Lietuva pasirašė Stambulo konvenciją dar 2013 metais, tačiau iki šiol jos neratifikavo. Valdančiųjų atstovai sako nepritariantys konvencijos turiniui, nes dokumentas, anot jų, įteisina socialinės lyties terminą, kuris neva prieštarauja Lietuvos Konstitucijai.
Estija Stambulo konvenciją ratifikavo dar 2017 metais. Išvengusi diskusijų apie sąvokas ir susikoncentravusi į konvencijos įgyvendinimą, šalis sukūrė efektyvesnį pagalbos nuo smurto kenčiančioms moterims tinklą ir padidino besikreipiančiųjų skaičių. Apie tai – pokalbis su Estijos socialinių reikalų ministerijos paramos aukoms politikos vadove Kristiina Luht.
Kaip apibūdintumėte Stambulo konvenciją – kokie jos tikslai, esminiai principai ir kokia šio tarptautinio susitarimo svarba?
Tai – pati pirma tarptautinė sutartis skirta kovai su smurtu prieš moteris. Ankstesnės Jungtinių Tautų ar Europos Sąjungos konvencijos ir sutartys apie, pavyzdžiui, prekybą žmonėmis, apėmė ir moterų, kurios dažniausiai tampa tokių nusikaltimų aukomis, apsaugą. Tačiau daugybė kitokių smurto prieš moteris formų (pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje, moterų lyties organų žalojimas, seksualinis smurtas, seksualinis priekabiavimas) vis dar buvo „tabu“ temos ir kova su šiais nusikaltimais nebuvo reguliuojama tarptautiniame lygmenyje. Konvencija pasisako prieš visas smurto prieš moteris formas, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje. Tai yra didžiulis pasiekimas, žymintis esminį požiūrio pokytį. Labai ilgą laiką niekas nenorėjo kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje, nes jis buvo laikomas privačiu, šeimyniniu reikalu, kurio nedera iškelti į viešumą. Tačiau ši konvencijos laipsniškai padeda tai paversti viešąja problema, apie kurią yra kalbama ir kuri yra sprendžiama tarptautinėje bendruomenėje.
Lietuva yra pasirašiusi Stambulo konvenciją, tačiau jos neratifikavo. Valdantieji Lietuvoje Stambulo konvenciją mato kaip kontraversišką dokumentą, kuris įteisintų „socialinės lyties“ konceptą. Kiek jums šis argumentas atrodo pagrįstas?
Man, žinoma, teko girdėti panašių nuomonių, tačiau kaip žmogus, dirbantis smurto prevencijos srityje jau penkiolika metų, aš visiškai nesuprantu šio argumento. Nesuprantu, dėl ko tai galėtų kelti nerimą.
Kai mes derinome įstatymą dėl specializuotų pagalbos centrų ir apgyvendinimo paslaugų moterims Estijoje, vienas politikas man uždavė panašų klausimą. Jis man pasirodė keistas. Įstatyme buvo kalbama apie pagalbos centrus ir paramą būtent moterims. Tas politikas paklausė – kaip jūs apibrėšite į tokius namus besikreipiančių žmonių lytį? Kaip nustatysite kas yra moteris, o kas ne? Jis siūlė į įstatymą įtraukti moters apibrėžimą, kad į specializuotos pagalbos centrus patektų tik moterys. Jei atvirai, man atrodo, kad tokiomis šnekomis tiesiog siekiama sumenkinti smurto prieš moteris rimtumą. Aš tai vadinčiau demagogija. Nuoširdžiai taip galvoju.
Tačiau suprantu, kodėl kai kuriems žmonėms nepatinka Stambulo konvencija. Šio dokumento preambulė teigia, kad smurtas prieš moteris yra istoriškai nelygių galios santykių tarp vyrų ir moterų išraiška. Žinoma, apie tai kalbėti nėra malonu. Bet faktai yra faktai. Vakaruose moterys gavo teisę balsuoti ne taip ir seniai. Ilgą laiką moterys neturėjo galimybių dirbti ar mokytis. Seniausias mūsų universitetas – Tartu universitetas – buvo atidarytas 1632 metais, tačiau moterims savo duris jis atvėrė tik 1915 m. Aišku, apie tokius dalykus kalbėti nesmagu. Bet apie tai reikia kalbėti – tam ir yra Stambulo konvencija. Būtent todėl aš manau, kad jūsų valdančiųjų argumentas prieš konvenciją yra demagogijos išraiška.
Kiek socialinės lyties klausimu buvo diskutuojama Estijoje? Ar Estijoje buvo politinių jėgų, kurios prieštaravo konvencijos ratifikavimui?
Prieš ratifikaciją diskutavome, kurie nusikaltimai turėtų būti kriminalizuoti, kokių paslaugų nukentėjusioms moterims trūksta mūsų sistemoje ir kaip užtikrinti šių paslaugų finansavimą. Diskusija buvo labai praktinė ir maloni. Mūsų valdžioje tuo metu buvo viena konservatyvi partija, tačiau net ir ji šimtu procentų palaikė konvenciją. Ratifikavome ją labai taikiai. Žinoma, susiduriame su įvairiomis praktinėmis konvencijos nuostatų įgyvendinimo problemomis, tačiau politinių problemų nebuvo.
Kristiina Luht, konferencijoje LR Seime, Dainiaus Putino nuotr.
Neretai konvencijos oponentai sako, kad tokio tipo dokumentai yra deklaracijos, neturinčios realios praktinės naudos. Kiek jums toks teiginys atrodo pagrįstas?
Ši konvencija yra labai konkretus dokumentas. Ji sako – jūs privalote teikti apgyvendinimo paslaugas, jūs privalote turėti pagalbos liniją veikiančią 24/7, jūs privalote įrengti centrus žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinio priekabiavimo ir kt. Tai yra aiškus veiksmų planas, kurio punktus reikia sekti, o padarytus darbus „išsibraukti“. Konvenciją sukūrė didelė ekspertų komanda – teisingumo, socialinės apsaugos ministrai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ji nėra pavienio eksperto ar politiko nuomonė. Be to, konvenciją papildo ir jos įgyvendinimo stebėjimo mechanizmas – ekspertai atvyksta įvertinti kiekvienos valstybės pasiektų rezultatų. Sužinoti nepriklausomų ekspertų nuomonę yra be galo vertinga.
Konvencijos ratifikavimas taip pat yra ženklas visuomenei, aukoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir policijos pajėgoms, kad valstybė į smurto artimoje aplinkoje problemą žiūri rimtai. Tai – tarsi nacionalinės pastangos išraiška. Ratifikavus konvenciją, visi pripažįsta jos įgyvendinimą kaip bendrą tikslą. Tuomet nebereikia derėtis su vietiniais politikais ir pokytis įvyksta greičiau.
Ar konvencijos ratifikavimas turi įtakos Estijos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje?
Manau, kad taip. Jei valstybė atsiunčia delegaciją ir dalyvauja tarptautinio dokumento kūrime bei derybose, atrodo natūralu, kad ta valstybė ir toliau dalyvauja to dokumento įgyvendinime. Mes kūrėme konvenciją, ją pasirašėme, tada ją ratifikavome – visa tai yra logiška įvykių seka. Lietuva taip pat dalyvavo visame šitame procese. Jūsų delegacija prisidėjo prie konvencijos rašymo. Asmeniškai, man būtų nemalonu, net liūdna, jei po daugiau nei metus trukusių derybų, kuriose dalyvavau ir aš, mano valstybė nuspręstų, kad dokumentas visgi nebus ratifikuojamas.
Be to, visos valstybės susiduria su panašiomis problemomis – lyčių nelygybe, pajamų atotrūkiu tarp lyčių, žalingais stereotipais apie skirtingų lyčių atstovus, tėvais, nedalyvaujančiais šeimyniniame gyvenime ir neproporcinga namų ruošos darbų apkrova moterimis. Visose šalyse moterys kenčia nuo smurto. Susidurdami su panašiomis problemomis, galime pasimokyti vieni iš kitų, kaip su jomis tvarkytis. Valstybės, pasirašiusios ir ratifikavusios konvenciją, susitinka, dalijasi informacija ir patirtimi. Aplink konvenciją buriasi tam tikra tarptautinė bendruomenė. Būtų keista neįsitraukti į šią veiklą.
Kas pasikeitė Estijoje po to, kai ratifikavote Stambulo konvenciją?
Pakeitėme visą paramos nuo smurto nukentėjusioms moterims sistemą. Dabar šias paslaugas teikia žymiai daugiau specialistų ir jie tapo gerokai aktyvesni. Tačiau mes iki šiol tobuliname ir vystome tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, smurtautojų elgesio keitimo mokymus, kurie vis dar nėra prieinami visiems, kuriems jų reikia. Dabar kai kuriose vietose Estijoje į pagalbos centrus kreipiasi du ar net tris kartus daugiau nuo smurto nukentėjusių žmonių. Įstaigos teikiančios apgyvendinimo paslaugas moterims taip pat sulaukė gerokai daugiau besikreipiančiųjų. Kai apie smurtą pradėjome kalbėti viešumoje, aukos, kurios tylėjo dešimt ar net dvidešimt metų, pagaliau suprato, kad tai nėra jų asmeninė problema ir ėmė ieškoti pagalbos.
Labai pasikeitė ir diskusijos apie smurtą artimoje aplinkoje. Šiuo metu vienas, dabar jau buvęs ministras, yra kaltinamas smurtu prieš savo buvusią žmoną. Struktūrinių pokyčių kontekste, net ir šis skandalas netikėtai išėjo į gerą – atrodė, kad visi, įskaitant televizijas, radiją, naujienų portalus, ėmė kalbėti apie smurtą prieš moteris. Tikiuosi, kad ši diskusija tęsis ir toliau.
Turime pripažinti, kad yra moterų, kurios kenčia metų metus. Po minėto skandalo, į paviršių iškilo viena man įsiminusi istorija, kai 74 metų moteris išdrįso prabilti apie patirtą smurtą tik po savo vyro mirties. Ji kentė smurtą daugiau nei trisdešimt metų – tai nėra pilnavertis gyvenimas. Visi turi teisę gyventi saugioje aplinkoje. Mūsų tikslas – suteikti deramą paramą ir pagalbą visoms aukoms, kad jos galėtų gyventi normalų gyvenimą.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
