Aš – aukų palikuonė. Vieni seneliai nužudyti Paneriuose, kitą senelį sušaudė stribai. Aš žinau, ką reiškia jaustis kitokia, pažeidžiama. Pažįstu baimę būti atstumtai.
Liguistas priešiškumas, prietarai apie žydus mane lydi visą gyvenimą. Jaunesnė būdama susigūždavau, trokšdavau tapti nematoma. Arba apsimesdavau, kad manęs tai neliečia – TAI apie tikrus žydus. O mano mama juk lietuvė…
Klasėje buvome keturios žydų mergaitės: dvi tikros – Roza ir Rina (joms kliūdavo labiausiai), ir dvi pusinukės – tai mudvi su Žana. Mes dažniausiai praslysdavome neužkliudytos. O gal nepraslysdavome – tiesiog aš renkuosi taip galvoti.
Aš augau kalta be kaltės. Visada jaučiausi už kažką prisidirbusi, ir tik dabar suprantu, iš kur šis pojūtis. Kai stojau į žurnalistiką, katedros vedėjas sakė – „Na jau šita žydelka pas mane nesimokys.“ Bet aš įstojau. Nepabijojau grasinimų, kad po studijų mane išsiųs į Birobidžaną.
Man visą jaunystę kliūdavo dėl vešlių garbanotų plaukų. Prisimenu, kaip apsidžiaugiau, kai kartą kavinėje Palangoje prisėdo simpatiškas jaunuolis. Pamaniau sau – „Aha, matyt, patinku, mane kabina“. Tačiau jaunuolį domino mano kilmė – jis man tarė „Tavo plaukai tokie žydiški…“ .
Pirmoji meilė sakė, kad labai myli, bet niekada neves, nes esu žydo dukra.
Tėtis sakė: „Netekėk už žydo, negadink sau gyvenimo.“
Aš užsispyrusi, visada elgiuosi priešingai. Štai ir dabar – artimieji sako „Nelysk, kam apie tai kalbi. Niekam nieko neįrodysi, tik nereikalingo dėmesio prisišauksi…“.
Aš neįrodinėju. Tik dalinuosi. Kaip Henrikas Heinė, didžiuojuosi, kad mano proseneliai kilę iš kilmingų Izraelio namų. Esu palikuonė kankinių, kurie pasauliui davė Dievą ir moralę.
Mus vadina išrinktąja, Knygos tauta. Pirmaisiais bankininkais, genialiais finansininkais. O dar – mus niekina, mūsų bijo ir nekenčia. Vargu, ar todėl, kad žmogus žmogui yra vilkas. Netikiu, kad žmogaus prigimtis tokia – nekęsti visų artimųjų. Taiklesnis Frydrycho Nyčės pastebėjimas – „Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname, neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save.“
Neapykanta akla. Ją akina svetimos sėkmės pavydas. Arba kitaip mąstančio baimė. Iracionali neapykanta svetimam yra atspindys neapykantos sau. Nepasitikėjimo savimi, nepasitenkinimo gyvenimu išdava. Mes visi turime drakono kraujo. Kiekviename iš mūsų gyvena drakonas, bet mes nesuvokiame, kad kurstydami neapykantą patys, jį tokiu būdu šloviname. Norėdami nugalėti neapykantą, mes turime nužudyti drakoną savyje. Apie tai Jevgenijus Švarcas rašė savo pjesėje-pasakoje „Drakonas.“
Pjesėje pasakojama, kaip riteris Lancelotas užklysta į žiauriojo Drakono pavergtą miestą ir labai nustemba pamatęs, kad žmonės šlovina Drakoną už jo gerumą. Gerumu jie vadina miesto išlaisvinimą nuo čigonų (o gal žydų). „Bet čigonai (ar žydai) labai mieli žmonės“, – stebisi Lancelotas. „Ką jūs kalbate, koks siaubas! – piktinasi archyvaras Šarlemanas. – Tiesa, aš gyvenime nesu matęs nė vieno čigono (ar žydo), bet dar mokykloje mane mokė, kokie jie baisūs žmonės. Jie iš prigimties siaubingi. Jie – bet kokios valstybinės sistemos priešai. Juk ne be reikalo vejami iš visur. Jų idėjos begėdiškos. Jie grobia vaikus. Jų knibžda visur.“
J. Švarcas „Drakoną“ parašė Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau ši pasaka ir šiandien neprarado aktualumo. Tiesa ir prietarai tęsia amžiną kovą – užmušę drakoną, rizikuojame patys juo tapti.
Antifašistinė J. Švarco pasaka tiksliai fiksuoja politinio despotizmo ir tautų diskriminavimo ryšius, kuriuos audžia prietarai. Prietarai suskirsto į „savus“ ir „svetimus“, o priešpriešą paverčia visuomenės elgsenos norma. Prietarai atitraukia dėmesį nuo esminių socialinių problemų ir tokiu būdu padeda valdantiesiems manipuliuoti masėmis.
Prietarai būdingi mums visiems, jų turi kiekvienas, kuris skubotai, kliaudamasis kitų nuomone, vertina žmones ar įvykius. Mėgindami suprasti pasaulį ir jo reiškinius, mes viską rūšiuojame, dėliojame į stalčiukus – teisinga neteisinga, gera – bloga, protinga – kvaila. Mums atrodo, kad įvykių ir aplinkos vertinimas yra objektyvi tiesa, todėl vertinimai turi sutapti. O jei nesutampa, vadinasi, kažkas klysta. Klysta be abejonės tas, kuris atrodo kitoks, elgiasi kitaip.
Prietarai kaip žiurkės, žmogaus protas kaip spąstai. Prietarai lengvai patenka į proto spąstus ir, kaip sako Francis Jeffrey, „vargu, ar iš ten kada išsikrausto.“ „Geriau jų saugotis“ – lengva pamokslauti, bet kaip tai padaryti?
O kas jeigu priešiškumo, svetimo baimės priežastis yra biologinė? Gal taip tiesiog reiškiasi mūsų gyvūniška prigimtis? Šunys aploja svetimą, vilkai poruojasi su savo gaujos vilkais. Jeilio universiteto biologai kognityvistai, tyrinėję Kosta Rikos beždžiones, pastebėjo: macaca-mulatta savo rūšies atstovų atžvilgiu puoselėja tokias pat nuostatas kaip žmonės atvykėliams. Beždžionės, kaip ir žmonės, spontaniškai linkusios teigiamai vertinti savo grupės narius ir neigiamai – svetimus. Ir jei nepakantumas yra ne kultūrinės evoliucijos rezultatas, o tiesiog prigimtinis instinktas, tai gal purkštauti beprasmiška, reikia susitaikyti, kad kito socialinio sluoksnio, kitų tautybių žmonės visada bus suvokiami kaip svetimi, todėl pavojingi?
Beprasmiai ginčai – ar žmogus iš prigimties geras, ar blogas, moralus, ar nemoralus. Vienintelis tiesą išryškinantis testas – mūsų elgesys ekstremalioje situacijoje, kai iškyla pavojus ne tik mūsų pačių, bet ir kito gerovei ir gyvybei. Kaip sakė Viktoras Franklis, „Žemėje tėra tik dvi žmonių rasės: padorių žmonių rasė ir – nepadorių. Abi „rasės“ prasiskverbia į kiekvieną grupę, nė viena grupė nėra „rasiškai gryna.“
Nepadorūs ir netgi padorūs žmonės turi prietarų. Svetimi papročiai dažnai atrodo ne tik keisti, bet ir nepriimtini. Keistumą lemia istoriniai, gamtiniai, religiniai, genetiniai, auklėjimo skirtumai. „Kitoks“ kelia įtampą ir baimę, jis suvokiamas kaip svetimas, o tai reiškia – galbūt pavojingas. Prietarai – tai per žmonijos evoliuciją genetiškai užprogramuotas smegenų atsakas į nežinomybės baimę, kuri per amžius padėjo saugotis ir nepražūti. „Tai, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės, yra mūsų biologijos ir gyvenimo patirčių rezultatas. Evoliucija išmokė protus kurti prietarus, o mūsų aplinka sukuria sąlygas reakcijai į juos.“ (Steven Neuberg, Arizonos Universiteto socialinis psichologas).
Prietarai apie žydus neatsiejami nuo antisemitizmo, tačiau klysta manantys, jog būtent prietarai – tai antisemitizmo šaknys. Lietuviškoji Vikipedija pateikia štai tokį antisemitizmo apibūdinimą: „Antisemitizmas – priešiškumas ar išankstinis nusistatymas, nukreiptas prieš žydus kaip tautinę, religinę ar rasinę grupę. Antisemitizmo terminas apima bet kokią neigiamą ekspresiją žydų atžvilgiu – nuo individualios neapykantos iki žiauraus persekiojimo.”
Geriausiu atveju, antisemitizmas išryškėja neapkenčiant, blogiausiu – virsta į persekiojimus, žudymą. Iš kur atsiranda neapykanta, kuri mus lydi jau 23 amžius, nuo Senovės Egipto laikų?
Ar žydų nekenčia dėl to, kad jie geria krikščionių kūdikių kraują? Bet sveiko proto žmonės žino, kad negeria.
Ar dėl to, kad jie turi ragus ir uodegą? Bet jie neturi.
Ar dėl to, kad jie sukūrė Koronos virusą? Bet jie nesukūrė.
Ar dėl to, kad žydai niekina kitas tautas ir nori jas pavergti? Bet tai netiesa!
Prietarai – tai žiurkės, kurios platina antisemitizmo marą netgi ten, kur vietiniai gyventojai pamiršo, kada paskutinį kartą yra sutikę žydą gyvai arba apskritai jo nėra matę. Koks skirtumas – matė ar nematė – natūralu nekęsti to, apie kurį sklando prietarai, kad jis geria kūdikių kraują. Arba nuodija šulinius. Arba dvokia siera.
Natūralu jausti neapykantą tiems, kuriuos kaltina, kad jie nekenčia tavo tautos ir rengia sąmokslą prieš visą žmoniją. Jie tikrai atrodo nusipelnę būti išmesti iš namų, išvaryti iš šalies. Negaila žudyti ir jų šeimas, padegti namus, savintis turtą. Jų neįmanoma atjausti – žydai juk nelabai žmonės.
Neapykantos pagimdyti prietarai stulbina savo nemarumu. Prietarai pergyveno visus kryžiuočių žygius, karus ir revoliucijas, jie nukeliavo už vandenynų ir sugrįžo ten, kur kažkada atsirado kartu su žydų tauta – į Artimuosius Rytus.
Baisu ne tai, kad žmonės kuria baisias pasakas. Kur kas baisiau tai, kad žmonės įtiki jomis. Kiekvienas žmogus turi ir žiauriąją pusę, kuri triumfuoja pamačiusi kraują. Kraujas suka prietarų ratus.
Panagrinėkime keletą labiausiai paplitusių stereotipų apie žydus. Pasiaiškinkime, ką jie kalba. Kokias baimes, kokį nerimą, ko nenorą matyti savyje atskleidžia?
1. Žydai neša nelaimes
Išėjimo knyga pasakoja, kaip Mozė Dievo vardu pareikalavo, kad faraonas paleistų jo tautą iš vergovės, antraip Dievas nubaus Egiptą. Faraonas nepaklausė ir Dievas pasiuntė Egiptui dešimt bausmių. Pirmoji bausmė – Nilo vandenys virto krauju, antroji – Nilas knibždėjo varlėmis, trečioji ir ketvirtoji – uodai ir musės suniokojo Egipto laukus, penktoji – galvijų maras, šeštoji – votys, septintoji – kruša, aštuntoji – skėriai, devintoji – tamsa, dešimtoji – egiptiečių pirmagimių mirtis.
Vienuoliktoji bausmė egiptiečius užklupo jau po to, kai faraonas paleido žydus. Tuomet į Egiptą įsibrovė naikintojai higsosai. Jie plėšdavo šventyklas, kapavietes, užmušdavo žmones, prievartaudavo moteris.
Egiptiečių istorijoje higsosais vadinami žydai, bet iš tiesų būtent izraelitai, kuriems tuo metu vadovavęs žydų karalius Saulius išvadavo egiptiečius nuo higsosų. Biblijoje ši istorija aprašyta kaip amalekitų sutriuškinimas. Tai pakeitė visą Artimųjų Rytų istoriją: „Egiptas vėl pakilo, jį išvadavo vaikaičiai žydų, kurie kadaise buvo Egipto vergais. <…> Sugriuvus amalekitų imperijai vienu metu iškilo dvi karalystės – Judėja ir Egiptas.“
2. Žydai apsukrūs, amžinai išsisukinėja
Ana Frank savo dienoraštyje mini krikščionių ir judėjų atsakomybės skirtumus: „Krikščionys asmeniškai atsakingi už tai, ką jie daro. O už tai, ką daro vienas žydas, atsako visi žydai.“
Judėjai tiki, kad visi žmonės vienas kito skolininkai. Jie skolingi Dievui už tai, kad, jis sukūrė šį pasaulį, skolingi savo artimiesiems, bendruomenės žmonėms už tai, kad rūpinosi. Skola ir kaltė mus vienija, padeda kurti bendruomenę. „Pasaulis be kaltės ir skolų būtų iliuzija arba taptų ciniškas”, – įsitikinusi rabinė Elisa Klapheck. Būti įsiskolinusiam yra sveika, įsiskolinimas – tai šventas įsipareigojimas, kuris mus daro žmonėmis.
3. Svetimi tarp savų
Judaizmas žydus padarė žydais ir svetimais. Judaizmas – tai ne tik religija, bet ir pasaulėjauta. Judaizmas atsparus asimiliavimui, jis atvirai atsiriboja nuo kitų kultūrų etnoso ir tokiu būdu žydus paverčia amžinais svetimaisiais, kuriais negalima pasitikėti.
Markas Tvenas sakė: „Visos tautos viena kitos nekenčia ir visi nekenčia žydų.“ Pulti žydus buvo patogu, jie negalėjo apsiginti, nes neturėjo valstybės, kariuomenės, policijos. Du tūkstantmečius žydai gyveno šalia svetimų reikšdamiesi – cituoju Vladimirą Vysockį – kaip „herojiškos asmenybės ir atpirkimo ožiai.“
4. Žydai paskelbė vieno Dievo idėją
Žydų galima nekęsti jau už tai, kad būtent jie pasauliui davė vienatinį Dievą, Bibliją ir moralės dėsnius. Davė krikščionybę ir patys jos atsisakė. Krikščionybės atsižadėjimas nulėmė žydų likimą, tapo antisemitizmo šaltiniu.
Senovės pasaulyje žydai buvo vienintelė tauta, išpažinusi monoteizmą. Pagoniškos tautos (egiptiečiai, graikai, romėnai ir kt.) toleravo viena kitos dievus, nes svetimi dievai buvo tarsi vienos hierarchijos. O čia judėjų gentis paskelbia, kad Dievas yra vienas, o kaimynų dievai tėra stabukai. Natūralu, kad tai papiktino kitas tautas, o ypač tas, kurios puoselėjo tradiciją sudievinti savo šalies valdovus.
5. Mokslo, žinių tauta
Thorsteinas Veblenas žydus vadino „intelektualinės ramybės drumstėjais.“
Žydams pavydima, nes jie per amžius buvo labiau išsilavinę, pasišventę kultūros nešėjai. Knygos tauta. Europoje žydas geriausias europietis, Amerikoje – geriausias amerikietis. Žydų tauta pelnė daugiausiai Nobelio premijų.
Knygos paskirtis žydų kultūroje radikaliai skiriasi nuo jos rolės kitose kultūrose. Ją galima suformuluoti labai paprastai – žydų tauta yra ne skaitytojas, bet Knygos herojus. Rašytinė Tora diktuoja žydų pareigas ir roles. Žodinė Tora apibrėžia Knygos siužeto ir dabartinės realybės neperskiriamus ryšius. Žodinė Tora gyva, ji nuolat pildoma ir nukreipta į ateitį.
6. Žydai gyvybingi
Žydai įrodė, kad jų gyvybingumas nesunaikinamas. Rusų istorikas Levas Gumiliovas tai vadino „pasionariškumu“ (gyvybingumu). Pasak jo etnosų atsiradimo ir išnykimo teorijos, etnosas – tai gyvas organizmas, kuris gimsta, bręsta, sensta ir miršta. L. Gumiliovas teigia, kad vidutinis etnoso gyvavimo amžius – 2000 metų. Brandos periodu tautoje atsiranda maksimaliai daug politikų, mokslininkų ir menininkų. O mirštantis etnosas tuo negali pasigirti. Žydų istorijai jau 4000 metų, bet nesilpsta jos gyvybingumas, gebėjimas prisikelti.
7. Neapykanta kyla iš pasąmonės
Priešiškumas – tai pasąmonės reakcija, per kurios prizmę mes suvokiame pasaulį. Mūsų „vidiniame kompiuteryje“ įrašytos programos ir failai, kurie gali būti susiję ne tik su mūsų patirtimis, bet ir su protėvių prisiminimais bei savisaugos instinktais.
Kiekvienas žmogus yra kupinas slaptų fobijų. Norėdami atsikratyti baimių, žmonės priversti jas traukti į dienos šviesą. Bet nedaugelis drįsta baimes tapatinti su savimi, nes su kitais kur kas lengviau. Kam dirbti su savimi, jei galima kitiems suversti kaltę? Kiti – tai tie, kurių negaila, kuriems lengva peradresuoti neapykantą. Antisemitizmas turi zoologinį, pasąmoninį charakterį. Reikia būti itin tvirta asmenybe, kad nepasiduotum šiai psichozei.
8. Žydai godūs ir nesąžiningi
1179 metais Vatikanas krikščionims uždraudė uždirbti pinigus iš pinigų. Judaizmas tokių apribojimų netaikė, todėl ilgainiui piniginiai reikalai susitelkė žydų verslininkų rankose. Skirtingai nuo krikščionybės, judėjų religija nėra atskirta nuo kasdienio gyvenimo – ji leidžia laisvai diskutuoti apie palūkanas, pinigus ir verslą. Žydų sėkmė ir nesidrovėjimas kalbėti apie verslą sukėlė krikščionių priešiškumą. Pinigus skolintis patiko, tačiau priešpriešą ėmė kelti reikalavimas grąžinti skolą. Lietuvio ar lenko bajoro mąstysena suprantama – kodėl jie turi kažkokiam žydui atiduoti savo pinigus! Bajorai pradėjo vienytis ir padeginėti kreditorių namus. Žydo palūkininko ne tik namai sudegdavo, bet kartu ir visi dokumentai apie kitų paskolas.
9. Visi žydai komunistai
„Žydai sugalvojo socializmą ir komunizmą, žmogaus teises ir demokratiją, nes norėjo išvengti persekiojimo ir siekė kontroliuoti turtingiausias šalis.” (iš Islamo konferencijos. Malaizija, 2003 m.)
Bet nereikia ir islamistų – dauguma lietuvių įsitikinę, kad 1940 m. žydai sutiko komunistus su gėlėmis. Pirmasis žydus su gėlėmis paminėjo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius.
„Žmonės linkę perkelti kaltę. Daugelio žmonių bendradarbiavimas su naujaisiais šalies vadovais vėliau buvo perkeltas žydams: “Tai darė žydai, ne mes.” Taip, tiesa – buvo sovietams itin palankių žydų, bet vos keli tūkstančiai, dauguma jaunimas. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 200000 žydų, tad sovietams palankus jaunimas sudarė vos procentą ar du visos žydų bendruomenės. 98-99 procentai žydų nieko bendro su komunizmu neturėjo – jie buvo labai religingi, labai konservatyvūs, sionistai arba liberalai.” (Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei)
Žydų bolševizmas yra antisemitinė XX a. antis. Žydų bolševizmo terminas atsirado po 1917 m. Spalio revoliucijos metu. Vėliau jį pasigriebė nacistinė Vokietija, pareiškusi, kad komunizmas tarnavo žydų interesams, visi komunistai buvo žydai. Nūdienos istorikai mano, kad žydai sudarė nuo 15 iki 30 proc. visų revoliucionierių. Aktyvus žydų dalyvavimas yra suprantamas, tai buvo atsakas į antisemitizmą Rusijoje ir Lenkijoje.
10. Agresorius vadinamas auka, o auka agresoriumi
Mes mylime artimą už tai, ką gero jam padarėme, ir nekenčiame už skriaudą, kurią padarėme. Žydų nekenčiame ir už tai, kad trečdalis jų tautos buvo uždusinti dujų kamerose.
Nuo 1948 metų Izraelį daugybę kartų puolė arabų valstybės, Izraelis visada tik gynėsi, niekad pirmas nepuolė. Bet Izraelis stipresnis, nei agresorius, todėl visada kaltas. Antisemitai agresorių vadina auka, o auką – agresoriumi. Kuo įžūlesnis melas, tuo juo stipriau tikima. Šiandienos pasaulyje įsitvirtino dvi terorizmo rūšys – gerasis ir blogasis. Blogasis teroras – Izraelis sunaikina teroristų vadeivą ir visi klykia „Koks siaubas!“. Gerasis teroras – kai naikinami žydai.
11. Žydai platina koronavirusą
Visoms sąmokslo teorijoms būdingi du požymiai: pirmoji – jos atsiranda per krizes ar nelaimes, antroji – jos kaltina „kitus“, paprastai žydus. Tikėti sąmokslo teorijomis parankiau nei pripažinti, kad žmogus negali visko kontroliuoti. Žmogaus protas nori atsakymų, jei jų neranda – ieško atpirkimo ožio. Kad išlietų savo pyktį, baimę ir neviltį.
Du užblokuoti Rusijos youtube vaizdo įrašai, kurie buvo platinami balandžio mėnesį. Vienas skelbė – „Virusui patinka maca? Žūsta geriausieji.” Antrasis – „Vis daugiau susirgusių aukojami organams. Koronavirusas – tai feikas, juo dangstoma vidaus organų prekyba.”
Koronavirusas, vadinamas COVID-1948. 1948 – tai užuomina į Izraelio susikūrimo metus. Izraelis vadinamas „pavojingiausiu žmonijos virusu.“
Dar vienas antisemitų naujadaras –„Holocough“, holokaustas ir kosulys. Suprask, žydai platina koronavirusą kosėdami ant kitatikių. Galvutes kelia šūkiai „Sinagogos uždarytos, dujų kameros atidarytos.“ Netoli mes paėjome nuo XI a., kai Benediktas VIII mirties bausmę skyrė žydams už viesulo ir žemės drebėjimo sukėlimą.
12. Žydai per daug juokiasi
„Norėdamas būti geru žmogumi, turi būti atsakingas ir atsargus. Atsakingas tas, kuris pareigingai vykdo duotus pažadus. Atsargus niekam nieko nežada.“ (Žydiškas anekdotas)
Judaizme būti geram žydui, reiškia būti protingam žydui. Ne tik protingam, bet ir suprasti humorą, iš čia kilęs posakis, kad žydas be humoro jausmo – joks ne žydas. Žydai kaip tauta sugebėjo išlikti, nes tikėjo Dievą ir mokėjo juoktis. Jei į klausimą „Kaip sekasi?“, girdite atsakymą Azochen vej („Viskas blogai“ – vertimas iš jidiš), tai nebūtinai reiškia, kad nesiseka. Tai gali reikšti, kad nesėkmė tėra smulkmena, ji negąsdina to, kuris moka iš savęs pasijuokti.
Žmonės prisigalvojo daug priežasčių, kodėl galima niekinti žydus – žydai išpažįsta kitą tikėjimą, žydai išsilavinę, protingi, išdidūs. Žydai daro klaidų. Bet tik barbaras kaltina protingą, kad jis pernelyg protingas ir neatleidžia klaidų, nes jis „žydas“.
Kai pradedu piktintis, kad daugiau nenoriu girdėti tokių posakių kaip „geras žmogus, nors ir žydas“ arba „tu – mano žydaitė“, mano vyras sako – „dėl visų pasaulio blogybių kalti žydai ir dviratininkai.“ Lietuvoje populiaresnis kitas anekdoto variantas – „Tikras lietuvis turi per gyvenimą pasodinti medį, užauginti sūnų, nušauti žydą ir nušauti voveraitę.“ Kiekvienos auditorijos reakcija vienoda – „o prie ko čia dviratininkai ir voveraitė.“ Niekas neklausia, prie ko čia žydai.
Bet gal aš skubotai apibendrinu? Kvaila gretinti sveikuolius dviratininkus, mielas voveraites ir prietarais apipintus žydus. Tikrai ne visi žmonės serga neapykantos patologija, ne kiekvienas tampa budeliu. Peteris Weissas, parašęs pjesę Aušvico tema („Tyrimas“), rašė: „ …Ir budeliai, ir kaliniai buvo paprasti žmonės: vienus vežė į lagerį, kiti buvo tie, kurie vežė. Vieni ir kiti buvo žmonės. Dauguma tų, kuriems teko kalinių rolė, išaugo tame pačiame pasaulyje, kaip ir tie, kuriems teko budelių vaidmuo.“ Kas žino, galbūt tai tiesiog šio gyvenimo likimas? Gal kitame gyvenime viskas išsilygins ir budeliams teks kalinių vaidmuo?
Man nerūpi metafiziniai dalykai. Sau nesuku galvos, ar gėris visada nugali blogį. Manau, kad reikia gyventi tiesiog atsakingai ir padoriai. Neprarandant tikėjimo, kad niekas negali būti nepataisoma ir nėra prarasta.
O gal tiesiog reikia mažiau tikėti nesąmonėmis?
Andrėjus Platonovas apsakyme „Alterke“ rašo apie berniuką, kuris liko gyvas po baisaus pogromo. Berniukas savo kaimyno ruso klausia: „Galbūt žydai iš tiesų blogi žmonės?“ Jam kaimynas atsako: „Nereikia prisigalvoti nesąmonių“ .
Neapykantos ir prietarų temą norėčiau baigti rašytojo Vladimiro Žabotinskio žodžiais, prie kurių, manau, jau nėra ką ir bepridurti: „Kodėl mes teisinamės ir kodėl mus amžinai puola? Kokia prasmė šios komedijos, jei teisiama visa tauta ir nuosprendis iš anksto žinomas? Kodėl savo noru joje dalyvaujame, ir kodėl šią šlykščią patyčių procedūrą teisiname savo gynybinėmis kalbomis? Mūsų gynyba beprasmė ir beviltiška, priešai netikės, abejingieji neįsiklausys. Atsiprašymai jau atgyveno. Gal jau būtų laikas, kaip atsaką į visus šiuos ir būsimus priekaištus, įtarimus ir šmeižtą, tiesiog sukryžiuoti rankas ant krūtinės ir garsiai, šaltai ir aiškiai pasinaudoti vieninteliu argumentu, kuris būtų suprantamas šiai publikai, – „eikite jūs po velnių!“ („Vietoj apologijos“, V. Žabotinskis)
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „#MesVisi“, kuris bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) EVZ fondo, Švedijos ambasados Vilniuje ir Švedijos instituto lėšomis. Straipsnio turinys nebūtinai atspindi Europos Komisijos bei kitų finansuotojų nuomonės.
