Apie neapykantos poveikį pradėta kalbėti gana neseniai. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulio lyderiai suprato, kad neapykanta gali kainuoti žmonių gyvybes. Kuo neapykantos kurstymas skiriasi nuo šmeižto? Kodėl neapykanta nėra tik vieno žmogaus ar bendruomenės, prieš kurią ji nukreipta, problema? Pokalbis su Goda Norvaišyte, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorante.
Šmeižtas, patyčios ir neapykantos kalba – ne tas pats
Neapykantos kalba yra neapykantos forma, nukreipta į konkretų žmogų ar žmonių grupę dėl tokių požymių kaip tautybė, tikėjimas, negalia, lytis, seksualinė orientacija ar socialinė padėtis. „Neapykantos kalbos pateisinimo pagrindas yra trumparegiškas įsitikinimas, kad adresatai to nusipelnė. Visgi, sunkios istorijos pamokos padėjo valstybėms suprasti šio reiškinio daromą žalą“, – teigia G. Norvaišytė.
Goda Norvaišytė, asmeninio archyvo nuotr.
Patyčios ar šmeižtas – aktualios problemos, kurias neretai sunku atskirti nuo neapykantos kalbos. Kai teisėsauga tiria šmeižtą, vertinama, ar ši veika pagrįsta melagingos informacijos sklaida nukentėjusio žmogaus atžvilgiu. Pasak G. Norvaišytės, neapykantos kalbos atveju, atakos retai kada būna nukreiptos į individą – neapykantos kurstytojai pavieniu žmogumi naudojasi tam, kad paveiktų kokią nors visuomenės grupę.
Už neapykantos kurstymą baudžiama
2008 m. Europos Sąjungos Taryba priėmė pamatinį sprendimą, kuriuo valstybės narės įsipareigojo imtis priemonių ir užtikrinti baudžiamumą už nusikalstamas veikas rasės, odos spalvos, religijos, kilmės ar tautybės pagrindu. Šis sprendimas lėmė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pokytį: 2009 m. kriminalizuotas neapykantos kurstymas.
Vis dėlto valstybė neapykantos kalbos terminą pirmą kartą apibrėžė tik 2020 m. Generalinio prokuroro metodinėse rekomendacijose: „Numatyta, kad draudžiama kurstyti diskriminaciją dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų“, – pažymi G. Norvaišytė.
Neapykantos kalba sukelia neigiamus padarinius
Dėl menko pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis žmonės, nukentėję nuo neapykantos nusikaltimų, apie juos praneša retai. Taip daugelis atvejų nėra užfiksuojami. Net ir pradėti ikiteisminiai tyrimai dažnai yra nutraukiami – nepakanka duomenų įrodyti, kad neapykantos atvejis iš tiesų turėjo nusikalstamos veikos požymių. „Atidžiau yra vertinami tik tokie neapykantos atvejai, kurie turi smurtinių elementų. Būtent todėl neapykantos nusikaltimai yra itin latentiški ir dažnai paliekami savieigai“, – apgailestauja mokslininkė.
Neretai manoma, kad neapykantos kalba žalą daro tik konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei. Iš tiesų neapykanta didina nerimą, įtampą bei nepakantumą visoje visuomenėje. Jei toleruojame neapykantos kalbą, paneigiame dalies žmonių teisę būti visuomenės dalimi, atimame galimybę laisvai save realizuoti: „Taip visuomenė tampa nesaugi ir atsiranda terpė nerimui, pažeidžiamumui, priešiškumui bei nepasitikėjimui augti“, – pabrėžia G. Norvaišytė.
Pastebėjote neapykantos kurstymo atvejį internete? Apie tai paprastai ir greitai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimų platformoje manoteises.lt/pranesk
Tekstas yra projektų „Be Hate Free“ ir „Daugiau meilės – mažiau neapykantos dėl tautybės, kalbos, seksualinės orientacijos ir tapatybės“ dalis. Projektus bendrai finansuoja Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa, LR teisingumo ministerija, Swedish institute, Švedijos ambasada, Geros valios fondas. Įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras. Už teksto turinį atsako tik projektą įgyvendinanti organizacija.
