Ankstų birželio 30-sios rytą Europos politikai sutarė, kad nuo 2017 m. birželio 15 dienos Europoje nebeliks roamingo mokesčių: šitaip Lietuvos gyventojai galės skambinti, siųsti žinutes ir naudotis mobiliuoju internetu visoje Europos Sąjungoje mokėdami lygiai tiek pat, kiek moka Lietuvoje. Šį susitarimą palydėjo ir visiems interneto vartotojams labai svarbus politikų pažadas dėl greito griežtų interneto neutralumo (angl. net neutrality) taisyklių priėmimo, kurios kaip ir roamingo mokesčių panaikinimas yra įtraukti į bendrosios telekomunikacijų rinkos reformą, pavadintą „Sujungtu žemynu“ (angl. „Connected Continent“).
Prieiga prie interneto – žmogaus teisė?
Prieiga prie interneto jau yra pripažįstama žmogaus teise tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Estija ir Suomija. Atitinkamai geros interneto techninės savybės ir sąžiningas paslaugos teikimas yra būtini šiai teisei užtikrinti. Greitas ir kokybiškas interneto tinklalapių atvertimas tiesiogiai priklauso nuo interneto paslaugų teikėjų ir nuo jų sąžiningo noro patenkinti vartotojų interesus, todėl mūsų patogus internetinis gyvenimas ir teisė į saviraišką yra neatsiejama nuo interneto paslaugų teikėjų nustatytų taisyklių.
Ką reiškia interneto neutralumas?
Interneto neutralumas reiškia, jog interneto paslaugų teikėjai turi vienodai traktuoti internetu judančius duomenis ir negali jų diskriminuoti ar taikyti skirtingų mokesčių vartotojams ir turinio kūrėjams pagal duomenų turinį ir kiekį, tinklalapį, platformą, naudojamą įrangą ir kt. Kitaip sakant, pagal šį principą visas duomenų judėjimas internete užtikrinamas vienodai ir vartotojai gali tokiomis pačiomis sąlygomis pasiekti visą teisėtą turinį internete be pirmenybės teikimo greičiau atveriant kai kuriuos tinklalapius ar, atvirkščiai, jų blokavimo.
Interneto paslaugų teikėjai šiuo metu nenustato jokių specialių mokesčių turinio tiekėjams (pvz., Spotify, Netflix, Amazon) dėl jų duomenų perdavimo „greitąja juosta“ (angl. „fast lane“) ir nesulėtina jų turinio prieinamumo, siekdami konkuruoti su jais. Tai reiškia, kad prie be išimties visų duomenų internete – vaizdo ir garso įrašų, televizijos kanalų, dokumentų ir kitų – leidžiama prisijungti vienodomis sąlygomis, o interneto paslaugų teikėjai yra visiškai atsiriboję nuo to, kas yra siunčiama internetu ir jokiam tinklalapiui ar informacijai neteikia pirmenybės.
Dabar įsivaizduokite situaciją: Tomas beveik visą savo laisvalaikį praleidžia internete: žiūri filmus per Netflix, klausosi muzikos per Spotify, žaidžia žaidimus, naudojasi Youtube ir kiekvieną vakarą stebi internetinės televizijos transliacijas. Praėjus metams nuo interneto paslaugų teikimo sutarties sudarymo, jis gauna pasiūlymą iš savo operatoriaus: „Speciali ir išskirtinė galimybė Tomui naudotis neribotos apimties internetu tik už 30 eurų per mėnesį! Nepasinaudojus šiuo pasiūlymu, teikiamo interneto sparta bus sumažinta perpus!“. Tomas taip pat sulaukė pranešimų iš visų šalyje veikiančių interneto paslaugų teikėjų, teigiančių, jog jis privalo mokėti už savo kuriamo populiaraus tinklalapio, kuriame skelbia įvairius vaizdo klipus, rodymą, jeigu nori, kad viskas būtų greičiau ir kokybiškiau atveriama vartotojams. Jis jaučiasi sutrikęs, nes už interneto paslaugas iki šiol mokėjo daug mažiau ir neprivalėjo atsilyginti už savo tinklalapio prieinamumą internete, nors ir pastebėjo, kad jo tinklalapis pradėjo veikti daug lėčiau.
Ši situacija – tai pavyzdys, parodantis, kaip interneto paslaugų teikėjai galėtų nevaržomai naudotis teise kontroliuoti duomenų judėjimą internete ir sukurti kliūtis vartotojams bei internetinio turinio kūrėjams. Tai prieštarauja anksčiau aprašytam interneto neutralumo principui, garantuojančiam vienodą interneto paslaugų teikėjų elgesį su visais duomenimis, nepriklausomai nuo jų turinio.
Tačiau toks interneto modelis nėra priimtinas kai kuriems internetinių paslaugų teikėjams, kadangi jie nori turėti galimybę spręsti, kokia informacija yra prieinama vartotojams pagal už paslaugas mokamus įkainius ir nori iš to papildomai užsidirbti, apmokestindami internetinio turinio kūrėjus ir vėliau juos įtraukdami į „greitąją juostą“. Tuo tarpu nemokantys turinio kūrėjai patenka į „lėtąją juostą“, kuri tinklalapį atveria labai lėtai arba visai jo neatveria. Toks internetas veikia lyg kabelinė televizija, už kurios tam tikrų kanalų žiūrėjimą vartotojas turi atskirai susimokėti.
Kova dėl interneto neutralumo Europoje
Europos Komisijos teigimu, „ES nėra aiškių ir vienodų taisyklių dėl interneto neutralumo ir tai 96 proc. europiečių teisiškai neužtikrina teisės pasiekti visą interneto turinį“. Siekiant pakeisti šią situaciją, Europos Komisija 2013 m. rugsėjo 11 d. pristatė jau minėtą „Sujungtojo žemyno“ teisės aktų paketą.
Šis teisės aktų paketas iš esmės sustiprina interneto vartotojų teises: vartotojai, prieš pasirašydami interneto paslaugų teikimo sutartis, turės būti informuojami apie vidutinius interneto paslaugų greičius, siunčiamų duomenų apimties ribojimus ir apie duomenų judėjimo valdymo praktikas, o sutarčių sąlygos negalės būti pakeičiamos be jų sutikimo; įgaliotos valstybės institucijos privalės stebėti teikiamų paslaugų kokybę ir galės nustatyti minimalius kokybės reikalavimus, o vartotojai galės nutraukti sutartis, jeigu paslaugų kokybė bus prastesnė nei pažadėtoji.
Europos Komisija teigia, kad minėtas teisės aktų paketas užtikrins interneto neutralumo principą visame pasaulyje, kadangi nustatys taisykles, garantuojančias, jog interneto tinklalapių blokavimas, prieigos ribojimas ir iš anksto apmokėtas pirmenybės teikimas tinklalapiams bus draudžiamas. Tačiau, kaip bebūtų keista, teisės aktų išimtimis Europos Komisija interneto paslaugų teikėjams paliko galimybes riboti atvirojo interneto pasiekiamumą: esant tam tikroms aplinkybėms, interneto paslaugų teikėjai gali susitarti su „specializuotas ir inovatyvias interneto paslaugas“ kuriančiais internetinio turinio teikėjais (pvz., internetinėmis televizijomis) dėl jų paslaugų pateikimo internete kokybės, t .y. tam tikrais atvejais juos įtraukti į „greitąją juostą“.
Jie taip pat gali taikyti „nulinio įvertinimo“ (angl. zero-rating) praktiką, pagal kurią prie tam tikrų tinklalapių (pvz., Facebook, Delfi ir kt.) vartotojai gali prisijungti nemokamai, tokiu būdu apribojant jų norą ir galimybę jungtis prie kitų į sąrašą neįtrauktų tinklalapių. Kitas aspektas, keliantis nerimą – teisės aktuose numatyta išimtis, leidžianti blokuoti interneto tinklalapį, kuomet siekiama užkardyti ar nutraukti nusikaltimą. Nusikaltimo sąvoka siūlomame teisės akte nėra apibrėžta, todėl lieka daug neaiškumų dėl jos taikymo atvejų.
Minėtos teisės aktų išimtys kelia abejonių, jog Europos Komisija vis dėlto nėra linkusi maksimaliai užtikrinti interneto neutralumo. Tačiau, dar tebevykstant diskusijoms tarp ES institucijų ir ieškant sutarimo Europos Taryboje, tikimasi, kad iki šių metų pabaigos bus patvirtintos aiškios teisės normos, kurių nereikės interpretuoti ES šalių įstatymų leidėjams ir teismams ir kurios iš tikrųjų apsaugos atvirąjį internetą.
Interneto neutralumas pasaulyje
Čilė dar 2010 metais tapo pirmąją pasaulyje šalimi, kuri pasiryžo garantuoti interneto neutralumo principo įgyvendinimą ir uždraudė bet kokį diskriminavimą internete. Jos pavyzdžiu pasekė ir pirmoji Europos valstybė, Olandija, kuri 2012 metais taip pat nustatė griežtas interneto neutralumo taisykles.
Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgą ir nuožmią kovą dėl interneto neutralumo vainikavo šių metų birželio 12 dieną įsigaliojusios naujos Interneto neutralumo taisyklės, kuriose internetinių paslaugų teikėjams draudžiama blokuoti teisėtą interneto tinklalapių turinį, sulėtinti jų atvertimą ar prašyti užmokesčio iš turinio teikėjų. Šiomis taisyklėmis pripažinta, jog internetas yra viešoji gėrybė, kurią gina įstatymai, ir kad visas duomenų judėjimas internete turi būti traktuojamas vienodai.
Tik įsigaliojus minėtiems reikalavimams, viena iš JAV telekomunikacijų kompanijų iš karto kreipėsi į teismą, ginčydama jų teisėtumą ir prašydama sustabdyti galiojimą, tačiau JAV Federalinis Apeliacinis Teismas nepatenkino tokio prašymo tol, kol byla nėra baigta nagrinėti. Pažymėtina, kad šiems JAV institucijų sprendimams didelės įtakos turėjo aktyvus interneto vartotojų dalyvavimas diskusijose ir jų stiprus noras apsaugoti galimybę vienodomis sąlygomis prisijungti prie atvirojo interneto. Galbūt ir Europoje už internetą kovojantys vartotojai sugebės paveikti diskusijose įstrigusius ES politikus ir visi vartotojai galės džiaugtis ne tik roamingo mokesčių panaikinimu, bet ir interneto neutralumu.
Straipsnį parengė Raminta Šulskutė. Šis straipsnis yra Žmogaus teisių stebėjimo institutorengiamos straipsnių serijos „Skaitmeninės teisės“ dalis.
Prie šios straipsnių serijos galite prisidėti ir jūs, atsiųsdami savo pageidavimus ar klausimus dėl naujų jus dominančių temų el. paštu skaitmeninesteises@gmail.com.
