Restorane „Pirmas blynas“ žmonės ne tik skaniai pavalgo, bet su savimi išsineša ir svarbią idėją. Vilniuje restoraną įkūręs olandas Timas van Wijkas sako, kad nuostatą, jog negalią turintys žmonės negali gerai dirbti, į miltus trina jo darbuotojai.
Kaip pristatytumėte savo restorano idėją? Kodėl ji yra svarbi, Jūsų nuomone?
Mūsų restoranas turi dvi misijas. Viena yra kulinarinė, t.y. geras maistas. Kita – socialinė. Kalbant apie pastarąją, siekiame į visuomenę integruoti asmenis, turinčius negalią. Norime, kad žmonės ateitų čia, į „Pirmą blyną“, ir pamatytų, kad neįgalieji taip pat gali dirbti ir suteikti kažką teigiamo bei pozityvaus visuomenei. Toks yra mūsų tikslas, o jį pasirinkome įgyvendinti restorano forma – taip žmonių su negalia darbas, gebėjimai tampa labiau pastebimi visuomenei. Nerengiame jokių specialių kampanijų, tiesiog bandome palaipsniui normalizuoti tai, kad žmonės su negalia dirba ir dirba gerai. Mes tikimės, jog čia pavalgyti apsilankę žmonės grįš į savo darbo vietas ir susimąstys, kas būtų, jei žmogus su negalia dirbtų jų darbo vietoje, ir ar tai būtų įmanoma. Galbūt, kai kurie galvos, kad tikrai taip, kiti – ne, bet vien tai, jog žmonės galbūt susimąstys apie tai, jau yra laimėjimas.
Kaip ieškote darbuotojų? Gal galite plačiau papasakoti apie savo taikomą nuolatinių ir laikinų darbuotojų „struktūrą“? Kokią naudą tai turi?
Kiekvieną antradienį iš dienos centro „Šviesa“ pas mus praktikuotis atvyksta keturi jų lankytojai. Dienos centrui svarbu, jog dalis jų mažesnę negalią turinčių lankytojų gautų ir sudėtingesnių užduočių, kad galėtų išmokti daugiau. Taigi, jie naudoją šį restoraną kaip vietą, kurioje jų centre besilankantys žmonės su negalia gali treniruotis pagal savo galimybes, išmokti naujų įgūdžių.
Mums taip pat padeda dar ir Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija bei VšĮ „SOPA“. Kartu su šiomis dviem organizacijomis mes radome savo pirmuosius darbuotojus. Šiuo metu mes turime 4 nuolatinius darbuotojus su darbo sutartimis, kurie gauna nustatytą užmokestį už tam tikrą darbo valandų kiekį. Mes vis dar esame pakankamai maži, tad galime įdarbinti tik 4 žmones, tačiau, siekdami turėti kuo didesnį poveikį, leisti kuo daugiau žmonių su negalia išbandyti ir pademonstruoti savo darbo sugebėjimus, stengiamės nuolat turėti 2 praktikantus. Tarpininkaujant VšĮ „SOPA“ – socialinio įdarbinimo agentūrai – į „Pirmą blyną“ ateina asmenys, kurie nori darbo, tačiau susiduria su sunkumais jį randant, tiksliai nežino ką norėtų dirbti, nežino kas nepavyko, nepasisekė praėjusiuose darbuose, jeigu tokių turėjo. Į restoraną jie ateina praktikuotis mėnesiui, dviem ar trims ir kartu svarstome, kur ir ką jiems tiktų ir patiktų dirbti, kur reiktų kažkokios pagalbos, palaikymo, o ką jie puikiai atlieka savarankiškai. Galiausiai, kartu mes parengiame tam tikrą ataskaitą, o SOPA panaudoja šią ataskaitą, ieškodami tiems žmonėms naujo pastovaus darbo kažkur kitur.
Restoranas „Pirmas blynas“, Livetos Garnytės nuotr.
Anksčiau esate minėjęs, jog jeigu pats neišmanytumėte šios srities ir nebūtumėte turėjęs socialinio darbo patirties, tikėtina, jog ir pats nesiryžtumėte samdyti negalią turinčių žmonių. Kaip, Jūsų manymu, būtų galima efektyviau skleisti gerąsias praktikas ir paskatinti kitus darbdavius lanksčiau žvelgti į potencialius darbuotojus?
Taip, manau, kad, iš tiesų, jeigu tu niekada nematei dirbančio žmogaus su negalia, tai niekada, tikėtina, ir nepagalvojai apie šiuos žmones kaip apie potencialius darbuotojus. Ir aš manau, kad tai visiškai suprantama. Bet mes, rodydami savo pavyzdį, kad žmonės, turintys negalią, gali dirbti ir dirba, normalizuojame tai visuomenės akyse. Žmonėms tiesiog lankantis pas mus, matant mūsų darbuotojus dirbant ir tai darant išties gerai, galime bent šiek tiek prisidėti prie šios naujos normos kūrimosi. Palaipsniui, viliuosi, kursis ir daugiau tokių verslų kaip mūsų, kurie tik paspartins procesą. Žmonės supras, kad kiti tai irgi daro – įdarbina asmenis su negalia, vadinasi, tai yra įmanoma, ir tokiu būdu ši idėja tik dar labiau augs bei plėsis. Mes nespaudžiame pačių darbdavių iškart keisti savo darbo aplinkos, darbuotojų sudėties – prisidedant prie pas mus apsilankančių žmonių mąstymo formavimo, tikimės, kad mūsų idėjos labai natūraliai ir palaipsniui savaime pereis ir į darbo santykius. Tikiu, kad tai geriausias būdas pakeisti nusistovėjusias diskriminacines praktikas. Mano manymu, daugybės įstatymų ir įpareigojimų prikišimas įdarbinti vienus ar kitus asmenis, žmonėms, kurie to visiškai nenori ir yra su tuo visai nesusipažinę, nėra labai veiksminga. Toks spaudimas juos išgąsdina ir nubaido. Reikia pradėti nuo sėkmingų pavyzdžių, gerųjų praktikų, kurie įtikins žmones, kad tai įmanoma, tai veikia, ir tik tada imtis įpareigoti darbdavius laikytis tam tikrų įdarbinimo nurodymų.
Kaip lankytojai reaguoja į Jūsų pasirinkimą įdarbinti negalią turinčius asmenis?
Labai gerai. Iš tiesų, pradėdami šį verslą šiek tiek bijojome žmonių reakcijų, turint galvoje, kad visiškai nežinojome ir negalėjome nuspėti ką visuomenė pamanys, galvos, kadangi tokių verslų Lietuvoje tiesiog labai mažai. Mes tikrai nesitikėjome tiek lankytojų, ypač pradžioje. Lankytojai, pamatę mūsų darbuotojus, kiek sudvejoja, tačiau likę ir po apsilankymo pamatę, kaip jie buvo priimti ir aptarnauti darbuotojų su negalia, žmonės būna labai laimingi, daug šypsosi. Jie atrodo supratę, kad tokie darbuotojai tiek pat puikiai geba atlikti savo darbą. O toks ir yra mūsų tikslas – išlydėti lankytojus su tokia mintimi.
Restoranas „Pirmas blynas“, Livetos Garnytės nuotr.
Į restoraną žmones viliojate ne tik maistu, bet ir laisvalaikio užsiėmimais. Gal galite papasakoti apie šias iniciatyvas?
„Pirmame blyne“ bandome organizuoti labai daug skirtingų užsiėmimų, kad kuo įvairesni žmonės čia užsuktų ir susipažintų su mūsų restorano idėja, pamatytų mūsų darbuotojus. Turime muzikos vakarus penktadieniais, kurių metu galima išgirsti skirtingų žanrų muzikos. Turime gestų kalbos mokymosi seminarus, kurie neretai būna itin nuotaikingi. Ateityje tikimės turėti ir sunkiojo metalo grupę, kas taip pat galėtų paskatinti įdomius ryšius tarp kiek švelnesnio charakterio mūsų darbuotojų ir aštresnių sunkiojo metalo gerbėjų. Tad mielai kviečiame žmones, pamėgusius ir grojančius šią muziką, prisijungti. Taip pat rengiame stalo žaidimų vakarus, o šeštadieniais specialius renginius užsieniečiams, norintiems išmokti lietuvių kalbą ar tiesiog susirasti naujų pažįstamų. Aš manau, kad toks skirtingų žmonių pritraukimas skirtingais renginiais labai prisideda prie mūsų žinutės plataus skleidimo.
Kaip dabar, iš laiko perspektyvos, vertintumėte sąlygas Lietuvoje kurtis verslui, besistengiančiam keisti nusistovėjusias diskriminacines praktikas? Su kokiais iššūkiais patys susidūrėte atidarydami tokį restoraną?
Iššūkis, su kuriuo mes susidūrėme, buvo žinių stoka pačiose valstybės institucijose. Niekaip negalėjau rasti vienos vietos, kurioje man paaiškintų apie Lietuvoje galiojančius teisės aktus, įvardintų, kas įmanoma, o kas – ne. Buvo labai sudėtinga. Būtų fantastiška, jei atsirastų vienas taškas, į kurį galėtum ateiti, išsakyti savo idėją ir kažkas, išmanantis, galėtų tau paaiškinti, kaip veikia įstatymai, pasakyti kur ko ieškoti. Tikiu, kad tai smarkiai prisidėtų prie negalią turinčių asmenų integravimo į darbo rinką, žmonėms būtų kur kas paprasčiau įgyvendinti savo sumanymus.
Tačiau kas, mano nuomone, Lietuvoje yra labai gerai – tai patys žmonės, kurie nori kalbėtis apie socialiai atsakingus verslus, jų kūrimąsi bei mielai dalinasi savo patirtimis. Bent jau Vilniuje tikrai. Taigi, iš valdžios pusės, sakyčiau galėtų būti padaryta ir daroma daugiau, bet iš pačių žmonių pusės – jau dabar vyksta labai daug gražių dalykų, kurie džiugina ir, mano nuomone, labai gerai veikia.
Daugiau apie įvairovę ir kaip diegti nediskriminavimo principus darbe – lygybesplanai.lt
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“, finansuojamą Europos socialinio fondo. Projekto vykdytojas – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, partneriai – Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
