Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Kur mūsų lyderiai?

Jūratė Juškaitė, Emilijos Filipenkovaitės nuotr.

Jūratė Juškaitė, Emilijos Filipenkovaitės nuotr.

Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė | 2022 05 03

Partnerystės įstatymas – pažadas, kurį Lietuvos politikai davė prieš dvidešimt metų. Tai bene seniausiai duotas, bet taip ir neištesėtas žodis nepriklausomos Lietuvos politikoje. Seimo pavasario sesijai ritantis į antrą pusę, nenumaldomai artėjant „Baltic Pride“ renginiams Vilniuje ir visuomenei vis dažniau keliant klausimą, ką rinksimės – vakarietiškas vertybes ar flirtuosime su putino „tradicinių vertybių“ versija – natūraliai kyla klausimas, o kada gi sulauksime partnerystės įstatymo Seime?

2000 metais Seimas priėmė naują, nepriklausomos Lietuvos Civilinį kodeksą. Šio Kodekso Šeimos knyga numatė partnerystės institutą, kurį registruoti būtų galėjusi viena moteris ir vienas vyras. Kad žodis virstų kūnu, Seimas turėjo priimti arba atskirą įstatymą, arba atitinkamus Civilinio kodekso pakeitimus. Nei viena, nei kita padaryta nebuvo. Lietuvai delsiant, į priekį pasistūmėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Teismas pradėjo laikytis pozicijos, kad valstybės turi suteikti galimybę registruoti savo santykius ir tos pačios lyties šeimoms. Kitaip tariant, partnerystė, priešingai nei santuoka, negali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters.

Dvidešimt metų politikai vengė partnerystės klausimo: iš pradžių sakė, kad „visuomenė dar nepasiruošusi“, o pastarųjų metų mantra – „reikia daugiau diskusijų“. Tačiau tiesa tokia, kad ko jau ko, bet diskusijų reikia mažiausiai: viena visuomenės dalis nuoširdžiai nesupranta, kodėl partnerystės klausimui skiriama tiek daug dėmesio, nebegirdi nei argumentų, nei kvietimo empatijai, kitiems – tai šeimos saugumo ir bazinio orumo klausimas, tad atsitraukti paprasčiausiai neturi kur.

Paskutinę šio Gordijaus mazgo manisfestaciją matėme kovo mėnesį, kai Agnė Širinskienė pasiūlė pašalinti partnerystės įstatymą iš Seimo pavasario sesijos darbotvarkės: net ir karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė perėmė sprendimo atsakomybę iš politikų ir vėl pliekėsi internetuose bei socialinių tinklų paskyrose. Kur veda tokie politiniai viražai? Niekur, tik kelia įtampą ir didina susipriešinimą – sprendimas tiesiog būtinas. Tačiau kur mūsų lyderiai?

Žvalgantis aplink, klausimas, kur mūsų lyderiai, tampa dar aštresnis ir badantis akis: net ir savo istoriškai sudėtingame regione, kuriame dar prieš 35 metus vyrų homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu, o moterims grėsė sovietinė psichiatrijos sistema – vyksta pokyčiai.

Ilgą laiką Latvija LGBT+ teisių srityje vilkosi trijų Baltijos valstybių uodegoje. Tačiau šių metų kovo 31 d. Latvijos Saeimoje partnerystės įstatymas praėjo pateikimo stadiją. Tai įvyko Latvijos konservatorių frakcijos pastangomis, karo Ukrainoje fone ir net nepaisant to, kad spalio mėnesį Latvijoje vyks parlamento rinkimai. Estijoje partnerystės įstatymas apskritai vakarykštė naujiena – toks įstatymas įsigaliojo dar 2016 m.

Per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvą valdė ir kairė, ir dešinė. Ir tie politikai, kuriuos politologai vadino populistais, ir tie, kurie vadinti valstybininkais. Net ir tie, kurie į valdžią pateko su žmogaus teisių  darbotvarke.

Tačiau ir „prie vienų“, ir „prie kitų“ partnerystės įstatymas tapo karšta bulve, kurią politikai mėto pagal principą „perduok kitam“. Net ir tos partijos, kurios partnerystės įstatymą buvo įtraukusios į savo rinkimų programas, bando pateisnti savo pačių Seimo narius, kurie balsavo prieš SAVO partijos programą. Ar galima dar labiau pakenkti pasitikėjimui politine sistema ir valstybe apskritai?

Per šiuos dvidešimt metų Lietuva tapo ES ir NATO nare, pasistatė suskystintų dujų terminalą, įveikė pandemiją. Nejaugi ir ši valdančioji dauguma į istorija įeis kaip gebėjusi rasti sutartimą dėl pandemijos valdymo, bet nesugebėjusi priimti partnerystės įstatymo?

Visuomenė dega, dalis jos jaučiasi nebeturintys, kuo kvėpuoti, kaip atremti internetinius karus. Norėčiau tikėti, kad politikai sugebės prisiimti atsakomybę, rasti orų sprendimą ir pagaliau nuraminti visuomenę.

Kur mūsų lyderiai?

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki