Savaitgalį vykusiame „Vilniaus 10 kilometrų bėgime su Živile Balčiūnaite“ ketvirtas atbėgo Salah Amaidan – bėgikas, atstovaujantis neegzistuojančiai šaliai. Vakarų Sacharoje gimęs Salah bėgdamas bando atkreipti dėmesį į keturis dešimtmečius besitęsiančią sacharavių okupaciją, prie kurios įspūdingomis sumomis kasmet prisideda ir viena įmonė iš Lietuvos.
Dar 2011 m. „Lifosa“ (ši įmonė priklauso Rusijos chemijos pramonės koncernui „EuroChem Group“) buvo išbraukta iš Jungtinių Tautų (JTO) socialiai atsakingo verslo sąrašo. JTO pranešime teigiama, kad AB„Lifosa“ importuoja fosfatus iš ginkluoto pilietinio konflikto apimtos Vakarų Sacharos. Tačiau tai „Lifosos“ pozicijos nepakeitė, kuri tvirtina esanti socialiai kompanija.
Nelegaliai išnaudojami Vakarų Sacharos turtai
Vakarų Sachara – buvusi Ispanijos kolonija, kurios didžioji dalis teritorijos okupuota Maroko. Dalis vietinių gyventojų – sacharavių – gyvena pabėgėlių stovyklose Sacharos dykumoje, kai kurie jų ir jau 40 metų. Kita dalis gyvena Maroko okupuotoje Vakarų Sacharos dalyje, kur žmonės laukia nepriklausomybės. „Marokas dar 1991 metais žadėjo surengti referendumą ir leisti Vakarų Sacharos gyventojams apsispręsti, kaip jie nori gyventi, tačiau iki šioj jis taip ir neįvyko – Marokas nenori net galvoti apie teritorijos nepriklausomybę“, – situaciją Vakarų Sacharoje aiškina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė
Fosfatinę uolieną Vakarų Sacharos teritorijoje neteisėtai išgaunantis Marokas grežia regiono gamtinius išteklius, o eksportas yra pagrindinis pajamų šaltinis. Už gaunamus pinigus Mohammed VI valdoma karalystė pastatė antrą pagal ilgį – 2700 kilometrų – gynybinio tipo sieną pasaulyje ir taip padalijo sacharavių populiaciją į dvi dalis. Siena apjuosta aštuoniais milijonais minų, prie jos dislokuoti 100 000 kareivių, kurie sudaro penktadalį gyventojų. Teritorijos militarizacija primena Šiaurės ir Pietų Korėjos pasienį.
Ekspertas: „Lifosa“ moka milijonus už pavogtus išteklius“
Vakarų Sacharos Išteklių Stebėjimo Asociacija (WSRW) praėjusiais metais išplatintame pranešime spaudai teigia, kad Lietuvos bendrovė AB „Lifosa“ yra antra pagal dydį pasaulyje fosfatų importuotoja iš okupuotos Vakarų Sacharos ir vienintelė tokia Europos Sąjungos – nė viena ES valstybė iš ten fosfatų neperka. Organizacijos skaičiavimais, per Klaipėdos uostą į Lietuvą atkeliaujantys fosfatai kasmet yra verti apie 60 milijonų dolerių. Palyginimui, pabėgėlių stovyklose gyvenantiems sacharaviams skiriama humanitarinė pagalba yra trečdaliu mažesnė. „Lifosa“ moka milijonus moka už pavogtus išteklius ir taip tiesiogiai prisideda prie gyventojų kančių, komplikuoja jų teisėtas pastangas įgyti nepriklausomybę, į kurią jie turi visas teises“, – situacija apibendrina Vakarų Sacharos Išteklių Stebėjimo Asociacijos atstovas Erik Hagen.
„Lifosa“ teigia neturinti alternatyvų iš ko rinktis
Į nevyriausybinių organizacijų keliamus klausimus „Lifosa“ atsako paprastai – žaliavos perkamos centralizuotai, per „EuroChem“, o pirkti fosfatus iš Maroko verčia menki šių žaliavų ištekliai pasaulyje.
„Įmonė neturi didelės galimybės rinktis, kur pirkti fosfatą“, – sako AB „Lifosa“ viešųjų ryšių atstovė Sonata Patkauskaitė. S. Patkauskaitė prideda, kad sustabdžius fosfatų pirkimą, tektų stabdyti ir produkcijos gamybą, o šiuo metu bendrovėje dirba daugiau kaip 900 žmonių. Viena didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje 2012 m. Kėdainių bendruomenei padovanojo Kėdainių areną, kainavusią per 22 milijonus litų. Po dviejų metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotame konkurse “Lifosa” laimėjo pagrindinį prizą „Socialiai atsakinga įmonė 2013” už, kaip rašoma pranešime spaudai, “ilgametes tradicijas, atvirumą naujovėms ir reikšmingų projektų socialinės atsakomybės srityje įgyvendinimą”.
Gąsdinimai užsidaryti – nepagrįsti
Gąsdinimai stabdyti gamyklos veiklą stebina Erika Hageną. Anot jo, fosfatai dideliais kiekiais yra kasami Lietuvai artimesnėse šalyse – Suomijoje bei Rusijoje – o net jei įmonė ir toliau nori plukdyti fosfatus iš Maroko, tam esą kliūčių nėra: „Fosfatus Marokas kasa keturiose kasyklose, tik viena iš jų yra Vakarų Sacharoje. Daugelis Vakarų kompanijų, supratusios, kad prisideda prie kruvino verslo, pasakė Marokui, kad nevogs išteklių iš sacharavių ir pirks tik tokius fosfatus, kurie teisiškai priklauso Marokui“.
Anot E. Hageno, tokiomis aplinkybėmis visiškai nesvarbu, ką „Lifosa“ daro su pinigais, uždirbtais nemoraliu elgesiu ir siūlo paklausti pačių sacharavių, ar jie sutinka, kad „Lifosa“ perka jų ateities žaliavas ir už tuos pinigus Lietuvoje stato arenas.
Sacharavis: lietuviai turėtų suprasti mūsų kovą
Emhamedas Khadadas, iš Vakarų Sacharos išsilaisvinimo organizacijos POLISARIO prideda, kad tarptautinė teisė aiškiai apibrėžia, kad tokiais atvejais prekyba negalima tol, kol nebus pasiektas sprendimas dėl Vakarų Sacharos teisinio statuso. „Man labai keista, kad tai daro Lietuvoje įsikūrusi įmonė. Lietuviai iš savo istorijos žino, ką reiškia dešimtmečius laukti nepriklausomybės“, – sako E. Khadadas.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, kad AB „Lifosa“ 2014 metais sumokėjo 28 255 538, 71 eurų, o šiais metais iki rugsėjo 28 d. – 14 998 523, 87 eurų mokesčių Lietuvai. Vakarų Sacharos gyventojai už savo išteklius negavo nei cento.
