Lietuvos migracijos politikos pinklėse – pasiklydęs žmogus

Pastarieji keleri metai pasižymėjo nenumatytais bei sparčiais Lietuvos demografinio paveikslo pokyčiais. Įvairūs regioną netikėtai sudrebinę geopolitiniai įvykiai lėmė itin išaugusį į Lietuvą atvykstančių užsieniečių skaičių, kuris tapo iššūkiu Lietuvos migracijos politikai ir sistemai. Peržiūrima, reaguojant į aktualijas, prieglobsčio politika sulaukė tiek griežtos kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų, tiek ir palaikymo dėl bekompromisio Europos Sąjungos išorinių sienų saugojimo.

Vis dėlto Europa, kokią ją matome ir pažįstame šiandieną, buvo sukurta, be kita ko, remiantis migrantų darbu. Migrantų, kuriuos konfliktai, žmogaus teisių pažeidimai, socialinė ir ekonominė nelygybė pastūmėjo ieškoti saugumo, ekonominės ir socialinės gerovės Europos Sąjungos šalyse. Šiandien ES valstybėms narėms, susiduriančioms su didžiausia migracijos banga nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tenka spręsti humanitarinius, ekonominius bei politinius iššūkius.

Imigracija nėra tik iššūkis, bet ir Europos tolesnio klestėjimo sąlyga. Europa yra vienas sparčiausiai senėjančių žemynų ir mažėjantis gimstamumas bei darbo jėgos poreikis prisideda prie esminių žemyno ateities iššūkių. Jungtinių Tautų skaičiavimais, Europos Sąjungai kasmet reikėtų 949 000 imigrantų, kad gyventojų skaičius išliktų pastovus, ir 13,5 mln. imigrantų, kad išliktų pastovus 15–64 metų ir vyresnių nei 65 metų amžiaus grupių santykis. Pasak migracijos politikos mokslininko John F. May, tokie skaičiai ES valstybėms narėms siunčia nerimą keliantį signalą ne tik dėl poreikio gerinti ekonominius rodiklius, tačiau ir pabrėžia migracijos ir prieglobsčio sistemos tobulinimo svarbą tam, jog dėl karo, persekiojimo ir kitų priežasčių išaugusiam migrantų skaičiui būtų užtikrinama efektyvi integracija, įdarbinimas, vaikų švietimas ir rūpinimasis jų psichosocialine gerove.

Vytautas Valentinavičius, asmeninio archyvo nuotr.

Nors dėl ginkluoto konflikto Sirijoje migracijos ir prieglobsčio klausimai Europoje tapo itin aktualūs ir juntami 2015 metais, Lietuvai didesnių imigracijos srautų tuomet pavyko išvengti, o priemonių pasirengti galimiems iššūkiams migracijos srityje nebuvo imtasi. Todėl 2020 m. išaugę migrantų srautai Lietuvai tapo rimtu iššūkiu, kurio sprendimų imtasi ieškoti semiantis patirties iš kitų ES šalių bei kuriant įvairias migracijos valdymo strategijas, nenumatytas Lietuvos migracijos politikos dokumentuose, tačiau naudotas ir, esą, pasiteisinusias kitose šalyse.

Prasidėjusios represijos Baltarusijoje po 2020 metų suklastotų prezidento rinkimų pastūmėjo per 40 tūkst. baltarusių ieškoti saugumo kaimyninėje Lietuvoje. 2021 metais Lietuvai atsisakius pripažinti Lukašenkos režimą ir išreiškus paramą Baltarusijos opozicijai, principingai pasmerkus masines represijas, taip pat ES ėmus taikyti sankcijas dėl keleivinio lėktuvo užgrobimo, Minsko režimas, siekdamas destabilizuoti kaimynines ES valstybes bei nukreipti dėmesį nuo žmogaus teisių pažeidimų pačioje Baltarusijoje, atvėrė kelią daugiau nei 4,5 tūkst. užsieniečių neteisėtai kirsti sieną ir paprašyti prieglobsčio Lietuvoje. Rusijos karas prieš Ukrainą priverstinės migracijos gretas papildė dar daugiau nei 70 tūkst. ukrainiečių.

Lietuva migracijos politikos sprendimų paieškose

Lietuvoje pirmasis strateginio planavimo pobūdžio dokumentas – Lietuvos migracijos politikos gairės, priimtas dar 2014 metais, neatitiko aktualijų, su kuriomis susidūrė Lietuva. Todėl spręsdama migracijos srautų keliamus iššūkius Vyriausybė taikė skirtingas migracijos politikos strategijas. Reaguojant į padidėjusius baltarusių migracijos srautus į šalį ir teisėtai, ir neteisėtai atvykstantiems Baltarusijos piliečiams suteikiama galimybė prašyti prieglobsčio ir dėl ypatingų humanitarinių priežasčių gauti leidimą gyventi Lietuvoje. 2022 m. dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ES aktyvuota Laikinosios apsaugos direktyva, pagal kurią pagalba pabėgėliams iš Ukrainos suteikiama nevertinant konkrečių aplinkybių. Baltarusiams ir ukrainiečiams buvo sudarytos galimybės dalyvauti darbo rinkoje, garantuota teisė į sveikatos, socialinę apsaugą bei užtikrintas švietimas vaikams.

Greta Bylaitė, asmeninio archyvo nuotr.

2021 metai dėl Minsko režimo sukeltos migracijos bangos pasižymėjo pagrindinio migracijos ir prieglobsčio įstatymo – Dėl užsieniečių teisinės padėties – dažnu keitimu. Sieną kirtusiems ir prieglobsčio pasiprašiusiems asmenims suteiktos prieglobsčio priėmimo sąlygos sulaukė nacionalinių ir tarptautinių žmogaus teisių ekspertų kritikos laikiną apgyvendinimą vertinant kaip savavališką sulaikymą netgi nežmoniškoms prilygstančiomis sąlygomis, o teikiamas teisines, sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas – kaip sudarančias prielaidas orumą žeminančiam elgesiui. Valstybės pradėta vykdyti „apgręžimo“ politika iš esmės panaikino galimybę pasiprašyti prieglobsčio pažeidžiant esminius tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje.

Apibendrinus taikytas Lietuvos migracijos politikos strategijas, galima matyti, jog Lietuva įveikė situaciją dėl išties didelių atvykstančiųjų baltarusių ir ukrainiečių srautų, tačiau atsakas į Minsko režimo inicijuotus migracijos srautus per Baltarusijos–Lietuvos sieną sulaukė itin didelio tarptautinių organizacijų dėmesio, jis tapo bene esminiu įvykiu, poliarizuojančiu Lietuvos visuomenę.

Migracija ekspertų akimis

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė Lietuvos Vyriausybės atsaką į migracijos srautus vertina per skirtingų požiūrių į  migracijos bangų priežastis prizmę: „Skirtingos migracijos politikos kilo iš skirtingo dviejų migracijų priežasčių traktavimo, kurios savo ruožtu tarsi legitimavo ir skirtingą pačių į Lietuvą judančių žmonių traktavimą“.

Dovilė Jakniūnaitė, Emilijos Filipenkovaitės nuotr.

D. Jakniūnaitės nuomone, migracija per Baltarusiją 2021-aisiais net teisės aktais buvo apibūdinama hibridinės agresijos terminu, kas iš karto įrėmina politiką saugumo praktikose ir pačius judančius žmones laiko grėsme. „Tai skatina kalbėti apie gynimąsi, atsisiejimą, uždarymą. Tuo tarpu karas Ukrainoje irgi traktuojamas saugumo politikos kontekste, tačiau judantys žmonės šiuo atveju yra ne grėsmė, o aukos. Jiems reikia padėti, gelbėti, čia kova vyksta ne Lietuvos teritorijoje (pasienyje), kaip Baltarusiškos migracijos atveju“, – teigia profesorė.

Profesorės išsakytoms mintims pritaria Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof. dr. Dainius Pūras, pabrėždamas, kad skirtingai traktuojamos migracijos bangos ir Lietuvos adaptuotos priemonės susidoroti su iškilusiais migracijos iššūkiais 2021-aisiais turėjo neigiamos įtakos Lietuvos įvaizdžiui.

„2021 metų vasarą per sieną su Baltarusija atvykusių pabėgėlių banga tapo rimtu išbandymu Lietuvai, jos tarptautinei reputacijai ir bendrai valstybės raidos vizijai. Nors iki šiol Lietuvoje laikoma, kad ši krizė buvo sėkmingai suvaldyta, tenka konstatuoti, kad politiniai sprendimai akivaizdžiai ignoravo pamatinius žmogaus teisių principus ir Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus“, – teigia D. Pūras.

Dainius Puras, Vito Jadzgeviciaus nuotr.

Profesoriaus įsitikinimu, Lietuvos migracijos strategijų pasekmės tapo matomos ne tik tarptautiniame lygmenyje, tačiau ir visuomenės gretose: „Eskaluojant hibridinės atakos naratyvą ir grėsmių nacionaliniam saugumui argumentą, paaukojus pamatinius žmogaus teisių principus ir Lietuvos sieną kertančių žmonių, tarp jų ir pažeidžiamoms grupėms priklausančių žmonių, teises, padaryta žala Lietuvos įvaizdžiui ir tarptautinei reputacijai“.

Tęsdamas mintį profesorius pastebi, kad dėl nesubalansuotų politinių sprendimų buvo suduotas rimtas smūgis valstybės raidos vizijai, o tarp gyventojų sustiprėjo ksenofobinės ir rasistinės nuostatos.

„2022 metais, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, pabėgėliai iš Ukrainos buvo sutikti ir priimti visiškai kitaip, gerbiant jų teises ir laikantis tarptautinės teisės. Tai tik patvirtino, kad Lietuva buvo pajėgi civilizuotais būdais suvaldyti taip pat ir 2021 metais buvusią migracijos bangą, tačiau tuomet buvo pasirinkta nepaisyti žmogaus teisių principų ir įsipareigojimų prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių teisių srityje“, – pabrėžia Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.

Vis dėlto Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius dr. Giedrius Česnakas pabrėžia nacionalinio saugumo perspektyvos svarbą vertinant migracijos procesus Lietuvoje bei akcentuoja, kad Lietuvos taikytų migracijos strategijų skirtumus lėmė pats migracijos pobūdis.

Giedrius Česnakas, BNS nuotr.

„Jeigu 2020 ir 2022 metais migracija iš Baltarusijos ir Ukrainos į Lietuvą buvo teisėta, tai 2021-aisiais Lietuva susidūrė su beprecedenčiais nelegalios migracijos srautais iš regionų, kurie itin nutolę nuo Lietuvos ir neturi istorinių ir kultūrinių ryšių. Su neteisėta migracija iš tokių regionų Lietuva susidurdavo tik sporadiškai, kas yra natūralu vien dėl geografinio atstumo, o štai 2021 m. tai tapo masiniu reiškiniu. Lietuva susidūrė su neteisėtos migracijos kaip užsienio politikos instrumentu, kurį taikė Baltarusija [prieš Lietuvą]“, – teigia G. Česnakas.

Pasak G. Česnako, šis žmonių – migrantų instrumentalizavimas, kuris dažnai vadinamas hibridine ataka, reikalavo naujų atsako priemonių, nes grasino valstybės ir visuomenės stabilumui ir sutelktumui: „Natūralu, kad susidarius tokiai situacijai Lietuva turėjo imtis politikos pokyčių, nes nebuvo galimybės laikytis įprastos politikos“.

Migracija – daugialypis fenomenas, kurio negalima vertinti vien tik žvelgiant į užsieniečių srautus, būtina ją analizuoti vertinant ekonomines ir socialines priežastis, geopolitinius aspektus, paskatinusius migraciją, tačiau pripažįstant, kad migracijos epicentre – žmogus, todėl atsakas į migrantų srautus demokratinėse visuomenėse visuomet turėtų būti vertybinis – išsaugant migranto žmogiškąjį orumą.

Atsižvelgiant ne tik į migracijos srautų mastą, tačiau ir į jų, dažnu atveju, sudėtingas žmonių judėjimą paskatinusias priežastis, stabilia atrama humaniškiems migracijos sprendimams tampa greitas ir efektyvus pasirengimas esant netikėtoms aplinkybėms, apgalvotas situacijos vertinimas, žmogaus teisių ekspertų bei organizacijų įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus, taip pat ir tarptautinis bendradarbiavimas. Nepaisant taikomos migracijos politikos strategijos, dėmesio centre visuomet turėtų išlikti žmogus bei jo teisės, tokiu atveju migracijos strategijos priemones efektyviai nukreipiant į aplinkybių, sukėlusių netikėtus migracijos srautus, sprendimų paieškas.

Plačiau ši tema bus aptariama gruodžio 9 d., penktadienį, 12.00 val., Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Lietuvos atvirumas pabėgėliams: (ne)išmoktos pamokos“. Forumas vyks Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje.