Nuo pirmadienio išeinu vaiko priežiūros atostogų. Pirmą kartą Lietuvoje tokias atostogas gaus antroji vaiko mama. Atsargi svajonė, jog ir Lietuvoje tai gali būti įmanoma, tampa realybe. Bet, žinoma, viskas nebuvo taip paprasta.
Netrukus po to, kai gimė mano dukra Elena, kreipiausi į SODRĄ, prašydama man suteikti tėvystės atostogas. Tokių atostogų negavau. SODRA nusprendė, kad man jos nepriklauso – tada Gyventojų registro duomenys dar nerodė, kad esu savo dukros mama, tad ir suteikti atostogų man nesutiko.
Nors SODROS keliamas reikalavimas iš dalies logiškas – sprendimas skirti ar neskirti tėvystės atostogas turi turėti aiškų teisinį pagrindą, tačiau neapsimetinėsiu – kiekviena savo kūno ląstele jaučiau pažeminimą. Nepaisant to, kad daugelį metų sąžiningai šiai valstybei mokėjau visus mokesčius, vieną jautriausių mano gyvenimo akimirkų ji man atsuko nugarą.
Teko susiimti ir imtis bylinėjimosi. Prieš maždaug metus kartu su advokatu dr. Donatu Murausku iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“, kurie suprasdami strateginę bylos svarbą, man atstovavo nemokamai, apskundėme SODRĄ teismams.
Po praėjusiais metais Vilniaus apylinkės teismo priimto sprendimo, pripažinusio mane mano dukros mama, šių metų sausį vykusiuose teismo posėdžiuose SODRA sutiko, kad esu tokia pat šios valstybės pilietė kaip bet kuris kitas ar kita ir sutiko skirti tėvystės atostogų išmoką. Taip dingo kliūtys skirti daugiau dukrai laiko ir išeiti vaiko priežiūros atostogų. Kad ir neilgoms.
Laukiau šio laiko – įsivaizduoju, kaip pirmadienį pamojuosim kitai mamai, kai ji po daugiau nei metų pertraukos išeidinės į darbą. Kaip, visiškai neskubėdamos, dviese nueisime į darželį, į kurį jau pradėjome leisti dukrą, nesitikėdamos, kad svajonė apie vaiko priežiūros atostogas taps realybe. Kaip grįšime ir žaisime su mūsų raine, kaip Elena valgydama mėtysis maistą mūsų šunei ir juoksis pilna burna iš manęs.
Ši istorija baigėsi gerai. Tačiau patirti tokį artumą su savo vaikais turėtų galėti kiekviena šeima – nesvarbu, ar joje mama ir tėtis, ar dvi mamos, ar du tėčiai. Noriu tikėti, kad šie sprendimai padės ir kitoms šeimoms. Tačiau taip pat realistiškai žvelgiu į situaciją: reikalinga politinė valia.
Negalime leisti, kad šeimos turėtų bylinėtis teismuose tam, kad gautų tai, kas joms ir taip priklauso – galimybė nuo pat anksčiausių dienų megzti ryšį su vaiku: sūpuoti, liūliuoti, pakeisti sauskelnes, pamaitinti bei pasirūpinti, kad kita partnerė ar partneris galėtų pailsėti.
Nejaugi mūsų vaikai to nenusipelnė?
