Kai kalbame apie autistiškus vaikus, dažnai analizuojame šių vaikų tėvų įsitraukimo į pagalbos procesą svarbą. Tačiau kasdienybėje gali susidaryti įspūdis, kad neretai tėvų svarba tarsi apsiriboja vežiojimu į terapijas, sanatorijas ir kitų pagalbos tėvams paieškų būdais. Vis tik svarbu kalbėti apie gilesnį tėvų vaidmenį, pagalbą ir rūpinimąsi savimi. Paulina Kuraitienė, spec. pedagogė, DIR® Floortime ekspertė, bei dviejų aktyvių berniukų mama, baigusi studijas Jungtinėje Karalystėje, dirba su autistiškais vaikas jau 15 metų ir kviečia atidžiau pažvelgti į pačius tėvus.
Kokius dažniausius tėvams kylančius iššūkius matote savo darbo praktikoje?
Kiekviena šeima skirtinga, todėl ir iššūkiai labai individualūs. Žinome tik vieną, kad socialinis ryšys, santykio patirtys – mums visiems reikalingi kaip oras ir vanduo. Visgi, patiriant didelį nerimą, viena iš sunkiausių užduočių ir tampa kurti pilnaverčius santykius. Tėvai labiausiai nori išgyventi su savo vaiku gilų ryšį. Kartais vaikams tokį ryšį kurti tampa labai sudėtinga dėl įvairių patirčių, fiziologinių iššūkių. Taip pat tėvų patiriamas nerimas, turimi įsipareigojimai sumažina tėvų resursus, todėl kartais toks ryšys, žaidimo akimirkos, kurios reikalingos ir tėvams, ir vaikams, tampa pernelyg retos. Dažnai matau, kad sumažėjęs nerimas įgalina tėvus sąveikai, santykio akimirkoms, kurios tampa svarbus „kuras“ visai šeimai.
Kokios dažniausios šių iššūkių priežastys?
Manau, jog įprastai tokių šeimų gyvenime yra per mažai pusiausvyrą atstatančių veiksnių – paremiančių santykių (platesnio šeimos rato, bendruomenių), specialistų, kurie suteiktų šeimai žinių ir bendradarbiavimo patirtį, o tai įgalintų tėvus turėti daugiau resursų. Taip pat trūksta kokybiškos prieigos prie darbo rinkos, kas gali sukelti papildomus finansinius iššūkius, generuojančius dar daugiau nežinomybės ir nerimo. Taip pat prisideda ir visuomenės primetamas „normalumo“ lūkestis vaikui ir šeimai kaip sistemai. Jei „nepataikai“ į tam tikrus standartus, kyla baimė būti atskirtu ir atmestu. Mums, kaip socialinėms būtybėms, tai generuoja egzistencinį nerimą. Veiksnių išties daug ir kiekviena šeima turi savo kontekstą, bet turime suvokti šeimos psichosocioemocinių poreikių ir resursų svarbą ir kurti sistemas ar bent jau savo praktikoje bandyti tai atliepti.
Esate DIR Floortime ekspertė, dirbate ne tik su vaikais, bet ir visa šeima. Kaip tai gali padėti tėvams?
DIR® – tai modelis, kuris yra paremtas visapuse žmogaus raida, individualiu asmens profiliu, ir yra orientuotas į santykį. Šių temų išmanymas padeda suprasti, kaip būti su vaiku, kad jam būtų lengviau būti sąveikoje su Kitu ir su aplinka. Šios žinios aktualios visiškai visoms šeimoms. Norime labai detaliai suprasti, kas galėtų trukdyti tokiai nenutrūkstamai sąveikai, o kas jai padeda. Siekiame suprasti vaiko individualų sensorinį, motorinį, komunikacinį, įsitraukimo į sąveiką profilį. Gebėjimas kurti socialinę sąveiką – tai visų mūsų įgūdžių pamatas. Bet būtent socialinė sąveika ir yra dažnas pamatinis iššūkis vaikams, turintiems raidos ypatumų.
Tėvai dažnai labai intuityviai jaučia savo vaiką, kartais reikia tik sustiprinti ir paaiškinti jų intuicijos logiką, atkreipti dėmesį į labai subtilius socialinės sąveikos elementus, kurie vaiko nervų sistemai gali būti esminiai. Kai tėvai patiria, kad jau praktikuoja esminius procesus, kurie raidoje svarbūs, labai dažnai nurimsta. O tai būtina sąlyga, kad santykis skleistųsi toliau. Dažnai tai teigiamai veikia visos šeimos dinamiką.
Paulina Kuraitienė, Druska photography nuotr.
Kokią rolę tėvų-vaikų santykis užima DIR Floortime terapijoje?
Esminę. Tėvai turi įgimtą ryšį su vaiku, o tai daro juos tikraisiais ekspertais sąveikoje ir terapijoje. Jie dažnai turi raktinius atsakymus, kad sąveika taptų sėkminga. Taip pat, tėvai yra žmonės, kurie su savo vaikais praleidžia daugiausiai laiko. Jei tėvai įgalinami žiniomis, jie dažniausiai gali padėti savo vaiko nervų sistemos pusiausvyrai, vaiko gebėjimui įsitraukti, inicijuoti komunikaciją. Tai veda į socialų problemų sprendimą ir motorinį planavimą, bei simbolinį ir loginį mąstymą. Būdami taip arti vaiko ir įgalinti konkrečiomis žiniomis, tėvai gali tapti svarbiu įrankiu, kuris padės vaikui skleistis jo raidoje.
Kaip vaikų veiklos suderinamos su tėvų asmeniniais ypatumais?
Dažnai pradžioje ieškome veiklų, kurios būtų malonios ir vaikams, ir tėvams. Ieškome akimirkų, kuriose natūraliausiai tėvai su vaikais gali patirti bendrą džiaugsmą. Į tokią veiklą įsitraukti mums suaugusiems reikia daug mažiau resursų. Persitempusiems ugdytojams maloni veikla gali būti puiki sąveikos su vaiku pradžia. Pavyzdžiui, vanduo kai kuriems žmonėms yra raminanti patirtis, todėl žaidimas su šiltu vandeniu, kol vaikas prausiasi, kartais gali būti maloni veikla tiek tėvams, tiek vaikams. Suradus tokią veiklą, labai norime galvoti apie sąveikos ritmą, pauzes sąveikoje, kad kuo daugiau komunikacijos signalų sulauktume iš vaiko ir į juos galėtume ryškiai sureaguoti – t.y. komunikuoti visu savo kūnu (ne tik žodžiais), įjungiant emocinės būsenos išraišką, gestus, intonaciją, veido mimikas.
Ar visi DIR Floortime specialistai gali padėti ne tik vaikui, bet ir tėvams?
Kiekvienas terapeutas yra žmogus ir mūsų visų pajėgumai skirtingi. DIR modelio terapeutai turėtų galėti kurti pilnavertį ryšį su kitu asmeniu, turėtų atpažinti funkcinę-emocinę raidą ir individualaus profilio elementus, kurie veikia socialinę sąveiką. Šios žinios apima daug plačiau nei tik sąveiką su vaiku. Specialistai mokomi tarpasmeninės neurobiologijos principų. Visgi DIR modelis labai kompleksiškas. Mokymasis trunka ilgai ir yra gana sudėtingas, todėl specialistai įveikę kelis mokymosi etapus dažniausiai būna pajėgūs tapti atrama ir vaikui, ir tėvams.
Kokias rūpinimosi savimi strategijas gali panaudoti tėvai, kad sumažintų stresą ir perdegimą?
Strategijų yra pačių įvairiausių. Svarbiausia strategijos kokybė, kad ji derėtų su individualiu profiliu. Kiekvienas turime savo sensorinį, motorinį, socialinės sąveikos, komunikacijos individualų profilį. Turime save pažinti, atkreipti dėmesį, kokioje veikloje arba po kokios veiklos atsipalaiduoja veido raumenys, nusileidžia pečiai, pradedame natūraliai šypsotis. Šie fiziologiniai signalai mūsų kūne rodys, kad kažkas man tinka.
Taip pat, svarbu atpažinti, kokia poilsio rūšis galėtų būti efektyviausia. Saundra Dalton Smith įvardina septynias poilsio rūšis: fizinis, protinis, sensorinis, emocinis, dvasinis, kūrybinis, socialinis. Greičiausiai atrastume ir dar daugiau. Bet svarbu prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad mūsų resursai tiesiogiai susiję su tuo, ar būsiu įgalus kurti santykį. Vaikams, turintiems trapią nervų sistemą, dažnai turime tarsi paskolinti savo tvirtesnę nervų sistemą. Todėl turime nuolat rūpintis, kad būtų, ką paskolinti.
Parengta pagal Lauros Valionienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.
