Iš gatvės į darbą per trejus metus

Prieš gerą dešimtmetį Olegą daug kas būtų apibūdinę kaip vaikiną iš gatvės. Vidurinę baigęs dėl to, kad, kaip pats sako, turėjo mokytojus, palaikiusius ir „padėjusius“ išlaikyti egzaminus, Olegas gavo „popierių“, bet realiam gyvenimui pasiruošęs nebuvo. Būdamas šešerių netekęs mamos, neteko ir tėvo – jis buvo nuteistas už motinos nužudymą. Taip prasidėjo gyvenimas – iš vienų giminaičių namų į kitus.

Ankstyvaisiais jaunystės metais arba daugiau nei prieš dešimtmetį dabar socialiniu darbuotoju dirbantis Olegas buvo įgūdžių neturintis, gatvėje laiką leidžiantis ir alkoholį mėgstantis jaunuolis. Toks jis atėjo į Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ amatų mokymo centrą. „Sunkiausia buvo atsikelti, nueiti į praktiką aštuntą valandą, nepalikti darbo tada, kai aš noriu. Kartais bėgdavau, kartais apskritai nepasirodydavau, nes buvau įpratęs elgtis taip, kaip sugalvoju, manęs niekas nemokė kitaip“, – pasakoja Olegas.

Tada Olegas buvo idealus statistinis vienetas iliustruoti Europos Sąjungos agentūros „Eurofond“ tyrimui, kuris parodė, kad 2008 m. nedirbantys, nesimokantys ir mokymuose nedalyvaujantys jauni žmonės yra jėga, galinti generuoti 0.7 Bendrojo vidaus produkto (BVP), o 2011 metais – jau 1,1 proc. BPV, t.y. šiek tiek daugiau nei 290 mln. EUR. Arba tiek, kiek valstybė 2011 metais skyrė gynybai. Naujas tyrimas neatliktas, bet augant ekonomikai tokių jaunuolių galimybės ir prarastas potencialias taip pat išaugo.

Nesuteikus šiai jaunimo grupei antrojo šanso įgyti profesinių įgūdžių neformaliose mokymo vietose, daugelis jų įsisuka į ratą, kurį vėliau pralaužti ypač sunku: ilgalaikis nedarbas, savivertės mažėjimas, skurdo perėjimas iš vienos kartos į kitą, o dažnai kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu ir įkalinimo įstaiga.

Olego gelbėjimosi ratu tapusio „Carito“ amatų mokymo centro vadovas Donatas Nagumanovas sako, kad į centrą ateina šiame rate besisukantys žmonės – iš mokyklų pašalinti, dažnai lygtinai paleisti iš įkalinimo įstaigų, buvę globos namų auklėtiniai ar tėvų nepriežiūroje augę jaunuoliai. Be Olego įvardytų sunkumų gyventi darbo ritmu, D. Nagumanovas sako, kad tokiam jaunimui dažnai sunku būti ir kolektyvo dalimi – dėl agresijos ar pykčio pliūpsnių jie iš karto būtų atleidžiami iš bet kurios darbovietės.

D. Nagumanovas, asmeninio albumo nuotr.

Olego „Carite“ praleisti treji metai – dažnai standartinis periodas, per kurį beveik dvi dešimtis savo gyvenimo metų nepriežiūroje ir smurtinėje aplinkoje augę jaunuoliai išmoksta darbinių ir socialinių įgūdžių. „Dažniausiai tai nėra tų jaunuolių pasirinkimas, jie nėra matę kitokių šeimos modelių. Todėl tai turėtų būti valstybės investicija, savotiškas verslo planas, kaip ištraukti tokius jaunuolius iš to socialinių pašalpų, nepriežiūros rato. Mes esam tas pagalys, kuris gali būti įkištas į ratus ir sustabdyti jų sukimąsi“.

Tokie „pagaliai“, kaip įvardijo D. Nagumanovas, neretai negali sistemingai dirbti – nuolat trūksta lėšų. Prieš kelerius metus ES mastu pradėjus kalbėti apie jaunimo nedarbo mažinimą kaip prioritetą, tikėtasi pokyčių, tačiau 2014 m., valstybei pradėjus vykdyti Jaunimo garantijų programą, su sunkiausia jaunimo grupe dirbantys specialistai sako, kad ši programa skirta ne jiems.

Bus tęsinys. Jame apie tai, kodėl dabartinė valstybės jaunimo grąžinimo į darbo rinką politika tokiais atvejais kaip Olego jaunuoliams nepadeda.