Nevyriausybinės organizacijos „Padėk pritapti“ kasdieniniai lankytojai – vaikai ir jaunuoliai, kurie prieš daugiau nei dešimtmetį suplyšusiais medžiaginiais bateliais lakstydavo po Vilniaus Kirtimų gyvenvietę. Mokykloje, sėdėdami paskutiniame suole, jie dažnai nebaigdavo net pradinių klasių. Šiandien dalis jų jau pasiekę dešimtą klasę, mokosi profesinėse mokyklose, turi svajonių pradėti nuosavą verslą. Ar nesutrukdys visuomenė jiems šių svajonių įgyvendinti?
Prieš daugiau nei dešimtmetį „Padėk pritapti“ savanoriai beldėsi į skurdžias Kirtimų taboro gyvenvietės namų duris ir stengėsi užmegzti ryšį su milžinišką atskirtį patiriančiomis šeimomis. Daugelyje namų nebuvo elektros, vandens, saugios erdvės augti, todėl greitai supratome, kad, tokiomis sąlygomis augančių vaikų prioritetų sąraše, švietimas neužima aukščiausios vietos, o mokykla – svetima, nepažįstama erdvė, pasitinkanti paskutiniu suolu ir abejingumu.
Giliai į atmintį įsirėžė vaizdinys po pirmojo apsilankymo pirmokų klasėje, kurioje mokėsi 6 romų tautybės vaikai. Visi jie sėdėjo paskutiniuose suoluose, neturėjo nei vadovėlių, nei pratybų sąsiuvinių ir labiau priminė svetimkūnius vaiduoklius nei pamokoje dalyvaujančius moksleivius. Vienas tų „nematomų vaikų“ buvo Rolandas, kuris puikiai kalbėjo romų, lietuvių ir rusų kalbomis. Jau pirmoje klasėje jis stebėtinai greitai dėliojo skaičius mintinai, o po pamokų kasdien lankydavosi „Padėk pritapti“ dienos centre. Būdamas aštuonerių, Rolandas labiau priminė pilnametį sūnų, kuris rūpinasi namų buitimi ir jaunesniais broliais/seserimis – jis padėdavo susitvarkyti dokumentus rašyti bei skaityti nemokančiai mamai, jaunesniuosius lydėdavo pas gydytojus, o dienos centre atliko vertėjo vaidmenį, versdamas iš romų į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Rolandas beveik kasdien į centrą užsuka daugiau nei dešimt metų – šį pavasarį jis baigė dešimtą klasę, netrukus turės vairuotojo pažymėjimą. Paklaustas, ką nori veikti toliau, pasvarsto apie emigraciją: „Anglijoje nesvarbu odos spalva, svarbu, ką moki“.
Kodėl nuo XVI amžiaus šalia mūsų gyvenantys romai vis dar nesijaučia Lietuvos bendrapiliečiais? Atsakymų paieškokime kasdienėse romų patirtyse, kurios skambėtų kurioziškai, jei nebūtų tokios neįtikėtinai skaudžios.
Šiemet, rugpjūčio 1 d., Tarptautinės Romų Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse, vienoje uždaroje „Facebook“ grupėje pasirodė mikrorajono gyventojus įspėjantis įrašas: „Būkite budrūs, romų tautybės moterys naudojasi vaiku ir bando patekti į būstus. Vaikas apžiūri langus ir bando daryti duris. Ponios kaip į darbą atvyko su „Boltu“. Prie šio įrašo buvo pridėtos trys nuotraukos, kuriose regimos vasariškai apsirengusios dvi moterys su nepilnamečiu vaiku. Po keleto valandų nuo šio įrašo pasirodymo sulaukėme grožio salone dirbančios romės Viktorijos skambučio ir su apmaudu balse išgirdome, jog tose nuotraukose užfiksuotos jos klientės, kurios ieškojo įėjimo į daugiafunkcį, keletą durų turintį lofto tipo pastatą. Iš arti moterų ir nepilnamečio vaiko užfiksuotus atvaizdus ir įrašą lydėjo kelios dešimtys neapykanta romams besispjaudančių komentarų su grasinimais užpjudyti aviganiais. Grožio salone dirbančios Viktorija ir Ariana susisiekė su įrašo autore, paaiškino, jog toje nuotraukoje užfiksuotos įėjimo į saloną ieškančios klientės, tačiau nei atsiprašymo, nei pripažinimo klydus nesulaukė. Toks tariamas pilietiškumas ir toliau gilina prarają tarp baime grįstų stereotipų ir galimybės užmegzti nuoširdų dialogą. Jeigu įėjimo būtų ieškoję trys šviesaus gymio asmenys, ar jų nuotrauka būtų atsiradusi internete? Ar mūsų baimės iš kartos į kartą nepersiduoda su artimųjų pasakojimais, žeminančiais anekdotais, skaičiuotėmis, Užgavėnių tradicijomis, įkūnijančiomis kitonišką romą ir žydą?
Kaip atrodo savas ir kaip įsivaizduojame kitą? Kaip, pavyzdžiui, mūsų vaizduotėje turėtų atrodyti žmogus, kurio vardas – Marius?
Lietuvos romas Marius daugiau nei prieš tris dešimtmečius gimė ir augo Alytuje, kalba sklandžia lietuvių kalba, turi šeimą ir dirba „Bolt“ pavežėju. Turėdamas ilgametę darbo patirtį, jis nuolat susiduria su kurioziškomis situacijomis, gimstančiomis dėl jo tamsesnio gymio, vešlių plaukų ir tankios barzdos. Klientai, virtualioje „Bolto“ programėlėje išsikvietę Marių Kazakevičių, sulaukia tamsaus gymio puikiai lietuviškai kalbančio vairuotojo. Kartais pakeleiviai nuoširdžiai nustebę pripažįsta, kad nesitikėjo, jog Marius kalbės lietuviškai ir draugiškai smalsauja, kur jis išmoko lietuvių kalbą, o kartais imasi drastiškesnių veiksmų ir praneša „Bolto“ administratoriams, jog tamsaus gymio vairuotojas naudojasi pagrobta lietuvio Mariaus Kazakevičiaus tapatybe. Į klientų skundus sparčiai reaguojantys programėlės valdytojai skubiai blokuoja Mariaus paskyrą ir reikia maždaug savaitės, kol jis įrodo, jog yra tas pats asmuo, koks nurodytas dokumentuose, „Bolto“ paskyroje ir keleivius vežančiame automobilyje. Ši absurdiška situacija pasikartoja bent keletą kartų per metus, atimdama iš Mariaus ne tik darbo valandas, bet ir tikėjimą, kad Lietuvoje gimęs ir augęs dirbantis romas yra savas, tas pačias galimybes turintis bendrapilietis.
Šios dvi, glaustai papasakotos istorijos, yra tik maža iliustratyvi dalelė skaudžios realybės, su kuria nuo seno su mumis gyvenantys romai susiduria kasdien. Norėčiau turėti svarių argumentų Rolandui ir optimistiškai atšauti: „Ir Lietuvoje nesvarbu odos spalva, svarbu, ką moki“. O gal galime kartu pasistengti ir svetimo/kitokio integracijos procesus pradėti nuo savęs, pastebėdami kokia įvairiaspalvė yra Lietuva?
Tekste minimi romų vardai pakeisti, siekiant užtikrinti šių asmenų privatumą. Tikrieji vardai tiek teksto autorei, tiek manoteises.lt žinomi.
