Mūsų visuomenėje apie daug ką kalbėti nepatogu. Viena tokių temų – mirtis, arba gyvenimo pabaiga. Lietuvoje nėra nė vieno įstatymo ar įsakymo, kuris leistų netaikyti gydymo, jeigu jis beprasmiškas. Taip pat jokie teisės aktai neleidžia pacientui iš anksto pareikšti nuomonės, kad, jo būklei blogėjant, nebūtų taikomos gaivinimo priemonės, kurios trumpam pratęstų gyvybę, bet ne gyvenimą.
Taigi šiuo metu nėra teisinės bazės, kuri leistų oriai, garbingai baigti gyvenimą. Apie tai, kodėl svarbu įteisinti šią žmogaus teisę, kalbamės su gydytojais reanimatologais, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentu Mindaugu Šerpyčiu ir mokslo darbuotoju Šarūnu Judicku.
Negalima pasirinkti gydymo netaikymo
„Jei chirurgas, atvėręs pilvo ertmę, mato, kad vėžys nepašalinamas, nes peraugęs visus organus, tai jo ir nešalina, nes tai nebeįmanoma. Panaši logika turėtų būti ir tada, jeigu pacientui progresuoja lėtinės ligos, kurios negrįžtamai pažeidžia organus, ar net ūmios būklės, kurios nesuderinamos su gyvybe. Deja, Lietuvoje teisiniu požiūriu yra priešingai. Sustojus širdies veiklai ar blogėjant organų funkcijoms dėl negrįžtamų lėtinių ligų sukeltų padarinių ar su gyvybe nesuderinamų pakitimų organuose, gydytojai privalo daryti viską, kad pacientą atgaivintų, net jei jam per 100 metų. Privalome taip elgtis net ir žinodami, kad tai beprasmiška“, – sako doc. M. Šerpytis. Jo manymu, Lietuvos visuomenė gydymo priemonių (dirbtinio kvėpavimo, krūtinės kompresijos, hemodializės ir kitų) netaikymą tokiais atvejais pavadintų eutanazija, bet taip nėra. Š. Judickas antrina, kad apskritai pas mus labai daug kas vadinama eutanazija.
„Manau, neteisinga kalbėti vien tik apie eutanaziją. Verčiau reiktų kelti gyvenimo pabaigos klausimą. Į jį įeina ne tik sąvokos, tiesiogiai susijusios su eutanazija (asistuojamoji savižudybė, aktyvioji, pasyvioji eutanazija), bet ir daugiau metodų, kurie pasaulyje nesiejami su eutanazija: negaivinimas, gydymo nutraukimas, susilaikymas nuo gydymo“, – vardija Š. Judickas.
Asistuojamoji savižudybė – tai gydytojo sudėliotas išėjimo iš gyvenimo planas, bet šią procedūrą atlieka pats pacientas. Gydytojas tik padeda žiniomis. Pasyvioji eutanazija apima tam tikrų gydymo veiksmų netaikymą, dėl to žmogus miršta. Aktyviąją eutanaziją sudaro dažniausiai mirtinos vaistų dozės suleidimas prašančiojo pageidavimu. Pasak kalbintų medikų, kol kas diskutuojame apie bazinius eutanazijos dalykus, kai pasaulis kalba apie subtilesnius šio proceso aspektus. Viena po kitos JAV valstijos legalizuoja ne tiek eutanaziją, kiek asistuojamąją savižudybę.
Pasaulyje paplitusios negaivinimo formos
„Visame pasaulyje taikoma kitokia praktika – specialioje formoje žmogus sužymi, ko nenorėtų, kad jam būtų daroma. Pavyzdžiui, kad nebūtų jungiamas prie kvėpavimo aparato, kad nebūtų gaivinamas, kad nebūtų taikomas elektrošokas, jeigu sustotų širdis. Jungtinėje Karalystėje netgi išleista direktyva, kad visiems, perkopusiems 75 metus, šeimos gydytojai turi pateikti panašią formą“, – argumentuoja doc. M. Šerpytis ir iškart tiesia tokios formos pavyzdį.
„Prieš išvykdamas į Jungtinę Karalystę buvau girdėjęs, kad yra tokia negaivinimo forma. Matydavau, kaip intensyviosios terapijos skyriuje su ligoniu ir jo artimaisiais būdavo aptariamos gydymo ribos. Tai giminės priimdavo gražiai, be pykčių ar barnių. Jeigu gydytojai manydavo, kad nėra prasmės žmogaus gaivinti, artimieji tam pritardavo, sakydami, kad net neetiška būtų elgtis kitaip“, – apie stažuotę Anglijoje pasakoja Š. Judickas. Jis prisipažįsta, kad gaivinimas, žinant, jog žmogaus vis tiek neatgaivinsi, demoralizuoja: „Viduje jautiesi labai blogai, nes matai iš esmės mirusį žmogų, bet privalai dar jį pagaivinti, nes taip liepia įstatymas. Nenorėčiau, kad pasibaigus mano gyvybinėms funkcijoms dar kažkas bandytų mane gaivinti.“
Reanimatologai doc. Mindaugas Šerpytis (kairėje) ir Šarūnas Judickas. Nuotrauka iš gydytojų asm. archyvo
Anot šių reanimatologų, Lietuvoje dėl informacijos stokos žmogus negali žinoti, kas jam bus daroma, jeigu atsitiks vienaip ar kitaip. Jeigu turėtume panašią formą, galbūt ji paskatintų žmogų susimąstyti, ar paskutines gyvenimo valandas jis norėtų praleisti su artimaisiais, ar kankindamasis ligoninėje, be vilties gyventi.
Įstatymo spragos
Medikai pasakoja, kad dažniausiai apie tai susimąstoma atsidūrus ant mirties slenksčio arba matant, kaip kankinasi kitas žmogus. Nebetaikyti gydymo neretai prašo ir artimieji. Tokiais atvejais reanimatologai priversti atsakyti, kad supranta tokį norą, bet negali jo išpildyti, nes pagal dabartinį įstatymą būtų apkaltinti eutanazija.
1997 m. Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatyme buvo įrašyta, kad jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas, pacientui galima netaikyti gaivinimo. Tačiau tai nefunkcionuoja, nes nenumatytos procedūros, kaip konkrečiai asmuo gali atsisakyti gaivinimo. 2012 m. šio įstatymo redakcijoje tokio sakinio apskritai nebeliko.
„Britai apklausė ligonius, kuriems liko gyventi keli mėnesiai, ką jie galvoja apie eutanaziją ar savižudybę su pagalba. Paaiškėjo, kad tie, kurie buvo arti mirties arba matė mirštančiuosius, manė, kad toks pasirinkimas turėtų būti. Nežinau, kiek apie tai galime kalbėti, kol esam sveiki. Bet apie mirtį turime pagalvoti“, – įsitikinęs Š. Judickas. Jis pateikia paradoksalų pavyzdį: XIX a. – XX a. pr. mirtis buvo labai greita, nes nebuvo antibiotikų. Dabar gyvenimas labai greitas, o mirtis – labai lėta.
Kančios kultas
Pašnekovai ragina iš pradžių neskubėti su aktyviosios eutanazijos legalizavimu. Vertėtų pradėti nuo pasyviosios eutanazijos, paliatyviosios medicinos. Pastaroji neišgydo ligos, bet lengvina jos simptomus, kad žmogui tiesiog būtų lengviau numirti. Paliatyviąją mediciną sudaro atitinkamas nuskausminimas, psichologinė pagalba, ligonio šeimos narių priežiūra. Paliatyvi slauga atsiranda tuomet, kai įprastas gydymas neveikia. Š. Judickas stebisi, kad Lietuvoje bijoma nuskausminamųjų vaistų, kad pas mus vyrauja stiprių vaistų baimė, skausmo ir kančios kultas: „Jeigu paliatyvioji medicina veiktų labai gerai, apie eutanaziją kiltų mažiau klausimų, o ligoniai numirtų oriai. Problema ne ta, kad pas mus nėra eutanazijos, o ta, kad neturime adekvataus požiūrio į gyvenimo pabaigą. Kartais atliekame veiksmus, kurie jau nieko nepakeis, tik tam, kad būtume saugūs, kad mūsų nenubaustų, kad artimieji būti patenkinti. Negalvojame apie žmogų kaip individą, kas jam būtų geriau.“
Doc. M. Šerpytis atkreipia dėmesį į svarbų Bažnyčios vaidmenį ir tai, kad debatuose apie eutanaziją visuomet dalyvauja dvasininkai. Tačiau ši institucija, anot gydytojo, keičiasi. To pavyzdys – donorystė. Ilgą laiką Bažnyčia nepalaikė organų donorystės, tačiau dabar ją net skatina ir tampa didele parama žmonėms priimant sprendimą paaukoti artimojo organus. „Nė viena religija neremia eutanazijos. Galvočiau, kad skausmingas išėjimas iš gyvenimo neturėtų būti traktuojamas kaip Dievo rykštė. Žmogui reikia padėti. Nemanau, kad asmens teisė pasirinkti neskausmingą, garbingą išėjimą iš gyvenimo prieštarauja Dievo įsakymams“, – apie dialogo su Bažnyčia būtinybę kalba doc. M. Šerpytis.
Ilgas ir sudėtingas procesas
„Eutanazija nėra greitas procesas. Tai nėra lengva ranka priimamas sprendimas, ko tikriausiai bijoma. Pirmiausia sprendimą priima pacientas. Jo psichika vertinama ne vieno psichiatro. Lemiamą žodį taria gydytojų konsiliumas. Kelias iki eutanazijos yra labai ilgas, sudėtingas ir sudarytas iš daugybės etapų“, – paaiškina doc. M. Šerpytis. Jo teigimu, turi būti sukurta labai didelė aktyviosios eutanazijos sistema, reikalaujanti didžiulių investicijų.
Pašnekovai prisiminė prieš keliolika metų Lietuvoje nutikusį įvykį. Mama sūnui, kuris buvo nudegęs labai didelį kūno plotą ir kankinosi baisiuose skausmuose, suleido didelę vaistų dozę. Nuo jos vaikas mirė.
„Niekas iš kurso draugų ar mano aplinkos žmonių jos neteisė, nesmerkė. Tai buvo humaniškas gestas sūnui, kuris kentėjo. Labai lengva kritikuoti, prieštarauti, kai esi sveikas ir laimingas“, – reziumuoja doc. M. Šerpytis.
Š. Judickas mano, kad mūsų žmonės pasiruošę oriai išeiti iš gyvenimo. Tačiau visuomenei trūksta kalbėjimo šia tema ir žinių apie tai. Tad reikėtų diskutuoti ne tik apie eutanaziją, bet ir apie gyvenimo pabaigą: ką galime padaryti, kad ji būtų kitokia, priimtinesnė.
Šiuo metu eutanazija įteisinta Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Kolumbijoje. Nyderlanduose mirtys nuo eutanazijos sudaro 9 proc., Belgijoje – 1,5 proc., Liuksemburge – 0,3 proc. Apie Kolumbiją duomenų dar nėra, nes šioje šalyje eutanazija įteisinta tik šiemet.
Šis tekstas publikuotas Vilniaus universiteto naujienų portale.
