Draugei iš vyro smurto ištrūkti padėjusi Renata Šakalytė-Jakovleva: Ji dėl manęs būtų padariusi tą patį

„Man draugės istorija yra savotiškas stebuklas“, – sako žurnalistė Renata Šakalytė-Jakovleva. Šiame interviu ji pirmą kartą pasakoja, kaip padėjo draugei palikti smurtaujantį vyrą ir susikurti gyvenimą iš naujo. Jų istorija parodo, koks svarbus yra moterų savitarpio palaikymas smurtinėse situacijose. „Kalbu, nes noriu, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau“, – sako TV3 televizijos laidų vedėja. „Turime auginti vaikus taip, kad smurto nebetoleruotume.“

Siekiant užtikrinti draugės saugumą, jos vardas ir kiti ją identifikuoti galintys požymiai nebus atskleisti.

Kokia buvo jūsų su drauge istorija?

Esame artimos, ilgai pažįstame viena kitą. Draugės santykius su dabar jau buvusiu vyru irgi žinojau gerai. Pamačiau, kaip ji pradėjo keistis. Draugė yra išsilavinusi, prestižinį darbą dirbanti moteris. Bet jos savivertė buvo visiškai sumenkusi. Ji pradėjo save laikyti nevykėle, vis aukštinti mane – sakydavo: „Renata, taip tavim žaviuosi, tu viskuo domiesi, tiek daug žinai, o aš – nieko“, – nors tai buvo netiesa. Ji pradėjo save vadinti bloga mama, vėliau – ir bloga žmona. Draugei pradėjo nesisekti darbe, ji pradėjo bijoti iššūkių, pokyčių. Klausiau, kur problema. Tada dar nesupratau, kad tai buvo susiję su vyru. Galvodavau, gal tai kokios nors kitos baimės. Galbūt darbe kažkas kažką pasakė. Jie pykdavosi su vyru ir anksčiau, bet iš pradžių nesujungiau, kad vyras ir yra pagrindinė priežastis.

Vieną žiemos dieną draugė atvažiavo pas mane. Buvau namuose, ji atsisėdo ant sofos ir pradėjo verkti: „Viskas, dabar yra ta riba, kai nebežinau, ką daryti. Nebežinau, kaip gyventi toliau. Jo rėkimas ant manęs, jo žeminimas, jo priekabės yra nebepakeliamos.“ Draugei buvo ypač skaudu, kad vyras tai darė prie jų vaikų. „Jis mane jų akyse vadina bloga mama, sako, kad nesusitvarkau, kad blogai auklėju vaikus.“ Draugė pradėjo matyti, jog vaikai viską jaučia, jie pradėjo neramiai miegoti. Pasakiau, kad ji yra nuostabi mama ir nuostabus žmogus. „Aš tave labai gerai pažįstu“, – sakiau jai. „Mačiau kaip tobulėjai, mačiau, kaip auginai vaikus. Viskas, ką apie tave sako jis, nėra tiesa.“

Nuo to momento pradėjome bendrauti artimiau nei bet kada anksčiau. Nuolat kalbėjome telefonu, internetu, klausdavau, kaip ji jaučiasi. Sakiau, kad kai tik ją vėl pradės žeminti, kai vėl nežinos, ką daryti, skambintų ar rašytų man, nesvarbu kiek valandų, ar naktis, ar rytas. „Visiškai nesvarbu, ką tuo metu darysiu“, – paaiškinau. „Būsiu pasiruošusi padėti. Jeigu reikės, viską mesiu ir atvažiuosiu.“

Renata Šakalytė-Jakovleva, Mindaugo Drigoto nuotr.

Tai jai buvo labai svarbu. Ji pradėjo man sakyti viską, nieko neslėpdama. Pradžioje ji atsiprašinėdavo, sakydavo, kad nenori manęs užversti savo problemomis, kad aš pati turiu šeimą, turiu ja rūpintis. Sakiau, kad dabar mano problemos nėra svarbiausios. Man rūpi, kad ji būtų laiminga. Jos problemos yra mano problemos. Dėl to ir esame draugės. Žinojau, kad ji darytų tą patį, jeigu būtų mano vietoje. Norėjom kartu suprasti ir jos vyro elgesį. Bet visada jai primindavau, kad tai, ką jis daro, nėra normalu.

Labai svarbu, kad nors šiuo atveju fizinio smurto nebuvo, buvo smurtaujama psichologiškai. Kodėl šios smurto formos nereikėtų ignoruoti?

Tai, kas vyko jų namuose, buvo smurtas. Tik mes nesame įpratę to vadinti smurtu. Ji pati to irgi iš pradžių nesuprato kaip smurto. Riba tarp realių smūgių ir psichologinio smurto yra labai slidi. Jis buvo ją papurtęs, suėmęs už pečių, uždaręs į kitą patalpą, kad „nusiramintų“. Sakiau jai, kad ilgainiui tai gali virsti į fizinį smurtą. Bet tai nereiškia, kad kol nevirto, tai yra mažiau skausminga, žalinga ar mažiau pavojinga.

Kokius įrankius tu, kaip draugė, turi tokioje situacijoje?

Visada ją išklausydavau ir palaikydavau, bet jai pasakiau, kad nesu specialistė. Dėl to kartą paklausiau jos, gal norėtų išbandyti psichologo pagalbą. Ne viską galiu suvokti ir dėl to galiu neteisingai patarti. Jaučiau, kad draugei reikia specialisto patarimo, kad susigrąžintų savivertę. Jai iš po kojų buvo išmuštas pamatas, jį reikėjo susigrąžinti. Taip pat sakiau, kad galbūt jiems, kaip žmonai ir vyrui, reikia bendros psichologinės pagalbos. Tik reikėtų, kad dėl to sutartų abu. Maniau, kad galima kažką pakeisti. Juk jeigu abu žmonės nuoširdžiai stengiasi, nėra nieko neišgelbėjamo.

Daviau jai psichologo kontaktus. Pati niekada neslėpiau, kad lankausi pas psichologą. Manau, tai jai padarė teigiamą įtaką svarstant, ar pabandyti pačiai. Savo pavyzdžiu parodžiau, kokias problemas pavyko išspręsti, sakiau, kad esu laiminga. Vis atsargiai užsimindavau: „Ar jau paskambinai?“ Nespaudžiau jos, bet rodydavau, kad man rūpi. Ne iš karto, bet ji jam paskambino. Draugė pradėjo lankytis grupinėje terapijoje. Vyras, deja ne. Jis atsisakė psichologinės pagalbos.

Palaikėme ryšį ir jai pradėjus eiti pas psichologą. Vis nusiųsdavau jai įvairios informacijos. Yra internetinė svetainė, kurioje gali užpildyti anketą ir išsiaiškinti, ar patiri psichologinį smurtą, ar tavo santykiai su antrąja puse jau pasiekę smurto lygį.

Būdavo lūžio momentų, kai atrodydavo, kad jų su vyru santykiai pagerėja. Bet ilgainiui vėl viskas grįždavo į tą patį. Labai džiaugiuosi, kad ji nusprendė man atsiverti. Ji turėjo dar vieną besąlygiškai palaikantį artimą žmogų – tetą. Jos palaikymas buvo svarbus ir dėl to, kad teta buvo vyresnės kartos moteris. Manau, kad mes abi draugei davėme taip reikalingą šilumą. Nes buvo daug momentų, kai ji emociškai buvo labai sušalus.

Kiek laiko tęsėsi draugės kova?

Nuo tada, kai ji pradėjo kovoti už save, praėjo apie du metus. Reikėjo pereiti daug sunkių etapų. Kai ji pradėjo psichoterapiją, turbūt nesitikėjo, kad viskas nuves iki skyrybų. Ji vylėsi, kad vyras atsimerks, pradės bandyti keistis. Bet jis nedarė nieko, smurtas nesiliovė. Galiausiai ji jo paprašė išsikraustyti. Jis sutiko. Jie gyveno atskirai, mes su drauge tikėjomės, kad per laiką jis supras, ką praranda: žmoną, namus, vaikus. Bet neįvyko nieko. Jis nesistengė, kad santykiai tęstųsi.

Draugė tada apsisprendė, kad nemato prasmės santuoką tęsti. „Aš viena nepajėgi mylėti ir kurti už mus abu“, – sakė ji. Ji priėmė sprendimą skirtis. Tada prasidėjo aršus vyro puolimas – jis grasino, kad stengsis, jog ji netektų vaikų, sugadins jos profesinius planus. Ji turėjo darbo pasiūlymų, o jis šantažavo, kad neleis tam įvykti.

Visą tą laiką buvau šalia. Suradome labai gerą advokatą. Viskas baigėsi skyrybomis, vaikai liko su mama, nors matosi ir su tėvu, ji turi jam juos nuvežti, nuolat susitikti. Bet šiandien ji yra rami. Ji turi naują darbą, kolegos ją labai vertina, jos pasitikėjimas yra visai kito lygio nei buvo tada, kai pradėjome kalbėtis. Ji laiminga, kad vaikai nebegirdi to, ką girdėdavo anksčiau. Ji jaučia pilnatvę, kad išsivadavo iš užburto smurto rato ir iš tų santykių ištraukė vaikus.

Davei daug pavyzdžių, kaip galima padėti draugei, patekusiai į smurtinius santykius. O ko reikėtų nedaryti, norint nepakenkti?

Dažnai iš didelio noro padėti mes pradedame spausti draugą, pradedame jį kaltinti. Tai yra visiškai nereikalinga, nes jie dažniausiai patys viską supranta, tik galbūt neturi valios, neturi jėgų imtis iniciatyvos. Jeigu būčiau pradėjusi draugei sakyti, kad „na argi nematei, kad taip ir bus, kad jis toks yra?“, ji man niekada nebūtų atsivėrusi.

Kaip jautiesi tu, matydama, kad draugė pradėjo naują gyvenimą?

Man pačiai dabar irgi daug ramiau. Bet turbūt niekada nebus iki galo ramu. Kai myli žmogų, natūraliai dėl jo jaudiniesi. Visgi, man gera matyti ją nuoširdžiai besijuokiančią ir atvirą naujoms patirtims.

Renata Šakalytė-Jakovleva, Mindaugo Drigoto nuotr.

Kas tave palaikė, kai tu palaikei draugę?

Buvo tik vienas žmogus, kuriam apie tai pasakojau – tai mano vyras. Jis pažinojo draugę ir jos vyrą. Kai pritrūkdavau palaikymo, kalbėdavausi su juo. Klausdavau, ką mano jis – galbūt aš hiperbolizuoju, gal išsigalvoju problemas? Bet jis, išgirdęs, ką kalbu, palaikydavo ir draugę, ir mane. Perduodavau tai draugei. Ji atvažiuodavo į mūsų namus, jai buvo svarbu žinoti, kad bus ir kitas žmogus, mano vyras, kuris ją palaikys. Taip pat mane palaikė meilė, kurią jai jaučiu. Noras nepalikti artimo žmogaus bėdoje. Noras, kad jai viskas būtų gerai. Kai myli, viskas išeina labai natūraliai.

Padėti draugei yra kilnus darbas, bet kartu – ir didžiulė atsakomybė. Turi nuolat būti pasiruošusi, turi įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą arčiau nei jis buvo lig šiol. Turbūt tai labai svarbu suprasti prieš pasakant kitam žmogui, kad „į mane bet kada gali kreiptis pagalbos“?

Tikrai taip. Padėti draugei reikia. Bet prieš pradedant tai daryti reikia ir labai kritiškai pažiūrėti į save: įvertinti savo galimybes, emocinius resursus, realiai suvokti, kiek iš tikro būsi pajėgi atsiliepti naktį į skambučius ar būti pasiruošusi važiuoti pas tą žmogų, jeigu jam atsitiks rimta problema. Reikia būti nuoširdžiai su savimi. Negali iš inercijos sakyti „kreipkis į mane pagalbos, visada padėsiu.“ Nes jeigu po to, kai tai pasakysi žmogui, jis į tave kreipsis, o tu nusisuksi, nes „neturi laiko“, gali jį įskaudinti dvigubai – taip jam tarsi patvirtinsi, kad jis išties niekam nerūpi.

Prieš sutikdamas turi nuspręsti, ar pats emociškai jautiesi gerai, ar galėsi išklausyti, nesusigūžti, neišsigąsti. Jeigu jauti, kad ne, tuomet padėk žmogui surasti tuos, kurie galės. Padėk rasti psichologų, kitų specialistų kontaktus. Tiesiog būk šalia ir palaikyk. O informacijos kaip padėti visada gali rasti, kad ir tiesiog internete. Pati tai dariau, kai norėjau draugei tiksliau papasakoti, kas yra psichologinis smurtas. Moterų smurto klausimais veikia Moterų krizių centras, kiti specialistai. Normalu, kad mes negalime visko žinoti. Tai nėra gėdinga. Bet svarbiausia yra būti šalia, kai to labiausiai reikia.

Esi viešai kalbėjusi apie savo pačios vaikystėje patirtą patėvio smurtą. Kaip tai paveikė tavo apsisprendimą padėti smurtą patiriančiai draugei?

Mano pačios patirtis turbūt suveikia kaip empatijos kompasas. Žinau, kaip yra šlykštu nesulaukti pagalbos, kai jos reikia. Tada jautiesi bejėgis. Ypač, kai esi vaikas. Tai, kad išgyvenau šias būsenas, mane skatina padėti kitiems žmonėms įvairiais klausimais. Bet turbūt būčiau lygiai taip pat pasielgusi, jeigu ir nebūčiau viso to praėjusi. Nes tai, ką girdėjau iš draugės, buvo nesuderinama su žmogiškumu. Negalėčiau matyti kenčiančio brangaus žmogaus ir niekaip nereaguoti, ypač kai tas žmogus man atsiveria ir prašosi pagalbos. Nebuvo taip, kad ji prašytųsi pagalbos tiesiogiai. Bet aš tai priėmiau kaip signalą. Kartais skęstančiajam reikia pasakyti, kad jis skęsta.

Kaip keisti požiūrį, kad smurtas yra ne privatus šeimos, o mūsų visų reikalas?

Keisti požiūrius yra nelengva, bet įmanoma. Yra tam tikros tradicijos, taisyklės, kurių mes, kaip visuomenė, tarsi negalime nepaisyti. Kažkuriuo momentu susikūrė mitas, kad tai, kas vyksta šeimoje, už durų, yra tik tos šeimos reikalas. Jis tapo visiems priimtinas. Bet tokį požiūrį kažkas turėjo sugalvoti. Jis išplito dėl daugybės priežasčių – patriarchalinės visuomenės, moterų teisių nebuvimo.

Bet požiūris keičiasi. Mes vis dažniau akcentuojame, kad kai pažeidinėjamos moterų ar vaikų teisės, tai nebėra tik tos šeimos reikalas. Mes turime pakeisti požiūrį į smurtą, apie jį kalbėti vis garsiau. Jeigu tai darysime, sukursime naują tradiciją – tokią, kurioje smurtas netoleruojamas. Kol kas tai yra pavieniai šūksniai, bet labai svarbu, ką perduodame ateinančioms kartoms. Jeigu vaikams skiepysime, kad nėra normalu smurtauti ir nėra normalu negirdėti, kai vyksta smurtas, tai manau, kad jau kita karta į smurtą nebežiūrės kaip į savaime suprantamą dalyką.

Jie į daugelį dalykų jau žiūri kitaip. Jie nešiukšlina, nesispjaudo, nes tai tiesiog nepriimtina. Tad ir tėčiui mušti mamą yra nepriimtina. Vadinti mamą visokiais žodžiais, žeminti ją, irgi nėra priimtina. Ir žinot, kas keisčiausia, kad vaikai tai jaučia be jokių taisyklių, įstatymų, postulatų. Jie tą jaučia organiškai ir natūraliai. Bet sudėtingiausias klausimas – kodėl vėliau jų kompasas išsikreipia. Kaip atsitinka, kad smurtas tampa ne stebinančiu dalyku, o kasdienybe?

Labai paprasta užsitraukti užuolaidas, užsikišti ausis, uždaryti akutę duryse ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Bet mes niekada negalime žinoti, kada mums patiems prireiks pagalbos. Kartais lenkiu mąstyti ir egoistiškai: visada pagalvok, kaip norėtum, jog sureaguotų į smurtą prieš tave. Toks mąstymas padeda, jeigu tau sunku įsijausti į kito žmogaus būseną. Jeigu tavo empatijos mechanizmas užstrigęs, tai bent apie save galvok: kokios pagalbos smurto atveju tau reikėtų? Tai pabandyk suteikti tam, kurios jam reikia dabar. Tikiu, kad darydamas gera kitam, ir pats sulauksi gero.

Pokyčiai vyksta žingsnis po žingsnio. Kartais jie pagreitėja po tragedijų. Atrodo, kad visuomenei reikia ir baisių sukrečiančių momentų, kad normos išsijudintų. Visas dumblas tada ir pasimato, nors prieš tai atrodė gražu ir pūkuota.

Ko išmokai padėdama draugei?

Ši istorija mane išmokė klausytis geriau, negu tai dariau iki tol. Maniau, kad esu gera klausytoja. Bet iš tikrųjų buvau geresnė pasakotoja. Anksčiau turėjau daug ką papasakoti apie save, nes turėjau daug neišsakytų išgyvenimų, kuriuos reikėjo paleisti. Dabar jaučiuosi, kad pasiekiau tą etapą, kai man gera klausytis kitų, moku tai daryti.

Labai džiaugiuosi, kad draugės atveju sustojau ir išklausiau. Nes labai dažnai būdavau ta, kuri daugiau pasakoja. Apskritai esu emocionalesnė. Bet tuo metu, kalbėdamasi su drauge, sustabdžiau save ir pasakiau: „Ne, Renata. Čia ne apie tave. Šitą dainą leisk dainuoti jai.“ Ir aš tiesiog išlaukiau. Stengiausi draugę išgirsti, ne tik jos klausyti. Tai yra labai svarbu. Mes labai dažnai klausom, bet negirdim arba žiūrim, bet nepamatom.

Ši istorija man parodė, kad tikra, nuoširdi draugystė, gali daryti stebuklus, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Man draugės istorija yra savotiškas stebuklas. Ir paskutinis dalykas – dar kartą supratau, kad moterys gali tiek daug pakelti ir nepalūžti. Jos yra be galo stiprios.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.