Visuomenėje vis dar trūksta sutarimo, kas veiksmingiausia keičiant žalingą elgseną – naujų etinių normų kūrimas pasitelkus įstatymus, ar nuostatų, kurios padeda keisti elgseną (įskaitant priimamus įstatymus), ugdymas. Šis klausimas itin aktualus kovojant su seksualine prievarta prieš moteris, juolab, kad paveldėjom kultūrą, kurioje tokie nusikaltimai buvo „normali“ kasdienybės dalis. Kad tuo įsitikintume, tereikia atsiversti Antikinės Graikijos mitus ar pavartyti Senąjį Testamentą.
O rezultatas – kaltės perkėlimas nukentėjusiosioms. Jos vis dar turi pačios pasirūpinti, kad nepatektų į „keblią padėtį“ – kontroliuoti savo išvaizdą, judesius, gėrimus, atsakingai rinktis erdves. Nuostata, kad moterų kūnai tėra daiktai, kuriuos vyrai gali naudoti užgaidų patenkinimui (tiek buityje, tiek seksualiai), yra taip įsišaknijusi mūsų sąmonėje, kad tik patys žiauriausi ir ciniški nusikaltimai priverčia susimąstyti apie būtinybę keisti įstatymus.
Prancūzijoje tokiu postūmiu tapo Gisele Pelicot byla. Apsvaiginęs vaistais sutuoktinis Giselę sistemingai žagino ir kvietė tai daryti kitus vyrus. Visa tai filmavo. Šis atvejis apnuogino esminę teisinę spragą. Senojoje įstatymo formuluotėje prievartai konstatuoti buvo būtinas smurto ar fizinio priešinimosi faktas. Tačiau Gisele negalėjo pasipriešinti – nepajėgė pasakyti nei taip, nei ne. Šis atvejis privertė visuomenę ir politikus pripažinti, kad tyla, apsvaigimas ar negebėjimas pasipriešinti negali būti laikomas sutikimu. Nuo 2025 m. rudens Prancūzijoje lytiniai santykiai be sutikimo prilyginami seksualiniam nusikaltimui. Įstatyme pasakyta – sutikimas privalo būti laisvas, aiškus, informuotas ir netrukdomai atšaukiamas. Tokia formuluotė taikliai užčiuopia situacijų realijas. Moterys visad jaučia, kai elgiamasi prieš jų valią. Bet ne kiekvieną kartą yra saugios pasakyti tai. Kai vyrai šį faktą ignoruoja ir nieko nepaisydami „stumia situaciją pirmyn“ seksualinės prievartos nepavyksta išvengti.
Lietuvai Gisele Pelicot įvykis netapo pamoka. 2022 m. Morganos Danielės ir Ievos Pakarklytės iniciatyva Baudžiamojo kodekso formuluotes pakeisti taip, kad lytiniai santykiai be aiškaus ir laisvo sutikimo būtų laikomi nusikaltimu, buvo kategoriškai sukritikuota kaip „neįgyvendinama realybėje“. Šis siūlymas liko dulkėti Seimo stalčiuose, nes jam priimti trūko ir politinio, ir viešo palaikymo. Teigta, kad dalis visuomenės net nesupranta, ką reiškia „laisvas sutikimas“.
Kai gyveni aplinkoje, kur moters kūnu leidžiama naudotis kaip įrankiu ir mirksti seksualinę prievartą erotizuojančioje kultūrinėje terpėje, sunku suprasti, jog sutikimas yra natūrali ir būtina žmonių sąveikos dalis. Prievartą ir piktnaudžiavimą galia esame išmokyti interpretuoti kaip intymumo raišką, o aiškaus sutikimo principas meta tam iššūkį. Juk lygiateisiškumo nuostatas įtvirtinus intymumo sferoje lyčių asimetrija ir dominavimu grįsta kultūra nustotų egzistavus. Tuo tarpu politikams, teisininkams, akademikams lengviau pasakyti, kad aiškų sutikimą įtvirtinančios įstatymo pataisos taps nekontroliuojamos, užuot ieškojus sprendimo, kaip šias normas įveiklinti.
Ši situacija – ne pirmas kartas, kai nutariama, kad su moterų saugumu ir gerove susiję klausimai gali palaukti. Reprodukcinių teisių įstatymas ir Stambulo konvencijos ratifikavimas vilkinami dangstantis tomis pačiomis frazėmis. Kol laukiame „tinkamo momento“, moterys patiria smurtą. Kol diskutuojame, ar įmanoma įrodyti prievartą be mėlynių, – kažkas filmuoja, platina, persekioja. Klausimai, susiję su tūkstančio moterų orumu ir saugumu paliekami nuošalyje kaip nereikšminga „didelės politikos“ detalė.
Įstatymai, per naktį nepakeis visuomenės, tačiau jie nustato esmines ribas. Siunčia žinią, kieno pusėn stoja valstybė ir kuria linkme turime keistis mes. Liaukimės erotizuoti smurtą ir aiškus, laisvas, informuotas ir netrukdomai atšaukiamas sutikimas taps pačia romantiškiausia praktika.
Projektas „GrassRoots” (nr. 101140032) iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Tinklapyje išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma už juos atsakinga.
Alfonsas
2025 11 20
Netinkamas komentaras?
Margaritos Jankauskaitės teiginiai apie aiškaus sutikimo įteisinimą baudžiamojoje teisėje iš pirmo žvilgsnio atrodo moraliniai, tačiau iš esmės jie ignoruoja fundamentalų demokratinės valstybės principą – nekaltumo prezumpciją. Konstitucija įpareigoja valstybę įrodyti kaltę, o ne žmogų įrodyti savo nekaltumą. Šiuo požiūriu „aiškaus, laisvo, informuoto ir bet kada atšaukiamo sutikimo“ reikalavimas nėra tik gražiai skambanti moralinė nuostata. Tai objektyviai neįgyvendinama baudžiamosios teisės logikos perspektyvoje, nes įstatymas negali reikalauti įrodyti neįvykusio fakto. Jeigu po intymios situacijos vienas žmogus pareiškia, kad „sutikimas nebuvo aiškus“, o kitas teigia priešingai, valstybė nebeturi objektyvių kriterijų situacijai išspręsti. Tokiu modeliu įrodinėjimo našta neišvengiamai persikelia kaltinamajam, nes parodymai tampa vieninteliu įrodymu, ir tai tiesiogiai griauna visą baudžiamosios teisės sistemą, sukurtą objektyvių faktų pagrindu: smurtas, grasinimas, bejėgiškumas, apsvaiginimas, prievartinis poveikis. Tai yra įrodymai, kuriuos galima tirti ekspertizių, liudytojų, smegenų ir kūno sužalojimų analizės būdu. Tuo tarpu sutikimo nebuvimas yra subjektyvus išgyvenimas, kurio neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti po įvykio. Baudžiamoji teisė negali būti grindžiama jausmu ar emociją primenančiu vertinimu, nes tokia teisė praranda savo esminę savybę – nuspėjamumą ir atsparumą manipuliacijai.
Jankauskaitės argumentas, jog aiškus sutikimas yra natūrali žmonių sąveikos dalis, nėra teisinis. Tai moralinis įsitikinimas, kurį ji bando padaryti teisiškai privalomą. Tačiau teisinė valstybė negali būti statoma ant moralinių deklaracijų. Yra esminis skirtumas tarp etiketo, socialinės pedagogikos ir baudžiamojo įstatymo, pagal kurį žmogui gali būti atimta laisvė. Baudžiamoji teisė neturi ir negali tirti, ar žmonės tarpusavyje bendravo pakankamai entuziastingai, aiškiai, užtikrintai ar pakankamai iš verbalinių užuominų suprato kito norus. Tokia teisėtumo samprata – tai ne teisinė sistema, o ideologinė santykių moralizacija.
Tekste naudojami Biblijos ir Antikos mitų pavyzdžiai yra retoriniai, bet niekaip nesusiję su realia baudžiamąja praktika. Mituose vaizduojamos situacijos neįrodo, kad dabartinė Vakarų teisės sistema neveikia ar kad Lietuvoje egzistuoja kultūrinė tolerancija prievartai. Toks istorinių pavyzdžių naudojimas – emocinis fonas, bet ne argumentas. Jei remiamės mitais, tuomet reikėtų remtis ir jų moralėmis kaip teisinio reguliavimo pagrindu, tačiau taip demokratinės valstybės neveikia.
Dar vienas esminis retorinis triukas – Pelicot byla Prancūzijoje. Jankauskaitė ją pristato kaip įrodymą, jog būtinas aiškaus sutikimo modelis. Tačiau ši byla ir taip atitiko baudžiamosios teisės sudėtį pagal seną reguliavimą: buvo sistemingas apsvaiginimas, video įrodymai, trečiųjų asmenų dalyvavimas. Tai klasikinis prievartos atvejis, kuriam nereikia naujo įstatymo. Jį naudoti kaip teisinės doktrinos keitimo pagrindą yra logikos klaida – išimtis pateikiama kaip taisyklė. Tai tas pats, kaip norėti perrašyti visą eismo kodeksą dėl vienos katastrofos, nepaisant to, kad taisyklės jau ir taip draudžia vairuoti apsvaigus.
Svarbu ir tai, kad „aiškaus sutikimo“ principas, perkeliamas į teisę, neišvengiamai kriminalizuoja natūralų žmogišką santykį. Normalūs romantiški santykiai yra spontaniški, todėl formalaus žodinio protokolo įvedimas yra ne romantika, o teisinis formalizmas, realiai keliantis riziką visoms pusėms. Įstatymas turi būti įgyvendinamas, kitaip jis tampa fikcija. Jei sutikimas turi būti aiškiai įrodytas, tai realybėje jis gali būti įrodomas tik dokumentais: žinutėmis, audio, video, parašais. Tai reiškia, kad bet kurios poros intymus gyvenimas tampa panašus į sandorių fiksavimo procedūrą, kitaip viena pusė visuomet gali būti rizikoje.
Taigi Jankauskaitės tekstas ne tik ignoruoja nekaltumo prezumpciją, bet ir bando žmogaus tarpasmeninę elgseną norminti per baudžiamąją teisę, kuri tam apskritai netinka. Tikslas – kovoti su prievarta – teisėtas ir būtinas, tačiau pasirenkamos priemonės – neproporcingos, teisiškai ydingo pobūdžio ir paremtos ideologija, o ne teisine logika. Kol krypstama į reguliavimą, kuris remiasi subjektyvia patirtimi, kaltės perkėlimas tampa faktiškai automatinis, o nekaltumo prezumpcija lieka tik popierinė deklaracija. Tikroji prievartos prevencija ateina ne iš įstatymų, kurių neįmanoma taikyti, o iš efektyvaus policijos darbo, gerai finansuojamų ekspertizių ir realių tyrimų, o ne iš moralinių manifestų, mėginančių pakeisti baudžiamosios teisės prigimtį.