Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti.

Parama, kylanti iš pažeminimo, pasivadinusio socialine atsakomybe, – veidmainiškas dalykas. Visi reportažai liudija tik viena: apsilankymas tabore – tai pranašumo įsteigimas, pardavimas ir pirkimas. Kad ir kiek ekskursijos vedėjas Marekas kartotų, jog romai – tokie pat Lietuvos piliečiai, šis turizmo ir žiniasklaidos verslo epizodas parduoda piliečių rūšiavimą, nelygybę ir jos palaikymą.

Viename iš įrašų galime išgirsti, kaip ekskursijos vadovas sako: „Ten nelabai malonu eiti, bet jūs norėjote ekstrymo“. O Delfi žurnalistė Rūta Pukenė džiugiai komentuoja: „Marekas žadėjo mums ekstrymo!“ Vieni atvyksta demonstruodami pajamų, medijų, apsaugos galią. Kiti turi tenkintis objekto, daikto, į kurį nukreiptas smalsaujantis žvilgsnis, vaidmeniu, nes neturi nei pinigų laisvalaikiu perkamam „ekstrymui“, nei jį aprūpinančiai žiniasklaidos ir saugos tarnybų palydai.

Iš tiesų ekstremalius įvykius fotografuoja ir filmuoja karo žurnalistai. Tačiau ir jie susimąsto, ar jų veiksmai etiški. Nes kad ir kokia sudėtinga situacija būtų ir kad ir koks realus pavojus gyvybei grėstų, jie ne tik informuoja pasaulį apie svarbius įvykius, bet ir parduoda šių vaizdus. Jie dirba agentūroms, kurios, kiek įmanoma, pasirūpina transportu, saugumu, ryšio palaikymu. Atvykę į karo zoną, jie padaro seriją nuotraukų, bet retai praleidžia ten bent kiek ilgesnį laiką, nes tai, be kita ko, gali sukelti papildomą pavojų ten liekantiems žmonėms. Tai labai dažna situacija, kai vakariečiai (rečiau vakarietės) vyksta į didelius sunkumus patiriančius kraštus Azijoje, Afrikoje ar Pietų Amerikoje. Todėl net ir puikūs karo fotografai, pavyzdžiui, ne sykį apie tai kalbėjęs Jamesas Nachtway’us, suvokia, kad jų veikla paremta daugiapakope nelygybės struktūra, kad jie visada turi pranašumą, kurį reikia suvokti.

Fotografijos teoretikė Ariella Azoulay daug rašė apie tai, kaip per fotografavimo (nors tai tinka ir filmavimui) praktikas mes galime pamatyti, kaip suvokiama ir funkcionuoja pilietybės, piliečio ar pilietės idėja. Šis klausimas kyla iš galių hierarchijos, kurią atsineša fotoaparatas ir ta(s), kieno rankose jis yra: kažkas nukreipia objektyvą į kažką ir taip užklausia apie pozicijas. Kas turi teisę fotografuoti? Ką galima fotografuoti neatsiklausus? Kokio susitarimo reikia, kad fotografavimas nežeistų ir nepažeistų lygiateisiškumo? Azoulay tokio tipo santykius vadina „pilietiniu fotografijos kontraktu“. Mes aiškiai susitariame arba pagal nutylėjimą žinome (nors galime ir suklysti), kada fotografavimas laukiamas, o kada nepageidaujamas ar žeminantis. Svarbiausia, kad per fotografavimą įtvirtinamas arba šiurkščiai pažeidžiamas esminis dalykas – buvimas piliečiais.

Ką gi fotografuoja žurnalistai ir jų komandos Kirtimų tabore? Pirmiausia ir daugiausia – griūvančius namus, šiukšlynus ir švirkštus. Tai yra ne tiek žiūri ir siekia kažką suprasti ar pažinti vietą ir žmones, kiek iliustruoja organizatorių sumanymą – „skurdo egzotiką“ ir pavojaus ženklus.

80% ekskursijos kalbama ir klausiama apie narkotikus, jų kainas, gabenimo būdus, vartotojus ir pardavėjus. Fotografijos suteikia šiam „narkotikų peizažui“ atitinkamą vaizdo takelį. TV3.lt savo reportažą apie ekskursiją iliustruoja Ruslano Kondratjevo nuotraukomis, fiksuojančiomis namų griovimą ir gyventojus iš tolo. Taip pat iš tolo, vėliau slepiant žmonių veidus, fotografuoja ir kiti fotografai, nepaisydami jų sumišimo, protestų, rankomis ar po rūbais dengiamų veidų. Šis nepaisymas – esminis. Jis tvirtas ir nebaudžiamas – užnugaryje apsauga. Žmonės – tiesiog skurdaus ir šiukšlino landšafto dalis.

Toks požiūris į fotografavimą ir tuos, į ką nukreiptas objektyvas, ypač ryškus, kai fotografuojami apsvaigę žmonės. Lietuvos ryto fotografas Ramūnas Danisevičius ir alfa.lt fotografas Dmitrijus Radlinskis padarė po analogišką seriją: žmogus šlapinasi. Viskas, ten daugiau nieko nevyksta. Apsvaigęs žmogus šlapinasi. O žiniasklaida fiksuoja šį ypatingai svarbų romų gyvenimo momentą.

Pabandžiau suprasti, kaip tai atrodė techniškai: kaip vyko fotografavimas? Kažkuris pastebėjo ir pranešė, kad geras kadras? Abu pamatė ir šalia stovėdami fotografavo? Išsirikiavo vienas po kito? Ką tuo metu darė ekskursijos dalyviai? Irgi išsitraukė fotoaparatus ir mobiliuosius telefonus?

Ką jie darė panašioje situacijoje, aišku. Kai grupė įžengia į miškelį, kuriame paprastai vartojami narkotikai, ekskursija pasiekia savo apogėjų. Delfi.tv kamera pasiveja keturių didelių fotoobjektyvų turėtojus, nutaikiusius šiuos į šiek tiek tolėliau sėdinčią ir, kaip mums pranešama, narkotikus vartojančią grupelę. Ekskursijos dalyviai išsirikiuoja už kamerų, paspokso ir nueina toliau.

Safaris baigėsi, laukinė gamta apžiūrėta, romų kultūros pažinimas įvyko, o žiniasklaida pateikia turizmo gidą – žodžiu ir vaizdu. Galima išsirinkti labiausiai patikusias vietas, užsisakyti ekskursiją, nuvykti su palyda ir įsitikinti, kad taip ir yra. T. y. patiems sudalyvauti etninės kunstkameros kūrime, kurios vienintelis tikslas – pagaminti it įtvirtinti ekskursantų ir ekskursančių kultūrinį, finansinį, institucinį pranašumą. Tad verta žinoti – jei susigundome, esami vedini toli gražu ne vien smalsumo ar žingeidumo. O žiniasklaida, taip filmuojanti, fotografuojanti, aptarianti ir tiražuojanti „gyvą etninį muziejų“, tiesiogiai atsakinga už žmonių skirstymą į eksponatus ir kilnius lankytojus, už piliečių laipsnių ir rūšių kūrimą.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Daugiau apie „ekskursijas“ į Kirtimus laidoje „Džinsai“.