jie savarankiškai savo vaikų vesti negali. Dar galėčiau paminėti Ajaną Lolat, kuri pirmoji Lietuvoje įsigijo šunį vedlį ir įdėjo daug pastangų, kad ši paslauga taptų prieinama ir kitiems. Taip pat Dalia Kuliešienė, turinti dukrytes su skirtingomis negaliomis ir įkūrusi informacinį gidą „Galių dėžutė“, kuriame vienoje vietoje ir aiškiai pateikta visa informaciją, reikalinga šeimoms, auginančioms vaikus su raidos ar kitokiais iššūkiais. Tokių pavyzdžių yra gerokai daugiau ir visi jie rodo, kad sparčiai keičiamės.

Po metų pertraukos drauge su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis balandžio mėn. rengiate Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus. Kokia šio renginio reikšmė?

Mano nuomone, reikšmė yra milžiniška. Mes turime pastebėti ir įvertinti kuo daugiau iniciatyvų, kurios siekia daryti mūsų pasaulį teisingesnį. Ryžtas pradėti, kas iki šiol nedaroma, bet reikalinga, drąsa pasipriešinti tam, kas neteisinga, energija ir kūrybiškumas skatinant kitaip pamatyti procesus, juos keisti yra apdovanojimo vertos iniciatyvos.

Apdovanojimai prisidėjo ir prie suvokimo, kad negalia yra bendras žmogaus teisių klausimas, o ne tik pačių žmonių su negalia reikalas ar tik socialinės apsaugos ir priežiūros sritis. Tai visuomenės natūrali dalis – mes esame įvairūs ir pasaulis turi būti pasiruošęs visus priimti. Tas pasaulis esame mes visi, esame atsakingi, kad mūsų aplinka ir darbo vaisiai būtų pasiekiami ne tik labai aukštiems, sėkmingiems, lyderiams, bet ir tiems, kuriems pravers mūsų paruoštos kopėčios, žmogiška pagalba ir parama, ir taip kiekvienoje srityje.

 

2022 balandžio 26 d. bus įteikti Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai, kuriuos organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Lietuvos negalios organizacijų forumu, nacionaline LGBT teisių organizacija „LGL“ ir Moterų informacijos centru. Generalinis renginio rėmėjas „Swedbank“. Pagrindiniai rėmėjai: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Britų taryba, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“, UAB „Integre Trans“, Norvegijos Karalystės ambasada, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki