Tęsiame ciklą „Litvakų portretai“. Ką reiškia būti mažumos mažuma? Eleonore iš Niujorko prisimena apie savo vaikystę Prancūzijoje bei pasakoja apie kadaise veikusią Javne gimnaziją Telšiuose ir jos pažangią švietimo sistemą.
Eleonore, ar galėtumei trumpai papasakoti savo šeimos istoriją?
Mano senelė ir senelis užaugo Telšiuose (Telz, jidiš kalba). Kiek žinau, senelis gimė Memelyje (Klaipėdoje – aut. past.), jo tėvas buvo iš Varšuvos, o mano močiutės motina buvo iš Baltarusijos.
Telšiai XX a. 4 deš., zydai.lt nuotr.
Senelis gimė 1922 m., kadangi buvo vyriausias vaikas šeimoje, dirbti pradėjo labai jaunas. Iš pradžių dirbo fotografu, vėliau tapo siuvėju ir stilistu. Senelis pradėjo dirbti būdamas labai jaunas, nes jis buvo vyriausias vaikas savo šeimoje. Jo tėvas šeimą paliko ir 1929 m. išvyko į Prancūziją, todėl likę vaikai tapo pagrindiniu šeimos ramsčiu.
Po Antrojo pasaulinio karo senelis ir jo tėvas vėl susitiko Paryžiuje, Imigracijos biure, kuriame mano prosenelis tiesiog netikėtai išgirdo pažįstamą pavardę ir sušuko: „O, aš buvau vedęs merginą iš Rozenbaum šeimos!” Tai ir buvo jo sūnus, mano senelis. Prosenelis nieko nežinojo apie savo šeimos likimą Lietuvoje, jis dar kartą vedė ir pradėjo naują gyvenimą. Įsivaizduoju, kaip jis apstulbo, sužinojęs, kad iš visos gausios šeimynos karą išgyveno tik vienintelis sūnus.
Iš kur viską žinau? Mano senelis išsaugojo savo ir savo šeimos istoriją, įamžinęs ją ant popieriaus lapo. Jau gyvendamas Paryžiuje (į Prancūziją jis atvyko, kai jam buvo 35 m.), senelis pradėjo rašyti memuarus, pirmiausia jidiš kalba, o vėliau pats išvertė tekstą į prancūzų. Žinoma, tai buvo jo „asmeninė“ prancūzų kalba, kurios jis niekada sistematiškai nesimokė. Galiausiai mano mama, profesionali vertėja, prisidėjo prie teksto vertimo ir 2004 m. buvo išleista pirmoji senelio knyga. Ji vadinasi „Obuolių vagies odisėja”. Tai autobiografinė istorija apie mano senelį, kuris vaikystėje dirbo obelų soduose ir karkarčiais vogdavo obuolius savo šeimai, o odisėja simbolizuoja jo per šešerius karo metus nukeliautą 11 000 km kelią per Uzbekistaną ir Mongoliją.
Mano tėčio mama yra iš Elzaso, iš senos Elzaso žydų giminės, kuri persikėlė į Paryžių, kuomet ši teritorija atitetko Vokietijai 1870 m. Jie save tapatino su prancūzų žydais, Israélitefrançaise.
O kaip klostėsi Tavo močiutės likimas?
Mano močiutės istorija šiek tiek kitokia. Ji augo labai įdomioje aplinkoje, lankė ypatingą gimnaziją ir gavo nepaprastą išsilavinimą. Nors Telšiai – ganėtinai mažas miestelis, tačiau ten kadaise buvo svarbi ješiva, taip pat mokytojų seminarija, mergaičių gimnazija, kuri vadinosi Javne. Gimnazija užtikrino labai religingą, bet ir labai aukštos kokybės išsilavinimą mergaitėms: jos turėjo galimybę mokytis hebrajų, lotynų, rusų kalbų, fizikos mokslų, skaityti anglų ir rusų literatūrą bei prancūzų filosofiją. Mergaitės tarpusavyje bendravo hebrajų kalba, kas tais laikais buvo tikrai įspūdinga. Mano mama Isabelė Rozenbaumas atliko tyrimą apie Javne gimnaziją. Prieš daugelį metų kurdama filmą apie jidiš vasaros kursus Vilniuje ir kaip jauni studentai mokosi šios Rytų Europos žydų kalbos (filmo pavadinimas „Nemt. Kalba be tautos – tautai be kalbos“), motina susipažino su Lietuvos žydų bendruomenės atstove. Ji papasakojo skaudžią istoriją apie mergaites iš Telšių ir kaip jos buvo nužudytos 1941 m. Kalėdų naktį. Likusieji Telšių žydai buvo išžudyti rugsėjį, tačiau šios 15-30 metų Javne gimnazijos mokinės ir absolventės buvo laikomos keletą mėnesių ir tik po to sušaudytos. Mano močiutės namuose visuomet matėme tris nuotraukas, kurias ji saugojo per visą savo gyvenimą, per visą imigracijos laikotarpį.
Močiutė prisiminė visų mergaičių vardus, mokytojus, aplinkinius. Ir tuomet mano mama nusprendė pradėti projektą, siekdama atkurti šių mergaičių tapatybes, surasti jų vardus ir sužinoti daugiau apie tas 500 žuvusių mergaičių ir merginų. Lietuvoje ji atrado labai vertingą mokyklos archyvų medžiagą – brandos atestatus, kai kurie buvo net su nuotraukomis. Motina atliko labai įdomų tyrimą apie gimnazijos švietimo sistemą, bet taip pat apie pačių mergaičių kasdienį gyvenimą, jų aspiracijas (projekto pavadinimas „Bat Kama At?/Kiek Tau metų?“, projekto tinklalapį rasite čia – red. pastaba). Juk tos mergaitės galėjo tapti gydytojomis, mokytojomis, mokslininkėmis…
2. Javne gimnazijos mokinės, nuotrauka paimta iš batkamaat.org
Mano močiutė buvo labai išsilavinusi, nors ji nebaigė mokyklos. Prasidėjus karui, jos visa šeima sugebėjo pasprukti iš Lietuvos ant didelio jos tėvo vežimo. Vėliau jie sugrįžo į gimtinę, apsigyveno Vilniuje, nes kituose miesteliuose artimųjų nebeliko. Čia mano močiutė ir susipažino su seneliu.
Po „gydytojų sąmokslo“ ir prasidėjusių antisemitinių represijų Sovietų Sąjungoje, močiutė bandė įkalbėti senelį palikti Lietuvą ir apsigyventi Prancūzijoje, juolab jie jau kelerius metus palaikė ryšį su mano proseneliu. Močiutei surinkus pakankamai informacijos ir paruošus šeimą šiam žingsniui, jie slapta kirto Lenkijos sieną ir su proseneliu susitiko Neapolyje. Mano mamos atmintyje išlikę labai stiprūs prisiminimai apie šį migracijos laikotarpį, nors jai tuo metu buvo vos 4 ar 5 metai.
Kaip Tavo šeimos istorija yra perduodama kitoms kartoms?
Mūsų šeimoje istorijos pasakojimas yra labai svarbus! Tarp mano senelių visada būdavo vienas, kuris mėgdavo pasakoti ir prisiminti senus laikus, taigi aš nuo vaikystės žinojau apie savo šeimos odisėją. Tai labai turtinga istorija.
Ar Tavo mama ir jos šeima laiko save litvakais? Ar jiems svarbi ši tapatybė?
Taip, žinoma. Mano senelis, kuris mirė praėjusių metų lapkritį, kalbėjo litvakų jidiš dialektu, taip vadinamuoju litviš. O kas yra neįtikėtina – jis įrašė save, skaitantį savo knygą litviš dialektu. Taigi mes turime keturias garso kasetes su jo pasakojimu – tai neįkainojamas nykstančio jidiš dialekto šaltinis.
O kaip dar būtų galima apibrėžti litvakų tapatybę? Neskaitant lingvistinių aspektų?
Supranti, aš daug apie tai skaičiau ir daug išmokau iš knygų ir mokslinių darbų. Litvakai turėjo labai išvystytą visuomenę, Lietuvoje jie turėjo atskira socialinę erdvę, su skirtingų socialinių grupių hierarchija, su gerai išvystyta švietimo sistema, politiniame ir religiniame lygmenyje jie galėjo džiaugtis autonomija, buvo netgi įsteigta Žydų reikalų ministerija (be ministro portfelio). Su litvakų pasauliu aš taip pat tapatinu išsilavinimo lygį, kurį įgavo mano motina – tai labai aukštas, labai išskirtinis švietimo lygis. Ir, be abejo, ryšis su gamta, su mišku – kaip mano senelis kalbėdavo apie gamtą… Ir dar specifinė ortodoksijos rūšis. Mano senelis ilgą laiką buvo komunistas, todėl jis visiškai nepripažino religijos, tačiau mano močiutė išliko pamaldi, religinga, laikėsi taisyklių, valgė tik košerinį maistą. Tai buvo labai diskretus, kuklus, asketiškas judaizmas, kuris neturi būti matomas. Labai griežtas, bet tuo pat metu labai apsišvietęs. Litvakų santykis su religija labai skiriasi nuo chasidų.
Kaip žinoma, Vilniaus Gaonas buvo aršus chasidizmo priešininkas Lietuvoje, tai irgi galėjo turėti įtakos besiformuojančiam litvakiškajam judaizmui.
Tikrai taip. Bet mano seneliai labai mėgo klausytis mano dainų (Eleonore yra profesionali daininikė, su jos kūryba galite susipažinti čia –red. pastaba). Močiutė turėjo puikų ritmo jausmą, tikriausiai daug dainavo su savo klasės draugėmis. Grįžtant prie litvakų tapatybės, aš dar išskirčiau amatus. Žinai, litvakas – tai siuvėjas, batsiuvys…
Eleonore atlieka jidiš dainas, http://www.eleonorebiezunski.com, Louise Briand nuotr.
Eleonore, tu jau beveik atsakei į mano kitą klausimą, bet norėčiau paklausti, ką Tau pačiai reiškia būti litvake, litvakų palikuone?
Visų pirma, buvimas žyde apskritai ir žydų auklėjimas man padarė didelę įtaką. Kas įdomu, aš lankiau žydų mokyklą Paryžiuje ir ten aškenazių buvo mažuma, daugumą sudarė sefardi žydai. Tuomet aš perėjau į viešąją valstybinę mokyklą ir ten visi žydai buvo mažuma. Prancūzijoje litvakai sudaro mažumą tarp visų žydų, todėl tas priklausymas mažumai, buvimas mažumos mažuma yra labai jautri ir svarbi tema. Tačiau savo kūryboje bandau neprisirišti prie konkrečios tapatybės, mano manymu, ji turi būti lanksti. Kartais aš net neidentifikuoju savęs kaip žydės, randu naujas savęs apibrėžimo galimybes, bet tai labai intymus dalykas. Grįžtant dar prie mano litvakiškųjų šaknų – iš vienos pusės išlieka suvokimas apie buvimą mažumos dalimi, bet kita vertus – įsišaknijimo stoka. Tai pasaulis, kurio nebėra, klausydamasi mano senelių, kartais pagalvodavau, kad jie pasakoja apie kažkokį kitą, svetimą pasaulį, litvakų pasaulį, kuris išliko tik jų bute. Taigi aš turiu tą jausmą, kad esu kilusi iš kažkur, ko daugiau nebėra.
Deja, litvakų kultūrinį bei visuomeninį pasaulį sunku atkuri, daug kas pasikeitė per tiek laiko. O kokios pirmos mintys Tau kyla išgirdus Lietuvos pavadinimą šiandien?
Na, viena mano geriausių draugių yra iš Lietuvos, aš dar turiu giminių Lietuvoje, esu ten buvusi, tačiau, turiu prisipažinti, Lietuva man skamba šiek tiek svetimai. Aš turiu ryšio su gamta, su žeme, su tomis vietomis, kur gyveno mano šeima, jausmą. Žinoma, vietų pavadinimai jau nebe tie, kokie jie buvo jidiš kalba. Mano seneliai aiškiai žinojo, kad jie nėra lietuviai, o lietuviai tą pati žinojo apie litvakus. Mano atmintyje išlikę vaizdai, prisiminimai, bet sunku sukurti emocinį ryšį. Ir taip pat litvakų pasaulis driekėsi už Lietuvos teritorijos ribų, tai buvo daug platesnė kultūrinė terpė. Aš turiu daug stipresnį ryšį su Prancūzija, žinoma, aš ten gimiau, o dabar gyvenu Amerikoje, apie Lietuvą galvoju retai. Tai labai sunkus klausimas.
Pokalbių ciklas „Litvakų portretai“ atsirado padedant JIVO Žydų tyrimų institutui Niujorke, Baltijos-Amerikos laisvės fondui ir Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Niujorke.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Mokantis istorijos“, kurį finansuoja „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) ir fondas „Remembrance, Responsibility, Future“ (EVZ). Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras.
