Lilija Henrika Vasiliauskė, Evelina Dirmotaitė. Kasčiūnas – krašto apsaugos ministras?

Ar iki galo atsakėme sau į klausimą, kaip atsitiko, kad sklandžiai ir per tokį trumpą laiką buvo suorganizuotas šeimų maršas? Kaip jo organizatoriais staiga tapo asmenys, iki tol neturėję nei vardo, nei jokio politinio kapitalo. Įvairūs marginalai ir net teismų klientai. Kokia „šviesa“ staiga apšvietė jų miglotas galvas ir nukreipė riaušių organizuoti ir šturmuoti Seimą? Akivaizdu, kad iki galo šis klausimas taip ir nebuvo atsakytas, nors 2021 metų sausio 6 d. vykęs Kapitolijaus šturmas ir 2021 metais rugpjūtį vykusios riaušės prie Seimo nemaloniai panašūs, tiesa?

Taigi, ar gali būti, jog šie įvykiai kažkaip susiję, kad jų įkvėpėjai, organizatoriai ir, o siaube, finansuotojai mokėsi iš to paties vadovėlio ir sėmė iš tos pačios kasos?

Šios dienos aktualijų kontekste, kai gynybos ministru ketinama paskirti asmenį, nuosekliai skleidžiantį radikalias, prieš tautines mažumas, pilietinę visuomenę ir migrantus nukreiptas idėjas, 2018 metais į Lietuvą kvietusį atvirai neonacistinės Alternative für Deutschland (AfD) partijos atstovus, Seime subūrusį Donaldo Trumpo draugų grupę arba vieną tokį Murzos sekėją, Šiaulių miesto centre įžeidinėjusį žydų tautybės asmenis, turime konstatuoti radikaliosios dešinės įtakų stiprėjimą, keliantį grėsmę demokratijai ir valstybės saugumui apskritai.

Priminsime, žmogaus teisės yra visuotinės ir nedalomos, tuo tarpu radikaliosios dešinės veikimas yra nukreiptas būtent prieš žmogaus teisų diskursą, visų pirma, moterų teises, įskaitant reprodukcines teises ir smurto prieš moteris įveikimą, seksualinių ir tautinių mažumų bei migrantų teises.

Lilija Henrika Vasiliauskė, Gedimino Gražio nuotr.

Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – melagienų kampanija, nukreipta prieš ET Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija). Taigi L. Kasčiūnas yra būtent šių jėgų atstovas Lietuvos Seime, o pastaruoju metu ir kyla grėsmė, jog taps ir Vyriausybės nariu, ir dar ne bet kur, o gynybos ministro poste.

Sugrįžkime prie Stambulo konvencijos – kaip atsitiko, jog Konvencija, kuri iš principo nesako nieko kontroversiško, susilaukė tokio atgarsio visuomenėje? Šis klausimas iš tiesų yra aktyviai tyrinėjamas. Europos Parlamento Forumas (EPF) Seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms užtikrinti 2018 m. išleido savo tyrimą „Atstatant natūralią tvarką“, 2020 m. „Šiuolaikiniai kryžiaus žygiai“, kuriuose išsamiai kalbama apie radikalios dešinės veikimą, nukreiptą prieš moterų žmogaus teises, 2021 metais ataskaitą apie radikaliosios dešinės finansavimą.

Radikaliosios dešinės veikimas buvo matomas ir 1990 – aisiais metais, kuomet vyko svarbūs moterų žmogaus teisių įtvirtinimui tarptautiniai įvykiai – tokie kaip Vienos konferencija (1993), Tarptautinė gyventojų ir plėtros konferencija Kaire (1994), Ketvirtoji pasaulinė konferencija moterų klausimais Pekine (1995). Tačiau tuomet šių konservatyvių jėgų pastangos buvo nesėkmingos – šiuose renginiuose buvo pasiekta svarbios pažangos moterų žmogaus teisių klausimais, įskaitant pripažinimą, jog moterų teisės yra visuotinės ir nedalomos, smurtas buvo suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas ir siejamas su nelygia galia tarp moterų ir vyrų visuomenėje ir šeimoje.

Stambulo Konvencija remiasi būtent šiomis progresyviomis nuostatomis, kurios buvo įtvirtintos ir tapo nepriklausomybę atkūrusios ir demokratijos keliu žengiančios Lietuvos oficialiosios politikos dalimi. Stambulo konvencija buvo priimta 2011 m. ir pradžioje jos ratifikavimas, kaip ir daugumos tarptautinių dokumentų, vyko pakankamai sklandžiai, be ypatingo visuomenės dėmesio, ir tik maždaug nuo 2016 metų situacija staiga pasikeitė.

Evelina Dirmonataitė, asmeninio archyvo nuotr.

Būtent 2016 m. kilo organizuotas veiksmas, siekiant skleisti neteisingą informaciją apie Stambulo konvencijos tikslus, turinį, vertybes. Žvelgiant atgal matome, kad tai buvo daroma gana strategiškai ir organizuotai – per socialinės medijos kampanijas, steigiant netikras nevyriausybines organizacijas (NVO), kurios neva rengė dokumentus neva išreiškiančius visuomenės pasipiktinimą Konvencija ir pan.

Pavyzdžiui, 2018 m. pavasarį 333 NVO iš įvairių Europos valstybių kreipėsi į Europos Tarybos generalinę sekretorę dėl Stambulo konvencijos peržvalgos, reikšminga dalis dokumentą pasirašiusių NVO buvo visiškai naujai sukurtos. Pažymėtina, jog ši pseudoiniciatyva buvo siejama su Lietuva ir konkrečiai su taip vadinamu Laisvos visuomenės institutu, o šis savo ruožtu su Seimo nare Agne Širinskiene.

Tačiau mums taip pat malonu prisiminti, jog būtent asociacija Vilniaus Moterų namai buvo kitos iniciatyvos įkvėpėja ir bendraautorė. Bendradarbiaujant su tarptautinio NVO tinklo Moterys prieš smurtą Europoje (Women Against Violence Europe – WAVE) narėmis buvo surinkta daugiau 3300 realiai veikiančių NVO parašų, remiančių Stambulo konvenciją. Taigi, ši žmogaus teisių priešininkų kampanija nepaėjo.

Atvirkščiai, akcija pademonstravo, koks svarbus šis dokumentas smurto prieš moteris visuomenėje ir šeimoje įveikimui ir koks didelis tarptautinės bendruomenės palaikymas. Atkreipkime dėmesį į tai, kad radikalios dešinės atstovai siekia skleisti vieningą žinutę, dezinformuojančią visuomenę apie Stambulo konvencijos tikslus, vertybes ir turinį, tekstai tiesiog verčiami į nacionalines kalbas ir ištraukiami tuomet, kai yra svarstomi moterų žmogaus teisių klausimai, tokie kaip smurto prieš moteris įveikimas, reprodukcinės teisės, įskaitant tesės į abortą įtvirtinimą.

Kaip jau minėta, šios žinutės yra platinamos per neva žolės šaknų organizacijas – dažnai specialiai tam tikslui sukurtas, jokios veiklos nei prieš tai, nei po to nevykdančias. Pvz. 2021 metais Seime svarstant naują Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakciją, į žmogaus teisių komitetą nelauktai netikėtai kreipėsi fiktyvi, jokios veiklos nevykdanti neva visuomeninė organizacija vyruteises.lt, siekianti diskredituoti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį. Būdinga, kad apie šią organizaciją nebuvo galima rasti informacijos Registrų centro puslapyje ar „Google“ paieškoje, jų pateikiama internetinė svetainė neveikė, joks fizinis asmuo nepasirašė siunčiamų raštų.

Tą kartą pavyko apginti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio institutą tiesiog paskutinę akimirką klausymų teisės ir teisėtvarkos komitete metu. Taigi radikaliosios dešinės judėjimas ne tik nekyla iš visuomenės, jos žolės šaknų lygio, bet yra gerai finansuojamas ir koordinuojamas.

Kaip pastebima 2021 m. birželį EPF skirto Seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms išleistoje ataskaitoje, šiam judėjimui Europoje finansuoti per 2009 – 2018 metus buvo išleista 707 mln. JAV dolerių, ypatingą dėmesį skiriant taip vadinamoms naujosioms demokratijoms, kitaip postsovietinėms šalims, Lietuvą įskaitant. Tyrimai atskleidžia, jog finansavimas plaukė tiek iš Putino oligarchų, tiek ir iš Trumpo aplinkos.

Taigi, štai su kokiomis jėgomis flirtuoja L. Kasčiūnas, planuojantis tapti gynybos ministru šiuo jautriu ir įtemptu laiku. Cituojant Seimo narę Morganą Danielę, esame įsitikinusios, „Mažiausiai ko reikia – rėkiančio ir besistumdančio, kraštutinės dešinės idėjas ir Europos diktatorius palaikančio ministro, kurio rankose būtų Lietuvos saugumas.“

Ar nerizikuojame užsitraukti gėdos tarptautinės bendrijos akyse – ar norime būti vadinami Orbano, Trumpo ir Putino draugais? Galų gale, ar gali panašių pažiūrų asmuo efektyviai konfrontuoti su šalimi agresore, jei demonstruoja beveik analogiškas vertybines nuostatas, kaip tos šalies vadovas? Ne, toks asmuo negali eiti gynybos ministro pareigų.

Atėjo laikas atsisakyti savo pilietinio naivumo ir pasipriešinti antidemokratinėms jėgoms, kurios skinasi kelią į aukščiausius valstybės postus!