Panevėžyje, Nemuno ir Parko gatvių sankryžoje, jau mėnesį didelis plakatas skatina palaikyti moterų teises. Iš jo žvelgia Irma Zabulionytė – Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė. Kodėl šis stendas privertė sustoti ir nusistebėti ne vieną praeivį? Atrodytų, moteris vadovaujamoje pozicijose nebėra naujiena. Visgi nerašytos taisyklės dažnai lemia, kad moteris su negalia retai išvystame viešosiose erdvėse, ką jau kalbėti apie vadovų konferencijas.
Organizacija ir jos vadovė
Kad vadovaus tokiai didelei komandai Irma niekada neplanavo, nors pats organizacijos įkūrimas savotiškai susijęs su ja. „Kai buvau maždaug dešimties, turėjau daug operacijų, ir mama Marytė Zabulionienė ieškojo man pagalbos. Buvo nepriklausomybės pradžia – jokios pagalbos šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, Panevėžyje nebuvo. Mama nuėjo į Lietuvos agentūrą SOS vaikai ir išgirdo tokį pasiūlymą: jei nerandi pagalbos, pati ją įkurk. Idėjos sėkla buvo pasėta.“
Prieš tris dešimtmečius įkurtos organizacijos, skirtos teikti pagalbą šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, veiklos ėmė plėstis. Ne dėl to, kad tiesiog taip sugalvota, bet iš poreikio. Į duris beldėsi vis daugiau pagalbos ieškančių šeimų. Irma pasakoja, kad sykį mama ieškojo, kur apgyvendinti pastogės neturinčią nėščią paauglę. Pakeliui į krizių centrą Vilniuje, automobilyje, prasidėjo gimdymas. „Kelionė buvo labai ekstremali. Po jos mamai kilo klausimas, o kodėl Panevėžyje nėra tokio centro, kodėl reikia važiuoti į kitą Lietuvos galą? Taip ir atsirado moterų krizių centras Panevėžyje.“ – pasakoja Irma. Prieš gerus 5 metus, jau Irmai vadovaujant, jauna moteris užsuko dėl savanorystės. „Aš išpūstomis akimis klausiausi jos istorijos ir supratau, kad ji ir buvo ta nėščia paauglė. Jos sūnus jau pilnametis, moteris turi puikų darbą ir nori motyvuoti kitas atsistoti ant kojų.“ – prisimena Irma.
Irma Zabulionytė, Joe Wood nuotr.
Kitos paslaugos irgi atsirado sprendžiant praktines problemas. Pirmiausia organizacija buvo įsikūrusi mažame kambarėlyje Švietimo skyriaus patalpose. Koridoriuose pritūpdavo arba lakstydavo vaikai, kuriuos atsivesdavo paramos atėjusios mamos. Triukšmas trukdydavo kitiems darbuotojams, todėl buvo paprašyta dar vieno kambario, kuriame būtų galima užimti vaikus. Taip prasidėjo vaikų dienos centro veikla.
Irma neslepia, kad augant šeimoje, kur tiek mama, tiek tėtis buvo kupini altruizmo, išmoko gyvenimo prasmę matyti kaip darbą dėl kitų. Grįžusi namo po metų savanorystės pietų Italijoje, ji ruošėsi ten vėl išvykti, nes buvo gavusi darbo pasiūlymą. Visgi mama dėl prastos savijautos paprašė pagalbos, tvarkant organizacijos reikalus, netrukus jai diagnozuotas vėžys. Taip Irma liko Panevėžyje. Ne tik perėmusi mamos darbus, bet ir užkūrusi naujus. Į aktyvizmą paskutiniu metu siekia įtraukti daugiau moterų su negalia, didinti Panevėžio pritaikymą visiems. Irma šiuo metu yra ir Panevėžio miesto savivaldybės neįgaliųjų reikalų tarybos pirmininkė.
Negalia ir savarankiškumas
Irmos negalią nulėmė įgimti genetiniai sutrikimai. Tačiau kasdienybėje, anot jos, tai tėra apsunkinimas, kuris visiškai priklauso nuo aplinkos pritaikymo. „Kai kas žmonėms be negalios atrodo savaime suprantama ar natūralu, o man – ne. Nepritaikytoje aplinkoje turiu daug dalykų sugalvoti, kaip padaryti, prieš darydama. Sykį lankiausi Ženevoje, kur buvo svarstoma, kaip Lietuva įgyvendina JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. Įėjusi į viešbučio kambarį pamačiau, kad lova labai aukšta ir į ją neįlipsiu. Gal valandą laiko svarsčiau, ką daryti. Nusprendžiau, kad čiužinio nuo lovos niekaip nenutempsiu, pasilipti taip pat nėra kur. Galiausiai kreipiausi į registratūrą pagalbos. Juk negaliu 3 paras miegoti vežimėlyje! Paprašiau suoliuko pasilypėjimui. Jie atsakė – neturim ir eina į šalį. Teko tiesiog stabdyti ir reikalauti, kad spręstume problemą. Galiausiai gavau plastikinę dėžę, ant kurios pasilipdama įlipau į lovą. Visa tai užtruko 2-3 val. O tuo metu juk galėjau vaikščioti po Ženevą. Bet problemą išsprendžiau.“
Irma Zabulionytė, Joe Wood nuotr.
Irmos požiūrį labai paveikė šeima, kurioje buvo skatinamas jos savarankiškumas: „Man nebuvo nuolaidžiaujama, kad aš su negalia. Lygiavertiškai viską turėjau daryti.“ Visgi moteris supranta, kaip kiti žmonės su negalia išmoksta bejėgiškumo, nuolat susidurdami su kliūtimis, girdėdami menkinančias pastabas. Pačiai teko lankyti bendrą darželį ir mokyklą. Nors tai buvo gana sunkus periodas gyvenime, šiandien džiaugiasi, kad prisidėjo prie stereotipų keitimo: „Aš buvau pirmoji mokykloje mokinė su negalia. Tikiu, kad visi vaikai tiek, kiek įmanoma, turėtų mokytis kartu, nebūtų išskirti. Įtraukų švietimą mačiau Italijoje, kur vaikai turi savo padėjėjus, būnančius visada prie vaiko – ir suteikiančius pagalbą pamokoje ir palydinčius koridoriumi. Mano laikais to nebuvo, teko užsigrūdinti.“
Po mokyklos Irma studijavo verslo administravimą Kauno technologijų universiteto Panevėžio filiale. Pasirinkimą nulėmė ir negalia – Irma nesvarstė studijų kitame mieste, turėjo rinktis iš to, kas yra šalia. Kitų žmonių su negalia situacijos palieka dar mažiau pasirinkimo. Aplinkos pritaikymas kartais nėra toks sunkus, nekainuoja tiek daug. Jei jo nėra – galimybės mokytis, daryti karjerą, panaudoti talentus žlunga. Studijų metai Irmos pasakojime visai kitokie nei mokyklos: „Atsimenu pirmo kurso pradžioje, valgykloje šnekučiavomės su kursiokais. Jie sakė eis į kažkokią diskoteką. Aš paklausiau, ar galiu vykti kartu. Į mane jie atsisuko ir sušuko: Tu privalai! Atrodo, kitame pasaulyje atsidūriau. Dėstytojų pagarbus bendravimas taipogi leido pasijusti pilnaverčiais, gerbiamais ir tai augino mus.“
Būti matomai
Rašydama baigiamąjį studijų darbą Irma tyrinėjo darbdavių nuostatas į žmonių su negalia įdarbinimą. Vis dar įstrigusi pagrindinė įžvalga: „Tie darbdaviai, kurie jau yra turėję kontaktų su žmonėmis su negalia, yra labiau pasiruošę tokį žmogų įdarbinti. Kurie nesusidūrę niekur – žiūri nepalankiai. Tikiu, kad nežinomybė baugina. Užmirštama, kad žmonės su negalia pirmiausia yra žmonės, negalia nėra asmenybė ar gebėjimai. Dažnai žmonės su negalia tampa dar labiau užsispyrę siekti savo tikslų, bent jau aš – stengiuosi akcentuotis į tai, ką galiu, o jei kažko negaliu padaryti, reiškia dar nesugalvojau kaip. Negalia yra mano kūrybiškumo mokykla.“
Plakatas su Irma Zabulionyte, Joe Wood nuotr.
Irma pabrėžia, kad seniai nebepakanka integracijos, kuri suprantama kaip „mes toleruojam, jūs būkit, bet tik mums netrukdykit“. Metas visuomenei padaryti savo namų darbus, kad visi galėtų daryti, tai ką gali geriausiai. Ji įsitikinusi, kad žmonių su negalia matomumas yra esminė sąlyga užtikrinti jų teises. „Jei valdininkai nemato, nepatiria spaudimo, paprasčiausiai nesusimąsto apie poreikius. Kai mes matomos, tai prisideda prie požiūrio keitimo. Manau, kad mano buvimas vadove irgi prisideda. Noriu būti matoma ne dėl negalios, o dėl savo veiklos. Būna situacijų, kai kreipiasi pagalbos moterys, užeina į kabinetą ir pamačiusios mane sustingsta, kalba atsargiai. Pokalbiui pasibaigus, kai sutariam pagalbos veiksmų planą, dažnai klausia – ar galiu jus apkabinti? Užsiveria praraja tarp mūsų.“
Užpildyti indus
Irmos dienotvarkėje dažnai vos 5 valandos miegui ir tai budėjimo rėžimu: „Būna ir naktimis sulaukiu skambučio, pavyzdžiui, iš policijos ar kitų įstaigų, kad reikia pagalbos, reikia priimti moterį į krizių centrą.“ Į šalį kol kas atidėti hobiai ir vietos vos randa laisvalaikis. Irma sutinka, kad poilsis svarbus ir reikėtų daugiau laiko skirti sau: „Kartais pagalvoju, kad truputį pamečiau save. Iš tikrųjų sakoma, kad gali duoti, kiek pats turi. Tai ieškau, kaip vėl užpildyti savo indą. Tačiau negalia čia niekuo dėta. Atrodo šiais laikais ne man vienai iš mūsų taip sunku rasti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.“
Visgi laimę Irma sieja ne su pasiekimais ar daiktas. „Tai proto būsena, kurios niekas kitas tau nesukurs. Kartais ima vietą savigaila, kuri kužda, kad nusipelnome kažko geresnio. Man artimesnis dėkingumo požiūris, kuris leidžia patikėti, kad turiu daugiau nei galvoju. Kiekvienas gali išmokti būti dėkingesnis, džiaugtis mažai dalykais, kuriuos dažnai laikome savaime suprantamais.“
Straipsnis parengtas Lygių galimybių plėtros centrui įgyvendinant projektą, finansuojamą Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Aktyvių piliečių fondo.
