Neseniai perskaičiau sukrečiančią Edith Eger prisiminimų knygą „Pasirinkimas“.
Būdama 16-os, Vengrijos žydė Edith kartu su tėčiu, mama ir seserimi buvo išvežta į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tėvai iš ten nebegrįžo, pražuvo dujų kamerose, tačiau Edith ir jos sesei Magdai pavyko išlikti. Vėliau jos perkeltos į priverstinio darbo stovyklas, vežtos ant karinę amuniciją gabenusio traukinio stogo kaip gyvas skydas britų bombardavimui atbaidyti.
Daugybę kartų atsidūrusi ties gyvybės ir mirties riba Edith išgyveno: merdint lavonų ir mirštančiųjų krūvoje Gunskirchen stovykloje Austrijoje, jai pavyko sukaupti paskutines jėgas. Vienas iš stovyklą išvadavusių kareivių suprato, kad ji vis dar gyva. Šiandien jai gerokai per 90 metų. Nors Edith apie savo partirtis kalba net ir tokiais moderniais būdais kaip žinutės „Instagam“ socialiniame tinkle, jos ir kitų išgyvenusiųjų liudijimai šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse susiduria su užmarštimi.
2018 m. JAV transliuotojo CNN užsakymu septyniose Europos valstybėse – Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vengrijoje bei Vokietijoje – buvo atliktos visuomenės nuomonės apklausos. Nors kiekvienai šaliai būdinga sava specifika, tačiau apibendrinus duomenis paaiškėjo, kad vienas iš dvidešimties apklaustų europiečių sakė niekada negirdėjęs (-usi) apie Holokaustą. Tokia tendencija, deja, ypač buvo ryški tarp jaunų žmonių (18-34 m.). O Prancūzijos jaunuomenės rezultatai net privertė žagtelėti: kas penktas sakė nieko negirdėjęs apie Holokaustą.
Kaip situacija atrodo Lietuvoje?
Įprasti visuomenės nuomonės tyrimai mums sako, kad situacija gerėja. Pavyzdžiui, 2005 m. Etninių tyrimo instituto atlikta apklausa parodė, kad žydo kaimynystės nenorėjo beveik kas trečias (31 proc.) Lietuvos gyventojas. 2022 m. šis skaičius siekė mažiau nei kas dešimtą (8,9 proc.). Tokį socialinės distancijos mažėjimą būtų galima laikyti sėkmės istorija: žydai – viena iš nedaugelio visuomenės grupių, kurių atžvilgiu bent išoriškai sumenko priešiškumas.
Tačiau stebinti Lietuvos visuomenės transformacijas ir požiūrį į žydus, atrodo, kad visuomenės nuomonės apklausos neužkabina kažko esmingo. Gal užduoda ne tuos arba ne taip suformuluotus klausimus, kurie neužčiuopia mūsų visuomenėje gajaus antisemitizmo?
Neseniai nuvilnijo Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio antisemitinių pasisakymų banga. Jo iš piršto laužti teiginiai apie prieš lietuvius vykdytą holokaustą sulaukė politinių viršūnių pasmerkimo – nuo Prezidento iki Seimo Pirmininkės bei Ministrės Pirmininkės. Partija „Laisvė ir teisingumas“ sustabdė R. Žemaitaičio narystę.
Šios, aukščiausiu lygmeniu išsakytos reakcijos, buvo labai svarbios ir sveikintinos.
Liepą atlikta visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad palyginus su prieš metus vykusia apklausa, teigiamas R. Žemaitaičio vertinimas sumažėjo 12 procentinių punktų (nuo 54 proc. iki 42 proc.). Ar šiam mažėjimui įtakos turėjo antisemitizmas, ar kiti R. Žemaitaičio veiklos aspektai, viešų sociologų ir politologų pasvarstymų aptikti nepavyko.
Tačiau nepaisant reitingų kritimo, aišku, kad maždaug keturiems iš dešimties Žemaitaičio veiklą vertinusių Lietuvos gyventojų antisemitiniai jo pasisakymai nekliuvo (skaičius gali būti kiek mažesnis, įvertinus, kad dalis apklaustųjų galėjo negirdėti šių pasisakymų. Kita vertus, tai nereiškia, kad jie juos automatiškai vertintų neigiamai).
Kaip bežiūrėsi, tačiau Žemaitaičio veiklą palaikančiųjų dalis visuomenėje smarkiai kontrastuoja su tais, palyginus, kukliais 8,9 proc. gyventojų, kurie nenorėtų turėti kaimyno žydo.
Panašų signalą siunčia ir savivaldos rinkimai Vilniuje. Šiemet pirmą kartą į Vilniaus miesto tarybą išrinkta Nacionalinio susivienijimo partija, ginanti tokias istorines figūras kaip Holokauste Baltarusijoje dalyvavęs Juozas Krikštaponis ar Lietuvių aktyvisto fronto įkūrėjas Kazys Škirpa, kurio vizija Lietuvai buvo kartu su nacistine Vokietija, be žydų (atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydiškojo jungo“).
Ar tai reiškia, kad žydus teigiamiau vertiname asmeninėje aplinkoje, tačiau daliai visuomenės tinka ir patinka antisemitizmas politikoje bei grubus istorijos falsifikavimas? Galbūt. Tam reikia detalesnių tyrimų, kurių valstybė, kaip jau tapo įprasta žmogaus teisių srityje, nevykdo.
Žiūri formaliai
Tačiau ar antisemitizmas būdingas tik tokių politikų kaip p. Žemaitaitis elektoratui? Bedantės, o gal tiesiog nesuprantančios antisemitizmo žalos atrodo esančios ir kai kurios mūsų valstybės institucijos.
Šių metų balandį Šiaulių visuomenininkė Janina Ališauskienė savo paskyroje „Facebook“ pasidalijo įspūdžiais iš kelionės Lenkijoje, kur dalyvavo renginiuose, skirtuose atminti Holokaustą. Į tokį jos pasidalinimą profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas, LRT Tarybos narys ir Šiaulių miesto tarybos narys Juozas Pabrėža sureagavo: „Negi jau tiek sužydėjote, Janina? Prasmę šio dviprasmiško žodžio pasirinkite pati…“ Toks profesoriaus komentaras parašytas dar ir jautriame kontekste – minint 80-ąsias tragiškai pasibaigusio Varšuvos geto sukilimo metines.
Apie p. Pabrėžos komentarą pranešė keli didieji portalai, jo komentaras nemaloniai pasiekė ir Lietuvos žydų bendruomenės narius
Lietuvos žmogaus teisių centras kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) bei LRT tarybą, prašydamas įvertinti tokio p. Pabrėžos pasisakymo etiškumą. Praėjus terminui ir nesulaukęs atsakymo, Centras iš naujo užklausė apie priimtus sprendimus. VTEK argumentuodama, kad neturi įgaliojimų vertinti savivaldybės tarybos nario pasisakymą, pranešė kreipimąsi persiuntusi Šiaulių miesto savivaldybės tarybos etikos komisijai. Pastaroji komisija informavo, kad buvo pradėjusi tyrimą, tačiau kadangi p. Pabrėža viešai atsiprašė, tyrimas nutrauktas. Toks pat atsakymas gautas ir iš LRT tarybos.
Nei viena, nei kita institucija nenurodė, kur atsiprašymas paskelbtas, jo rasti nepavyko nei per „Google“ paiešką, nei šiaip jau pakankamai aktyvioje p. Pabrėžos paskyroje „Facebook“. Pasiteiravus p. Ališauskienės apie atsiprašymą, ji sakė, kad p. Pabrėža jai parašė „Messengeriu“. Apie kitas atsiprašymo formas ji girdėjusi nebuvo.
Panašu, kad ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos etikos komisijai, ir LRT tarybai svarbiau pasirodė užbaigti nepatogią situaciją, o ne iš tikrųjų išsiaiškinti, ar visuomeninio transliuotojo valdymui ir priežiūrai didelį įtaką darantis asmuo bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys dėjo realias pastangas savo padarytai žalai ištaisyti.
Pasirinkimas
Savo knygoje „Pasirinkimas“ Edith Eger papasakojo ne tik apie brutalią Holokausto patirtį, tačiau taip pat ragina imtis atsakomybės už savo gyvenimą: kiekvienas galime gyventi savo traumoje, kuri tampa mūsų kalėjimu, tačiau galime eiti ir gijimo keliu ir taip save išlaisvinti.
Lietuva deda pastangas, kad mūsų antisemitizmas taptų praeitimi. Tačiau aukščiausių šalies politikų pareiškimų tam nepakanka. Atsakomybė reiškia sisteminį valstybės požiūrį ir realius finansinius bei žmogiškuosius resursus, kurie leistų užlopyti mūsų žinojimo spragas, suprasti, kodėl ši žmonijos rykštė imponuoja nemažai daliai mūsų. Ir svarbiausia – ką galime padaryti, kad išmirus Holokaustą išgyvenusiųjų kartai, ant mūsų nenusileistų dusinanti užmaršties bei neapykantos skraistė.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
