Jauni žmonės Lietuvoje neblogai atpažįsta smurtą, tačiau proveržio kol kas pasiekti nepavyksta vienoje srityje. Anot lyčių lygybės ekspertės Rugilės Zmitrevičiūtės, nemažai jaunuolių linkę painioti pavydą ir norą valdyti žmogų su meile ir dideliu rūpesčiu. Moterų informacijos centre dirbanti ir mokymus jauniems žmonėms vedanti specialistė sako, kad prašymai ar spaudimas dalintis intymiomis nuotraukomis, internetinių paskyrų slaptažodžiais ar buvimo vieta klaidingai laikomas „pasitikėjimo sutvirtinimu“, o ne kontrole.
Kaip jauni žmonės identifikuoja smurtą? Ar jie pakankamai raštingi šiuo klausimu? Kur dažniausiai susiduriama su smurtu?
Atlikome tyrimą ir pamatėme džiugių dalykų – jauni žmonės moka atpažinti, suprasti ir atskirti įvairias smurto rūšis. Tačiau liūdna, kad nemažai respondentų teigė anksčiau patyrę vienokį ar kitokį smurtą.
Galėčiau išskirti dvi vietas, kurias apklaustieji įvardijo kaip smurto židinius. Neatsitiktinai tai yra vietos, kur praleidžiama daugiausia laiko – šeima ir mokykla. Deja, dažniausiai smurto šaltiniu tampa artimiausi žmonės – tėvai, partneriai. Neretai pasitaiko atvejų, kai smurtas kyla ir mokykloje.
Labai liūdna, kad šios artimiausios erdvės vis dar nėra laikomos besąlygiškai saugiomis. Jauni žmonės kokybiniame tyrime pabrėžė, kad smurtas romantiniuose santykiuose irgi yra opi problema. Galima tik apgailestauti, kad didžioji dauguma apklaustųjų teigė negalintys apie tai atvirai kalbėtis su mokytojais – tai rimtas pavojaus signalas.
Iš jūsų tyrimo rezultatų atrodo, kad jauni žmonės geriau atpažįsta kibernetinio smurto apraiškas. Ar tai geras ženklas, rodantis, kad naujoji karta yra labiau sąmoninga, ar atvirkščiai – signalas, jog su smurtu virtualioje erdvėje gali susidurti ne tik jaunuoliai, bet ir mažamečiai vaikai?
Labai norėčiau tikėti, kad tai yra švietimo rezultatas – vaikai daugiau žino, yra atsargesni, moka atpažinti smurto apraiškas virtualioje erdvėje.
Tačiau tyrime buvo atradimų, kurie nustebino ir mane pačią. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad būtent mažesnių miestų ir miestelių merginos geriau atpažįsta smurtą virtualioje erdvėje nei jų bendraamžės didmiesčiuose. Iš pirmo žvilgsnio kaip tik atrodytų, kad didžiuosiuose miestuose turėtų būti daugiau informacijos šia tema.
Vis dėlto daug kas priklauso nuo to, kokią dalį jauno žmogaus gyvenime užima virtuali erdvė – kada pradedama naudotis socialinėmis medijomis ir kaip intensyviai. Jaunus žmones tokiu būdu pasiekia labai įvairus turinys, ir, tikėtina, kad dalis jo turi ugdomąjį pobūdį, suteikiantį įrankius geriau atpažinti įvairias smurto formas.
Kokybiniame tyrime pastebėjome dar vieną ryškią tendenciją – universitetų studentai daug aiškiau ir išsamiau kalbėjo apie smurtą nei bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai. Tai rodo, kad jų žinios yra gilesnės, įgytos tikslingai ir sąmoningai siekiant suprasti šią temą.
Kaip manote, ar kibernetinis smurtas mokyklose ir universitetuose yra integrali patyčių problemos dalis, ar tai atskiras reiškinys su savo taisyklėmis – kažkas, kas prasideda užvėrus klasės duris ir namuose įsijungus kompiuterius?
Sakyčiau, kad tai labai integralus dalykas. Labai daug apklaustųjų, kalbėdami apie tai, kaip įsivaizduoja ir mato kibernetinį smurtą, atsakė, kad tai iš esmės tas pats smurtas, tik kitoje plotmėje. Jauni žmonės nevertina internete vykstančių neigiamų dalykų kaip kažko lengvesnio ar mažiau žalojančio.
Kibernetinio smurto veiksmai, pavyzdžiui, susiję su seksualiniu smurtu – intymių nuotraukų išprašymas iš savo partnerių, jų panaudojimas, šantažas ar patyčios, kylantys dėl tų nuotraukų platinimo be sutikimo – visi šie veiksmai turi labai rimtų pasekmių nukentėjusiam žmogui ir realiame pasaulyje – mokykloje, draugų aplinkoje.
Tikrai žinome nemažai atvejų, kai nuo to nukentėję jaunuoliai, turėjo keisti mokyklą, susidūrė su daugybe rimtų problemų. Kaip bebūtų, tai, kas prasideda interneto erdvėje, galiausiai gali rimtai paveikti jų realų gyvenimą.
Kaip dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas paveikė kibernetinį smurtą? Galbūt pastebėjote naujų jo formų ar sklaidos kanalų?
DI neišvengiamai suteikė naujų įrankių kibernetiniam smurtui pasireikšti. Ypač tai palietė seksualizuotas patyčias – dabar nesunkiai galima sukurti pornografinį turinį, naudojant artimo ar net vos pažįstamo žmogaus nuotraukas.
Tokie vaizdai, ypač jauniems žmonėms, gali būti itin žeidžiantys, net ir tais atvejais, kai akivaizdu, jog juos sukūrė kompiuterinė programa ir jie neatitinka tikrovės. Neretai tai tampa patyčių katalizatoriumi realiame gyvenime.
Daug apie tai diskutuojame su mokiniais mūsų švietimo projektų metu. Kalbame apie abipusį sutikimą ir jo svarbą. Taip pat primename, kur gali atsidurti net pačios nekalčiausios nuotraukos, išsiųstos labai artimam žmogui, kai santykiai nutrūksta. Tiesa tokia, kad jos gali tapti šantažo įrankiu.
Technologijoms sparčiai progresuojant, atrodo, kad bandymai suvaldyti kibernetinį smurtą gerokai atsilieka nuo šio progreso. Ar šiuo metu yra efektyvių priemonių smurtui virtualioje erdvėje kontroliuoti? Jei taip, kokių?
Tai labai sudėtinga tema. Manau, kad dalį atsakomybės turėtų prisiimti didžiosios technologijų kompanijos, tačiau, deja, pasigendame proaktyvių jų veiksmų.
Pavyzdžiui, „Meta“, valdanti „Instagram“ ir „Facebook“, vangiai reaguoja net į tai, kas vyksta viešai prieinamose grupėse. Ypač lėtos reakcijos į neapykantos kalbą (angl. hate speech) ir patyčias lyties pagrindu. Pastaruoju metu šių reiškinių kontrolė buvo dar labiau sušvelninta, nors ir anksčiau buvo beveik neegzistuojanti.
Jau nekalbant apie tai, kas vyksta kitose socialinių tinklų platformose, kur anonimiškumo išlaikymas tik dar labiau skatina smurtinį elgesį.
Taip, didžiosios technologijų bendrovės gana greitai reaguoja į pornografinio turinio platinimą, tačiau tai yra tik nedidelė dalis kibernetinio smurto problemų socialiniuose tinkluose.
Valstybei taip pat sudėtinga įvesti efektyvų reguliavimą, kai didžiosios platformos jų realiai neįgyvendina. Taip, galima bandyti drausti tam tikrų platformų naudojimą, tačiau tokie draudimai dažnai pasirodo neveiksmingi ir lengvai apeinami.
Ką patys mokiniai įvardija kaip veiksmingą smurto prevenciją? Švietimą. Bendravimo kultūros ugdymą, sąmoningumo didinimą, stereotipų mažinimą ir patyčių prevenciją.
Ar galėtumėte išskirti, kurios platformos yra pavojingiausios, kur kibernetinio smurto apraiškų yra daugiau ir jis greičiau plinta?
Tai neabejotinai tos platformos ir socialiniai tinklai, kur suteikiama galimybė išsaugoti anonimiškumą. Ten, kur lengvai keičiami slapyvardžiai ir vartotojas gali „pasislėpti“, išties susidaro palanki terpė platinti niekuo nepagrįstus melus, skleisti išgalvotus gandus ar užsiimti moterų gėdinimu (angl. slut-shaming).
Esame girdėję, kad tam tikros „Instagram“ paskyros yra kuriamos mokyklos mastu, kuriose dalijamasi gandais ir neigiama informacija.
Kalbant apie kibernetinį persekiojimą, nėra vienos platformos, kuri būtų ypatingai palanki tokių veiksmų prevencijai. Dažnai, jei norima atakuoti žinutėmis, persekiojimas vyksta ne tik vienoje socialinėje platformoje.
Kitas svarbus aspektas – geolokacijos stebėjimas ir per didelė partnerio kontrolė. Tam labai palanki yra „Snapchat“ programa, nes ji gana tiksliai nurodo vartotojo buvimo vietą. Jei žmogus nėra užsislaptinęs, jo vieta būna lengvai atsekama.
Kokios žinios jauniems žmonėms galėtų padėti išvengti kibernetinio smurto?
Mokymuose stengiamės supažindinti jaunuolius su pagrindiniais principais, padedančiais atpažinti ir identifikuoti įvairias smurto formas bei laiku jų išvengti. Taip pat daug kalbame apie toksiškų santykių atpažinimą, įvardijimą.
Pasakojame apie ribas – kodėl jos yra svarbios, aiškiname, kaip atrodo sveiki santykiai. Galima teigti, kad Lietuvoje jauni žmonės pakankamai gerai atpažįsta ir supranta smurtą. Tačiau viena iš aktualesnių ir ilgalaikių problemų – kontrolės aspektai. Vis dar nemažai jaunuolių linkę painioti pavydą ir norą valdyti žmogų su meile ir dideliu rūpesčiu.
Atrodo, kad dalijimasis savo buvimo vieta, socialinių tinklų ar telefonų slaptažodžiais su partneriu yra „nieko tokio“, nes „neturi ką slėpti“, tačiau tai ydinga praktika. Prašymai ar spaudimas iš antrosios pusės „sutvirtinti pasitikėjimą ir nieko neslėpti“ tikrai nėra sveikų santykių požymis.
Mūsų telefonuose ir socialiniuose tinkluose yra labai daug jautrios informacijos apie mus pačius. Kai kitas žmogus turi prieigą prie viso jūsų gyvenimo ir pernelyg spaudžia, reikalaudamas šios informacijos, tai jau rimtas signalas, kad po skyrybų ar nesutarimų dalis tos informacijos gali tapti šantažo ar keršto įrankiu.
Ar yra kokios nors taisyklės intymioms nuotraukoms, patarimai, kad šios vėliau netaptų ginklu prieš asmenį?
Pirmoji ir svarbiausia taisyklė – tokių nuotraukų išvis neturėtų būti. Tačiau suprantame, kad jauni žmonės dažnai nesilaiko šio patarimo.
Labai skatinu, kad nepilnamečiai išvis nedarytų tokių nuotraukų ir jomis nesidalytų. Būnant jaunesnio amžiaus, sunku kritiškai įvertinti žmones aplink, sunku numatyti galimas problemas. Intymios nuotraukos tokiame amžiuje gali lengvai tapti dideliu patyčių objektu, sukeldamos pašaipų bangą, kuri galiausiai gali privesti net prie psichikos problemų.
Vyresniems taip pat patarčiau kritiškai įvertinti savo santykius, pasitikėjimo lygį ir tai, ar nuotrauka siunčiama tikrai savo noru. Ar nėra spaudimo iš šono, reikalavimo „atsidėkoti“ tuo pačiu, gavus panašaus pobūdžio vaizdų?
Jei vis dėlto norisi pasidalinti tokiu turiniu, labai rekomenduoju, kad nuotraukose nebūtų matomi veidas, tatuiruotės ar kiti skiriamieji ženklai, kurie padėtų lengvai atpažinti konkretų asmenį.
Tokio pobūdžio nuotraukų nutekėjimas į viešą erdvę gali būti net ne partnerio tyčinis veiksmas. Paklauskite savęs, ar tikrai esate tikri, kad kito žmogaus telefono nepavogs ar į jo paskyrą nebus įsilaužta?
Įsilaužimas į socialinių tinklų paskyras – dar viena kibernetinio smurto forma, ji pasitaiko itin dažnai. Todėl rekomenduojame užtikrinti visas įmanomas apsaugas – taip vadinamą dviejų faktorių autentifikaciją (angl. two factor authentication), pasirinkti saugų slaptažodį, įsitikinti, kad atsijungėte iš savo profilio, jei tikrinote jį ne savo kompiuteryje.
Kalbant apie paauglius, kaip tėvams rasti tą ribą tarp visiškos kontrolės, pažeidžiančios vaikų teisę į privatumą, ir to, kad vaikai neliktų vieni interneto erdvėje? Ką reikėtų daryti ir kaip elgtis?
Mokymuose susiduriame su tokio amžiaus jaunuoliais ir galiu pasakyti, kad efektyviausias būdas tėvams apsaugoti savo vaiką yra būti atviriems ir kurti pasitikėjimu paremtą ryšį. Paaugliui tikrai yra geriau, kai jis žino, kad gali pasakyti mamai ar tėčiui, kad kažkas atsitiko, ir nebus už tai aprėktas – tėvai nekaltins ir nekels didžiulės dramos, o ieškos būdų padėti. Pasitikėjimas ir tėvų palaikymas yra daug svarbesni nei perdėtas kišimasis ar itin griežta kontrolė.
Visi žinome, kas yra paaugliai – galiausiai, juk prisimename save, kai patys tokiais buvome. Kuo daugiau kas nors kišasi jėga, tuo labiau kyla noras slėptis ir nepasitikėti. Tikrai dideliu asmeninės erdvės pažeidimu būtų žinučių skaitymas – tai labai destruktyvus žingsnis santykyje su vaiku.
Žinoma, taip pat labai svarbu šviesti, kalbėtis su vaiku apie sutikimą ir privatumą. Tačiau, bandant išmokyti vaiką asmeninių ribų pajautimo ir išsaugojimo, svarbu ir pačiam jų nepažeidinėti.
Interviu parengtas įgyvendinant projektus, kuriuos bendrai finansuoja Europos Sąjunga, Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje. Manoteises.lt publikuojami tekstai nėra derinami su projektus remiančiomis institucijomis. Interviu išsakomos mintys atspindi interviuojamo asmens požiūrį ir negali būti laikomas komentaro publikavimą parėmusių institucijų pozicija.
