Vis drąsiau prabylame apie kovą su lyčių stereotipais, keliame politinio moterų atstovavimo, vienodo atlygio už vienodos vertės darbą klausimus, tačiau vienos svarbiausių lyčių nelygybę lemiančių priežasčių – nemokamo, su rūpinimusi susijusio darbo namuose – vis dar esam linkę nepastebėti. Nepripažįstame jo svarbos visuomenės išlikimui ir net nelaikome darbu. Nepastebėtas lieka ir nelygus jo paskirstymas tarp lyčių, kuris turi ilgalaikes neigiamas pasekmes moterims.
Lietuvos moterų lobistinės organizacijos 2024 m. atlikti tyrimai atskleidžia, kad moterys ir vyrai Lietuvoje skirtingai dalijasi kasdieniais namų ūkio ir priežiūros darbais. Moterys jų atlieka 82,2 proc.. Dažniausiai jos atsakingos už maisto gaminimą, namų tvarkymą, skalbimą ir lyginimą, vaikų priežiūrą, auklėjimą bei ligonių ir senelių slaugą. Tuo tarpu vyrai labiau linkę įsitraukti į žaidimus su vaikais, jų vežiojimą į ugdymo įstaigas ir kasdienį pirkinių pirkimą – vienintelę sritį, kur per pastaruosius metus pasiektas didesnis lyčių lygybės lygis. Ir nors vyrų įsitraukimas į vaikų priežiūrą didėja, moterims vis dar tenka dešimt kartų didesnė buities ir rūpinimosi šeimos nariais našta. Tai daro įtaką ne tik kasdieniam jų gyvenimui, bet siaurina ir profesinio, socialinio gyvenimo galimybes.
Nelygus darbo pasidalijimas sukelia rimtų pasekmių moterims. Tyrimai rodo, kad jos dažniau patiria fizinį ir emocinį nuovargį, streso ir nerimo problemas, nuolatinio pervargimo sukeltų sveikatos problemų. Dėl didelės nemokamo priežiūros darbo naštos moterys turi mažiau laiko rūpintis savo sveikata, mėgautis laisvalaikiu ar pomėgiais. Nukenčia ir karjeros galimybės – moterys dažniau dirba ne pilnu etatu, turi ribotas galimybes tobulėti ir dažnai patiria darbo-šeimos pareigų konfliktus.
Apklausoje dalyvavusios moterys dažniau nei vyrai teigė, kad jų sutuoktiniai skiria daugiau laiko poilsiui ir laisvalaikiui. Taip pat buvo labiau nepatenkintos priežiūros, rūpinimosi darbų pasiskirstymu. O tai lemia ne tik darbo ir poilsio disbalansą, gilėjančią lyčių nelygybę, bet ir neteisybės jausmą poroje.
Netolygus nemokamo darbo pasidalijimas tarp lyčių kelia daug kompleksinių problemų, o jų sprendimas reikalauja pokyčių tiek instituciniu, tiek socialiniu lygmeniu. Pirmiausia, būtina plėsti kokybiškas valstybinės teikiamas paslaugas, dėmesį sutelkiant ne tik į vaikus auginančias jaunas šeimas, bet ir senstančiai visuomenei kylančius iššūkius – vis didėjantį pagalbos poreikį besirūpinantiems senyvais tėvais ar šeimos nariais, turinčiais negalią.
Nemažiau svarbu keisti nuostatas apie priežiūros darbus kaip neva „moteriškus“. Gebėjimą pasirūpinti savimi ir Kitu – šeimos nariu, bendruomene ar mus supančia gamta – viešo diskurso pagalba būtina formuoti kaip bendražmogišką ir ypatingai vertingą savybę. Vyrai turėtų būti vertinami ne kaip moterų pagalbininkai, vis aktyviau įsitraukiantys į namų ruošą, šeimos narių priežiūrą, o lygiaverčiai rūpinimąsi užtikrinantys subjektai. Todėl svarbu peržiūrėti (maskulinizuoti) ir viešai vartojamą su rūpinimusi susijusį žodyną, ir viešų erdvių organizavimą.
Darbdaviai turėtų atlikti namų darbus puoselėdami šeimai draugišką darbo aplinką ir vienodai vertindami tiek moterų, tiek vyrų poreikį derinti darbą, šeimą ir asmeninį gyvenimą.
Tačiau galiausiai pagrindiniais pokyčių vėliavnešiais turės tapti patys vyrai – kritiškai permąstę ilgus šimtmečius turėtas privilegijas ignoruoti rūpinimosi, priežiūros pareigas ir priėmę valingą sprendimą lygiavertę partnerystę puoselėti konkrečiais veiksmais.
