Sausio 27-ąją visose sąžinę turinčiose pasaulio visuomenėse minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, skirta Holokausto tragedijos siaubams prisiminti ir perduoti šios tragedijos pamokas ateities kartoms. Pabrėžiu – šios dienos minėjimas ir realus įvykdytos tragedijos suvokimas yra, pirmiausia, sąžinės prieš savo praeitį ir ateitį klausimas.
Šiemet Tarptautinis Holokausto atminties aljansas (IHRA) šiais metais ragina atkreipti dėmesį į Holokausto faktų iškraipymą ir imtis aktyvių veiksmų šiai problemai spręsti. Deja, turime pripažinti, kad visame pasaulyje Holokausto tragedija tampa ne žmonių nežinojimo, o piktybiško neigimo bei akivaizdaus antisemitizmo pavyzdžiu.
Privalome kalbėti apie tai, kas vyko visoje Europoje, kas vyko visoje Lietuvoje. Tik nebandydami papudruoti savo šalies istorijos ir ją perteikdami augančioms kartoms, galime užkirsti kelią ateities tragedijoms.
Žvelgdama į šiandieninę Lietuvą, esu priversta pripažinti, kad vis dar neišmokome šios pamokos. Mūsų valstybei vis dar sudėtinga pripažinti nepatogias istorijos tiesas, vis dar nemalonu atrasti naujus istorinius faktus. Sunku suprasti, kodėl Lietuvos Respublikos Seime – piliečių atstovybėje – vis dar atsiranda iniciatyvos bei pasisakymai, bandant paneigti lietuvių įsitraukimą į savo bendrapiliečių – žydų – žudynes. Lieka tik guostis, kad šios iniciatyvos netampa vyraujančiomis nuostatomis ir nesulaukia platesnio palaikymo bei įteisinimo.
Visgi, didžiulį nerimą kelia šiandieninė Lietuvos įstatyminė bazė, kurioje neatsiranda vietos deramai įvertinti Holokausto neigimą ir antisemitizmo nusikaltimus. Pernelyg dažnai susiduriame ir su instituciniu abejingumu šiems nusikaltimams – neturime nė vieno ikiteisminio tyrimo, pradėto šią teisę turinčių institucijų iniciatyva, o visi kiti pradėti tyrimai, dėl įstatymuose esančių spragų, atsiduria aklavietėje.
Tikriausiai tokį teisinės sistemos paralyžių Holokausto neigimo bei faktų iškraipymo klausimais galėtume susieti ir su ilgalaikėmis Lietuvos istorinio švietimo politikos klaidomis, tačiau vien konstatuoti priežastis neužtenka – privalome įgalinti sisteminius pokyčius ir išugdyti kartą, atsparią antisemitizmo ir netolerancijos virusui. Tai – mūsų visuomeninės brandos klausimas.
Savo ruožtu, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kasmet kreipiasi į Lietuvos savivaldybes bei švietimo bendruomenę, kviesdama prisijungti prie pasaulinės Holokausto atminties kampanijos #WeRemember ir prisiminti išžudytus bendrapiliečius, aplankant jų žudynių vietas, tvarkant kapavietes ar tiesiog nagrinėjant šios tragedijos aplinkybes ir pasekmes Lietuvos, Europos ir pasaulio istorijai. Esame tikri, kad kiekviena valanda skirta atviram pokalbiui su jaunimu, sumažina tikimybę pasikartoti tokioms tragedijoms ateityje.
Pastaraisiais metais stebime nuoseklų bandymą prisidengti patriotizmu, siekiant pateisinti prie Holokausto prisidėjusius nusikaltėlius. Ar tai būtų Škirpa, ar Krištaponis (Krikštaponis), ar Noreika – kaskart girdime vis naujus kvietimus diskutuoti, išgirsti visas puses. Tenka pripažinti, kad tokiose diskusijose mūsų, žydų, jėgos nėra lygios. Juk Lietuvos žydai, žudikų užkasti Lietuvos miškuose, negali liudyti prieš savo budelius – tai lieka istoriniu įpareigojimu šiandienos kartoms. Tačiau mes nesirenkame garsiai rėkti ir lipdyti etikečių, o istorinės realybės nebijantys intelektualai, smerkiantys žalingas ideologijas, kurias lydėjo nusikalstami veiksmai, renkasi ramią argumentų bei faktų kalbą.
Apmaudu, kad dažniausiai kvietėjai diskutuoti yra linkę iškraipyti arba ignoruoti istorinius faktus, negirdėti ir nematyti akivaizdžių įrodymų, motyvuodami savo patriotiškumu. Toks bandymas užpudruoti istorines žaizdas nepuošia mūsų valstybės ir neprisideda prie darnios visuomenės ugdymo ir tikrai neturi nieko bendro su nuoširdžia meile Tėvynei.
Mano nuoširdžiu įsitikinimu, didžiausi patriotai buvo ir amžinai išliks tie, kurie net tamsiausią istorijos naktį sugebėjo neignoruoti sąžinės ir gelbėjo savo kaimynus, draugus ar tiesiog nepažįstamus žmones nuo mirties. Šiandieninėje Lietuvoje, būdami savo šalies patriotais turėtume įprasminti Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą, rodyti juos kaip pavyzdį mūsų vaikams, o ne bandyti pateisinti paminklus žmonėms, prisidėjusiems prie Lietuvos žmonių žudynių.
Lietuvos praeitis nepriklauso nuo mūsų šiandieninių veiksmų ir, deja, niekas negali pakeisti savo šalies istorijos. Tačiau savo veiksmais ir žodžiais mes kuriame Lietuvos ateitį, tad ir kurkime ją neiškraipydami faktų, drąsiai kalbėdami apie tai, kas įvyko ir ką privalome padaryti, kad Holokausto tragedija niekada nepasikartotų.
