Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk mus Contribee!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Jonas Ruškus. Eiblistinio pasaulio išmontavimas spektakliu „Ar tau lengva?”

Spektaklio „Ar tau lengva?“ akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklio „Ar tau lengva?“ akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius | 2023 12 16

Menas lenkia laiką ir yra gyvenimo priešakyje – tai dar kartą įrodo Kauno miesto kamerinis teatras, trindamas demarkacines žmonių be negalios ir žmonių su negalia pasaulių ribas! Teatras, prasmingai įtraukdamas žmones su įvairiomis negaliomis į profesionalaus teatro sceną, intuityviai atsišaukia į Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencijos vieną esminių principų, kad žmonės su negalia yra lygiateisė ir lygiavertė žmonių įvairovės ir žmonijos dalis. Tad kas gi tokio buvo sukurta Kauno miesto kameriniame teatre, kad taip skambiai anonsuoju jų naują kūrinį judesio spektaklį „Ar tau lengva?“.

Jonas Ruškus, Jungtinių Tautų nuotr.

Jonas Ruškus, Jungtinių Tautų nuotr.

Visuotinai pripažinta, kad žmonės su negalia yra viena iš labiausiai diskriminaciją patiriančių žmonių grupių. Įprastai žmonių su negalia savybės ir gebėjimai yra nuvertinami, vaikai su negalia nukreipiami mokytis atskirai nuo visų į tik jiems skirtas žemų edukacinių aspiracijų aplinkas, suaugusieji su negalia neretai lieka gyventi su tėvais, o šiems nebepajėgiant rūpintis, apgyvendinami atskirose nuo visuomenės globos įstaigose. Žmonėms su negalia įgyti profesiją pagal savo pašaukimą, dirbti ten ir tai, kur ir ką dirba visi žmonės, kartu gaunant reikalingą pagalbą, yra neįmanoma misija, gyvenant pasaulyje, kurį sukūrė žmonės be negalios tokiems pat žmonėms.

Šios ir dar daug kitų žmonių su negalia diskriminacijos formos dar vadinamos eiblizmu arba eibl-centrizmu (nuo angliško ableism, ablecentrism), kuris reiškia, kad visuomenę ir jos pažangą konstruoja žmonės be negalios. Žmonės su negalia yra „kažkur anapus“, „ne šio pasaulio žmonės“. Visose gyvenimo srityse sąmoningai ir nesąmoningai pirmenybė suteikiama žmonėms be negalios, kadangi žmogus su negalia traktuojamas kaip neatitinkantis visuomenės normų, lūkesčių, žmogaus idealo, neprisidedantis prie visuomenės pažangos. Atitinkamai bet kuria kaina siekiama išvengti žmonių su negalia ar pašalinti negalią, net ir iki tokių kraštutinių formų, kaip moterų su negalia sterilizacija, kochliariniai aparatai kurtiems vaikams, prievartinis psichiatrinis gydymas ir t. t. Lietuvoje mėgstamos gailestingumo akcijos, kuriose, manipuliuojant angelų ir suvargusių žmonių su negalia vaizdais, prašoma pinigų. Visa tai yra tipinės eiblizmo praktikos.

Spektaklio akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklio akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklis ištrina ribas tarp pasaulių su ir be negalios

Kauno miesto kamerinio teatro spektaklis „Ar tau lengva?“ žengia prieš eiblizmo srovę. Dar daugiau, spektaklis ištrina demarkacines pasaulio be negalios ir pasaulio su negalia ribas, sulieja šiuos pasaulius į vieną organinę visumą. Režisieriai ir profesionalūs choreografai į profesionalaus teatro sceną pakviečia žmones su cerebriniu paralyžiumi, vežimėlyje, su intelekto negalia, Dauno sindromu, regėjimo sutrikimais, kad drauge sukurtų naujo tipo ir savito turinio spektaklį. „Ar atpažintum spalvas lytėdama?“, „Ar atsimintumei spektaklį, jeigu tavo atmintis yra penkių minučių trukmės?“, „Ar moki skaityti pirštais?“, „Ar tau pavyktų užlipti alpinizmo siena nejudančiomis kojomis?“, „Ar tau pavyktų patekti į kavinę, jei tu sėdėtumei vežimėlyje, o tave nuo kavinės skirtų laiptai?“ – į eiblistinį pasaulį kreipiasi Simonas ir kiti.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra! „Aš esu aš“, atsako akloji Laura, paklausta „Kas tu esi?“. Scenoje šios žmonių istorijos, jų saviraiška sukuria naują, originalų, autentišką meninį kūrinį, kokio, manau, aktoriai be negalios negalėtų ir, ko gero, neturėtų atkartoti. Žiūrovai sukaustomi žmogaus valios beribiškumo ir jėgos realumo, kai Ernesta savarankiškai išsitiesia ant abiejų kojų, o veido ekspresija šaukia pasididžiavimą.

Spektaklio akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklio akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Net ir turint gilų, intuityvų aktorystės pašaukimą, eiblistiniame pasaulyje žmogui su negalia vaidinti profesionalioje teatro scenoje praktiškai jokių galimybių nėra. Kelias iki profesionalios scenos yra kupinas kliūčių, pradedant galimybe bent prieiti iki aktorystės studijų durų. Be to, studijos nėra pritaikytos jiems įgyti aktoriaus kvalifikaciją, įnešti savitą indėlį į profesionalią sceną. Įprastai, geriausiu atveju, žmonės su negalia savo aktorystės pašaukimą ir gabumus gali realizuoti mėgėjiškoje teatro scenoje, kurioje režisieriai ir patys aktoriai gali nesąmoningai atkartoti eiblistinę pasaulėžiūrą, visuomenės stereotipus apie negalią.

Pateikia alternatyvią pasaulio viziją

Kauno miesto kamerinis teatras suteikė galimybę aktorystės pašaukimą jaučiantiems ir natūralių aktorystės gebėjimų turintiems žmonėms su negalia įžengti į profesionalaus teatro sceną. Žmonių su negalia įtraukimas ir dalyvavimas sukuria keleriopą naują ir autentišką efektą. Pirmiausia, žmonės gali išpildyti aktorystės svajones, gabumus, pašaukimą. Antra, sukuriamas autentiško turinio, unikalios energijos ir prasminės žinutės spektaklis, trečia – žmonės su negalia įneša savitą indėlį į profesionaliąją sceną, ketvirta – pateikiama alternatyvi eiblistiniam pasauliui įvairios žmonijos pasaulio vizija.

Būtent tai nusako ir Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencija, kurios vienas iš principų yra pagarba žmonių su negalia skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimas (3d straipsnis). Priminsiu, kad Jungtinių Tautų konvencijos įgyvendinimas šalims narėms, o tokia yra Lietuva, ratifikavusi konvenciją dar 2010 metais, yra privalomas. Dar daugiau, tos pačios konvencijos vienas iš 8-o straipsnio poskyrių dėl visuomenės sąmoningumo apie žmones su negalia skatinimo teigia, kad Konvencijos šalys narės turi pareigą skatinti žmonių su negalia įgūdžių, pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą ir jų indėlio darbo vietoje bei darbo rinkoje pripažinimą.

Spektaklio „Ar tau lengva?“ akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklio „Ar tau lengva?“ akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kameriniam teatrui, kaip rodo jau anksčiau sukurtas spektaklis „Supergalios“ ir „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste sukurtas spektaklis „Ar tau lengva?”, šios žmogaus teisėmis grįstos konvencijos nuostatos yra natūralios, savaime suprantamos. Čia žmonės su negalia įsiprasmina aktorystei, menui, o teatrui įneša naujo autentiškumo, ypač žmogiškumo, taip menui pralenkiant laiką ir būnant gyvenimo priešakyje. Manau, kad Edvardo Lorenzo drugelio efektas, kuomet maži veiksmai gali nulemti didelius pokyčius, gali prasidėti ir teatro scenoje.

Spektaklis – apie Ukrainos žmonių valią ir viltį

Beje, spektaklis „Ar tau lengva?“ nėra apie negalią! Čia, teatrinėmis priemonėmis sujungiant negalią ir brutalią agresiją patiriančios Ukrainos skausmą, bylojama apie žmones kritinėse situacijose, jų valią ir viltį. Būtent tai – judesiu, daina, ekspresija ir žodžiais – išsako Ernesta, Simonas, Rosita, Laura, Eduardas ir Marijus. Jų pirmapradės vaidybos formomis spektaklio autorės ukrainietės Inna Falkova ir Maria Bakalo bei kompozitorės Mariia Yaremak ir Maryana Klocho Ukrainos žmonių skausmą perkelia į spektaklį. Tikra spektaklio emocine kulminacija tampa Lauros dainos žodžiai „Mes tik norim, kad sugrįžtų taika, į pasaulį, kuriame nežinia, o raketos pakeičia paukščius, tegul bus ten per amžius užrakintas dangus <…> Šlovė herojams, kovojusiems ne tik už savo laisvę, bet ir mūsų namus“ ir Eduardo ukrainietiškai dainuojamos Ukrainos liaudies dainos eilės „Mama, nebark manęs, dabar blogi laikai, pats nežinau, kur numirsiu“.

Spektaklio „Ar tau lengva?“ akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklio „Ar tau lengva?“ akimirka, Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Atlikėjai ir bendraautoriai Ernesta Žemaitytė, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksejūnaitė, Eduardas Saprykinas, Marijus Tamošiūnas, Simonas Kriaučiūnas drauge su profesionaliais šokėjais Ema Senkuviene ir Mariumi Eidrigevičiumi sukuria meno kūrinį, kurį žiūrint negali likti abejingu, o gal net žiūrovo, jei tokia, eiblistinė sąmonė pasikeis į pripažįstančią negalią kaip žmonijos įvairovės dalį.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki