Karts nuo karto viešumoje tenka nugirsti, kaip vietiniai, nesutikę nei vieno atvykėlio iš Artimųjų Rytų ar Afrikos, keiksnoja geresnio gyvenimo į Europą „plūstančius“ pabėgėlius. O dar jei prisimintume siaubą keliančias „Darbo partijos“ reklamas… Tačiau, anot ketverius metus Lietuvoje gyvenančio barzdaskučio-stilisto Suleimano Mohamedo Ali, šie žmonės į Europą bėga gelbėdami savo ir artimųjų gyvybes – pagrindinis jų tikslas yra saugumas.
Reikalingi pinigai
Prieš beveik pusmetį Suleimanas su egiptiečiu draugu Ahmedu Dakeriu atidarė vyrų kirpyklą „Beardland“. Pasak Ahmedo, ilgus metus Afrikoje barzdaskučiu dirbęs kolega savo amatą išmano ypač gerai, todėl integruotis į Lietuvos visuomenę jam buvo paprasčiau. Keturiolikmetis Suleimano sūnus Vilniuje lanko mokyklą, moka lietuvių kalbą. Šeima puikiai įsikūrė Lietuvoje ir tikrai neketina keliauti toliau į Vakarus.
Nors šiuo metu Suleimanui sekasi neblogai, dėl šios gerovės teko nemažai paaukoti. Iš Eritrėjos kilęs vyras sako, kad gimtinę turėjęs palikti dėl politinės situacijos, karinių veiksmų. Su žmona ir sūnumi (Lietuvoje šeima pasipildė dviem dukrytėmis) jie keliavo per Sudaną, Libiją ir Maltą. Kartu su dar 133 žmonėmis jiems teko plaukti vos 8 metrų ilgio valtyje. „Kelionės“ organizatoriai Suleimaną apgavo net kelis kartus: pasakę, kad padės šeimai išvykti, jie išviliojo 12 tūkst. JAV dolerių. Apskritai, kelionė į Europą atsiėjo apie 20 tūkst. dolerių.
„Pabėgėliai yra tokie patys žmonės kaip ir lietuviai: jie valgo maistą, geria vandenį, miega, tuokiasi, gimdo vaikus. Savo šalyse jie susikūrė gerus gyvenimus, buvo daktarai, aukštas pareigas einantys pareigūnai. Dėl karo jie privalėjo viską palikti. Ir tai nemažai kainavo. Jei šie žmonės neturėtų pinigų, jie negalėtų išvykti. Jie rizikuoja savo ir savo vaikų gyvybėmis tam, kad gyventų saugiai“, – į nuogąstavimą, kad pabėgėliai neva tik siekia lengvai pasipelnyti, reagavo jis. Ahmedas priduria, jog jie nekalba už visas šeimas, visų atvejai skirtingi, bet tie, su kuriais jam teko bendrauti, savo šalyse paliko žemes, namus, ir, jei žudynės pasibaigtų, mielai grįžtų į gimtines.
Dabartinė situacija jam primena Antrąjį pasaulinį karą. Anot Ahmedo, bėgdami nuo nacių ir fašistų, žmonės iš Italijos, Kipro ir Graikijos keliavo į Afriką ir Artimuosius Rytus. Jo senelis buvo vienas tų, kuris svetingai priėmė europiečius. „Nesakau, kad reikia kažką grąžinti. Šiuo atveju svarbiausia humaniškumas“, – mano į Lietuvą dėl santuokos prieš septynerius metus atvykęs egiptietis.
Verslumo skatinimas
Sužinojusi, kad Suleimanas kuria savo verslą vyrų kirpimo srityje, nesusilaikau ir papasakojau ne per seniausiai spaudoje nuskambėjusią istoriją apie tokio salono savininką Klaipėdoje. Verslininkas teigė niekada nesamdysiąs pabėgėlių (ir kitų užsieniečių), į savo kirpyklą neįleisiąs moterų, pastarąsias (tik vyresnes nei 40 metų) įdarbinsiąs tik vyrų masažams daryti.
Ahmedas teigė tokių reikalavimų nekeliantis. „Žinot, lietuvių barzdaskučiai geri, bet ne geriausi. Šis amatas mano šalyje, o ir visame krašte, turi gilias tradicijas ir mes esame pasiryžę dalytis patirtimi. Jei kuris nors lietuvis panorėtų, mes tikrai jį pamokytume“, – kalbėjo jis. Kartais Ahmedas ir Suleimanas savo žiniomis ir įgūdžiais dalijasi ir Ruklos pabėgėlių priėmimo centre – ten nemokamai kerpa institucijos gyventojus.
Abu vyrai sutinka, kad Lietuvoje pabėgėliams nesudaromos sąlygos normaliai dirbti. Remdamasis Švedijos pavyzdžiu, Suleimanas siūlo negrūsti žmonių į didžiuosius miestus, kur nuoma ir pragyvenimas didelėms šeimoms per brangūs. „Kodėl Vyriausybė neapgyvendina pabėgėlių mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Kelmė, Skuodas ar Alytus? Nuoma ten pigesnė. Valdžios atstovai galėtų skatinti mažas iniciatyvas, rasti projektų, kuriuos įgyvendindami asmenys galėtų išsiversti. Jie pirktų, parduotų – taip prisidėtų prie miestelio ekonomikos augimo“, – retoriškai svarsto Ahmedas.
