Skaitinys

F. Kukliansky: Žydų gatvėse nemuša ir svastikų ant nugaros nepiešia, bet neapykantos vis dar daug

Mano teisės

Faina Kukliansky, asmeninio archyvo nuotr.

daugiaumeiles.lt | 2021 01 25

Žydų bendruomenės duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 5 tūkstančius žydų tautybės žmonių, kurie sudaro mažiau nei 1 proc. visų mūsų šalies gyventojų. Nepaisant nedidelio demografinio paplitimo Lietuvoje gyvenantys žydų bendruomenės nariai, kaip ir visame pasaulyje, vis dar susiduria su tolerancijos stoka bei neapykantos išraiškomis. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, nors žydų gatvėse niekas nemuša ar svastikų ant nugarų nepiešia, žmogiškumo ir pagarbos galėtų būti kur kas daugiau.

Nestokodami piktų komentarų, siunčia atgal į Izraelį

„Trisdešimt metų nepriklausomybės praplėtė mūsų visuomenės akiratį ir padarė vienus kitiems pakantesnius. Keliaudami po užsienio šalis žmonės ėmė pažinti įvairovę ir suprasti, kad visi esame skirtingi. Vis tik viešojoje erdvėje pasirodžius teigiamai informacijai apie žydus ir šios bendruomenės Lietuvoje palaikymą, atsiranda nepamatuojamai daug šlykščių komentarų ir neapykantos kalbos“, – teigia F. Kukliansky.

Pašnekovė atskleidžia, kad savo gyvenime yra patyrusi ne vieną antisemitinį išpuolį, todėl niekada neleistų sau kito žmogaus laikyti prastesniu už save dėl tautybės, rasės ar kitokių savybių.

„Dar vaikystėje man teko patirti kitų vaikų patyčias ir kai kurių mokytojų antisemitinius pasisakymus, tačiau tada tai nebuvo laikoma nusikaltimu. Kuomet mano pačios vaikai augo, tai pat buvo visko – net ir fizinių veiksmų. Paskutinį išpuolį savo atžvilgiu patyriau praėjusiais metais, kuomet Seime sausio 13-ąją vienas iš pakviestų asmenų viešai pareiškė, kad aš su savo žydais važiuočiau į Izraelį. Labiausiai stebino tai, kad iš aplinkinių neatsirado tokių, kurie mane užstotų, priešingai – tarpusavyje gynė neapykantą kurstantį žmogų. Atpažinusi išpuolį sukėlusį žmogų, nunešiau jo nuotrauką į policiją, tačiau nebuvau aktyvi nukentėjusioji. Jis taip ir liko nenubaustas, bet aš ir nebereikalauju jo bausmės“, – prisimena F. Kukliansky.

Pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės, su neapykantos nusikaltimais žydų atžvilgiu, dažniausiai susiduriama šalies didmiesčiuose – Vilniuje ir Kaune. Tuo tarpu mažesniuose šalies miesteliuose neapykantos nusikaltimų problema šios tautybės žmonių atžvilgiu kur kas mažesnė. „Žydų tautybės asmens gyvenimas mažuose miesteliuose yra viešesnis ir labiau matomas. Gyventojai tiesiog pripranta, jog savo bendruomenėje turi vieną ar pora žydų“, – pastebi ji.

Iššūkių kelia latentinis nusikaltimų lygmuo

Anot F. Kukliansky, blogiausia tai, kad neapykantos išpuolius patiriantys asmenys susitaiko su tuo, kad gali būti įžeidinėjami ar kitaip engiami, todėl ilgainiui nuleidžia rankas ir nebesikreipia pagalbos. Situaciją sunkina ir tai, kad neapykantos nusikaltimai nėra tokie akivaizdūs kaip chuliganizmas ar nužudymas, todėl svarbu juos mokėti atpažinti, registruoti ir duoti jiems atsaką. Juolab kad neapykantos nusikaltimų atpažinimas kelia iššūkių ir pačioms valstybės institucijoms.

„Pavyzdžiui, visai neseniai prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sinagogos išpaišymo, kuris tyrėjų buvo vertinamas kaip turto suniokojimo atvejis. Jų teigimu, turtas dėl tokios veikos nebuvo sugadintas. Tačiau tyrėjai neįvertino to, kad sinagogos paprastai išpaišomos ne dėl paskatos suniokoti turtą, o siekiant pažeminti pačią žydų bendruomenę. Ir tokių atvejų, kurie nepatenka į neapykantos nusikaltimų registrą bei iškreipia realią situaciją –apstu“, – tikina F. Kukliansky.

Pašnekovė pabrėžia, kad per pastarąjį laikotarpį, kai Lietuvos žydų bendruomenė kreipėsi dėl neapykantos nusikaltimų, buvo gauta informacija dėl vieno asmens nubaudimo.

„Jau ne vienerius metus kalbu apie tai, kaip svarbu valstybės aparate turėti specialius skyrius, kuriuose dirbtų neapykantos nusikaltimuose besispecializuojantys tyrėjai, gebantys šiuos nusikaltimus atpažinti. Ne visi laikosi įstatymų ir elgiasi taip, kaip derėtų, todėl esu įsitikinusi, kad baudžiamasis, administracinis persekiojimas turi būti pagrindinis atsakas į neapykantos nusikaltimus ir kurstymą. Situaciją iliustruoja ir posakis – „ne iš meilės, tai iš baimės“, – pasakoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.

Būtinas nuoseklus ugdymas ir aktyvus visuomenės įsitraukimas

Kovojant su neapykantos nusikaltimais, pasak F. Kukliansky, svarbus vaidmuo turi tekti ir švietimo sistemai.

„Jau yra įsteigtos ir sėkmingai veikia žmogaus teisių ir tarpvalstybinė organizacijos, kurios teikia rekomendacijas, kaip kovoti su tolerancijos nebuvimu, Holokausto iškreipimu, neteisingais komentarais. Tačiau vien rekomendacijų nepakanka, būtina jas pradėti vykdyti kiekvieną dieną ir įtraukti į mokyklų programas. Pagarbos įvairiapusiškumui ir žmogaus teisių vaikai turėtų būti ugdomi nuo pat vaikystės. Juk kiek knygų išleidžia vien žydų bendruomenė, kurios galėtų būti paplatintos mokyklose?“ – svarsto pašnekovė, pabrėždama, jog kovoje su neapykantos nusikaltimais ne išimtis ir pačios šalies gyventojų etninės daugumos aktyvus įsitraukimas.

„Lietuviai sudaro šios valstybės daugumą, nekalbant apie tai, kad Konstitucija ir kiti teisės aktai yra surašyti etniniu pagrindu. Manyčiau, kad etninė dauguma ir privalo kovoti su neapykantos nusikaltimais. Yra katalikų bažnyčia ir daugybė organizacijų, kurios už tai atsakingos. Gyvendama šitoje valstybėje aš neturiu įrodinėti, kad būdama žydė, esu ne blogesnė už lietuvius“, – savo nuomonę dėstė F. Kukliansky.

Apie neapykantos kurstymą visada praneškite policijai. Paprastą ir aiškią instrukciją, kaip tai padaryti, rasite  daugiaumeiles.lt.

Kampanija bendrai finansuojama Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020), Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo, bei Geros valios fondo lėšomis.

Komentuoki