Stambulo konvencija – vienas daugiausiai aistrų keliančių teisės aktų, apgaubtas daugybės dezinformacijos ir mitų. Tačiau, pasak kasdien su smurtu šeimose kovojančios ekspertės, realybė yra kur kas paprastesnė – šiuo metu konvencijos ratifikavimo Lietuvoje labiausiai reikia būtent rajonų ir miestelių gyventojams. Anot Alytaus miesto moterų krizių centro direktorės Irmos Treinavičienės, konvencijos įsigaliojimas padėtų gauti daugiau pagalbos.
Irma Treinavičienė, asmenino archyvo nuotr.
Kokia jūsų pozicija dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo? Dažnai susidaro įspūdis, kad už ją pasisako didieji miestai, o regionai lieka neišgirsti. Kodėl, jūsų nuomone, konvencija yra reikalinga?
Istoriškai žvelgiant, Stambulo konvencija buvo sukurta tam, kad efektyviau būtų ginamos smurtą artimoje aplinkoje patiriančių moterų teisės. Į šią problemą reikėtų žvelgti plačiau nei tik per buitinę prizmę – čia svarbūs ir religiniai, kultūriniai aspektai.
Kokios Stambulo konvencijos nuostatos yra svarbiausios būtent Alytaus apskričiai? Kaip jas vertina vietos gyventojai?
Mažuose miestuose žmonės galbūt nemato didelio poreikio Stambulo konvencijos ratifikavimui. Tai taip pat susiję su žinių stoka – daugelis mano, kad jos nereikia, nes pakanka jau galiojančių įstatymų, pagal kuriuos veikia įvairią pagalbą nukentėjusiems teikiantys centrai.
Tačiau svarbu suprasti, kad platesnės galimybės ginti nukentėjusiuosius yra būtinos. Pavyzdžiui, ilgai buvo diskutuota apie Stambulo konvencijoje numatytą smurto orderį. Kai Seimas jį perkėlė į lietuvišką teisę, mūsų regione pranešimų apie smurtą padaugėjo net apie 70 procentų, ir tik nedidelė jų dalis nepasitvirtina. Tai rodo, kad smurtą patiriantys žmonės pasinaudoja suteiktomis galimybėmis ištrūkti iš sudėtingų situacijų.
Smurtas prieš moterį, asociatyvi pexels.com nuotr.
Šiuo metu, manau, labiausiai trūksta švietimo – kas yra smurtas, kaip jis pasireiškia, kodėl sunku ištrūkti iš smurtinių santykių? Ratifikavus konvenciją, turėtume daugiau galimybių šviesti visuomenę ir užtikrinti griežtesnę kontrolę kiekvienam pagalbos žingsniui. Konvencijoje numatyta tiek atskaitomybė, tiek platesnis priemonių spektras, galintis reikšmingai prisidėti prie nukentėjusiųjų apsaugos.
Konkrečiai mūsų apskričiai konvencijos ratifikavimas padėtų labiau orientuotis į prevenciją – būtų galima gerinti paslaugų kokybę ir galbūt sulaukti didesnio finansavimo.
Be to, glaudesnis bendradarbiavimas su kitomis šalimis ir keitimasis patirtimi leistų kurti veiksmingesnes smurto prevencijos programas. Norėčiau pabrėžti prevencinių programų svarbą – kuo anksčiau visuomenė pradedama šviesti, tuo mažiau problemų iškyla ateityje.
Jūsų vertinimu, ar didmiesčiuose gyvenančios moterys turi daugiau žinių, padedančių atpažinti smurtą, ištrūkti iš uždaro rato ir laiku sulaukti tinkamos pagalbos? Ar atvirkščiai – mažose bendruomenėse, kur visi visus pažįsta, kas nors būtinai išties ranką?
Sakyčiau, kad didmiesčiuose apskritai yra didesnis išprususių žmonių procentas, o moterys dažniau būna savarankiškesnės – jos rečiau priklausomos nuo vyrų. Finansinė nepriklausomybė suteikia nemažai pasitikėjimo savimi, todėl tokiose aplinkose lengviau priimti sprendimus ir siekti pokyčių.
Moteris iškėlusi rankas į dangų, asociatyvi pexels.com nuotr.
Kur kas sunkiau gyventi kaime – kai viskas sukasi apie ūkį ir daržus, o bendravimas su žmonėmis apsiriboja maža bendruomene, kurioje dažnai skamba stereotipiniai „patarimai“. Esą tai tavo kryžius ir privalai jį kažkaip nešti. Tokiomis sąlygomis ištrūkti iš smurtinių santykių tampa itin sudėtinga.
Neretai pagalbos nesulaukiama net iš artimiausių žmonių – pasitaiko, kad tėvai pareiškia dukrai: „Jei išsiskirsi, nebebūsi mums dukra.“ Vyresnės kartos žmonės kažkodėl įsitikinę, kad kančios ratas turi tęstis – jei jie kentėjo, tai ir jų dukroms turi būti ne kitaip.
Labai žlugdančiai veikia stereotipai, baimės ir amžinasis „ką žmonės pasakys?“ klausimas. Moteris, kurios prabyla apie smurtą, neretai lydi apkalbų banga ir kaltinimai – esą ji pati kalta, neišsaugojo šeimos, nesugebėjo susikalbėti su vyru, kad jis nesmurtautų.
Smerkimas, asociatyvi pexel.com nuotr.
Dar vienas rečiau aptariamas aspektas, susijęs su mažų bendruomenių reakcijomis – smurtinių santykių neapsikentusios moterys, nusprendusios išsiskirti, dažnai tampa „vienišėmis“. Tai reiškia, kad kitos, ištekėjusios, pradeda į jas žiūrėti nepatikliai, jausdamos konkurenciją ir baimindamosi, kad šios gali nuvilioti jų vyrus.
Stambulo konvencijos priešininkų tvirtinimu, smurtą artimoje aplinkoje pažaboti užtenka vidinių šalies įstatymų bazės ir mes visus jau turime. Kaip dabar galiojantys įstatymai, skirti pažaboti smurtą artimoje aplinkoje, jūsų požiūriu veikia? Jie veiksmingi?
Žiūrint, kaip suprantame žodį „pažaboti“ – ar tai reiškia, kad smurto visai neliktų, kas, nors ir graži, tačiau gana naivi idėja, ar kad jo būtų kiek įmanoma mažiau? Kol kas visiškai suvaldyti smurto problemos tikrai nepakanka esamos įstatymų bazės.
Pats Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas galbūt turėtų būti tobulinamas, nes šiuo metu jis nėra pakankamai efektyvus, kovojant su sisteminiu smurtu artimoje aplinkoje. Dažnai pasitaiko atvejų, kai moterys bando išsigelbėti, kreipiasi į mus ir penktą, ir šeštą, ir septintą kartą, tačiau vis tiek grįžta atgal – o situacija nesikeičia.
Smurtas prieš moterį, asociatyvi shutterstock nuotr.
Aišku, daug kas priklauso nuo pačios moters, jos psichologinės būklės ir nusiteikimo, tačiau reikia suprasti, kad sisteminio smurto aukos būna taip emociškai ir morališkai palaužtos, jog joms sunku už save pastovėti.
Smurtautojai nėra pakankamai baudžiami – jie vis dar gali įbauginti mušamą moterį, kad ši „atleistų“, ir teisėsauga privalomai į tai atsižvelgia.
Moterys nuolat viešai kaltinamos, kad nesiskiria, tačiau net ir pasiryžusios šiam žingsniui, jos dažniausiai nesulaukia lūžio taško, kuris nutrauktų smurtą. Priešingai – po skyrybų dažnai prasideda sisteminis persekiojimas, terorizavimas, grasinimai.
Psichologinį smurtą ir persekiojimą sunku įrodyti, o už juos taikomos bausmės yra aiškiai per švelnios. Būtina apgalvoti ne tik nuobaudas, bet ir tolimesnius veiksmus – juk visų persekiotojų į kalėjimą nesusodinsi.
Pavyzdžiui, mes teikiame pagalbą nukentėjusiems, o smurtautojams dažniausiai skiriamos tik baudos. Tik tam tikrais atvejais, jei byla pasiekia teismą, jiems gali būti paskirta elgesio keitimo programa.
Tačiau jei žmogus nuolat smurtauja, jam galbūt taip pat reikalinga specializuota pagalba, padedanti spręsti gilesnes problemas – atsisakyti žeminančio požiūrio į moteris, gydyti alkoholizmą, spręsti psichikos ar asmenybės sutrikimus. Tokia pagalba padėtų pašalinti smurto priežastis. Tačiau tam reikia esminių sisteminių sprendimų.
Smurtas prieš moteris, asociatyvi nuotr.
Nuo 2023 liepos Lietuvoje įsigaliojo naujas, vadinamasis apsaugos nuo smurto orderis. Tai reiškia, jog policija, gavusi pranešimą dėl smurtavimo, galimą agresorių gali įpareigoti palikti namus – nedelsiant. Tai kažkiek sprendžia smurto artimoje aplinkoje problemą, ar sukuria naujų problemų, jei tarkime būstas nukentėjusiais moteriai nepriklauso?
Jei smurtas nėra sisteminis – pirmą ar antrą kartą įvykęs – smurto orderis gali suteikti tam tikrą drausmės jausmą smurtautojui, o nukentėjusiai – galimybę atsikvėpti, pergalvoti savo gyvenimą ir apsvarstyti pokyčius.
Paradoksalu, tačiau tai taip pat tampa proga pailsėti nuo nuolatinio psichologinio gniuždymo, spaudimo, grasinimų – tarsi gurkšnis tyro oro.
Mūsų organizacija taip pat stengiasi kuo efektyviau išnaudoti šį laikotarpį – skambiname, siūlome pagalbą, organizuojame psichologo konsultacijas. Kai žmogus nebėra nuolatinėje baimėje, nerime ir įtampoje, atsiranda daugiau galimybių susimąstyti apie kitokį gyvenimą – suprasti, kad saugi aplinka gali būti ne tik tas 15 dienų, bet ir visada.
Palaikymas, asociatyvi pexel.com nuotr.
Vis dėlto smurto orderis neišsprendžia visų problemų – tai tik galimybė restartui, situacijos ir gyvenimo perkrovai. Įtampoje labai sunku priimti sprendimus, nes žmogus tiesiog nemato jokių išeičių – jo pagrindinis instinktas tuo metu yra išgyventi.
Kiek teko susidurti, praktiškai visais atvejais iš namų išgabenamas smurtautojas – nesvarbu, ar būstas priklauso jam, ar ne. Nebent pati moteris nuspręstų, kad nori išeiti ir tas 15 dienų praleisti kitur.
Pašalintas smurtautojas, jei turi artimųjų ar draugų, gali apsistoti pas juos. Jei neturi, savivaldybė privalo užtikrinti jam laikiną apgyvendinimą. Per šį laikotarpį jis negali artintis prie vietos, kur tuo metu yra nukentėjusioji.
Kaip manote, ar jūsų regione žmonės supranta būtinybę ratifikuoti konvenciją, ar tai iš esmės yra klausimas, kuriuo retai diskutuojama?
Regionuose yra daug temų, apie kurias neįprasta kalbėti garsiai. Dirbdama dažnai keliauju po įvairius rajonus ir savivaldybes, todėl galiu pasakyti: kol pats nepradedi inicijuoti ir viešai kelti tam tikros problemos, ji tarsi neegzistuoja. Tarkime kalbėti apie seksualinį smurtą mes vis dar mokomės. O Stambulo konvencija regionuose iki šiol beveik nėra aptarinėjama.
Seksualinis smurtas, asociatyvi alliancesforafrica.org iliustracija.
Mums būtina kelti žmonių sąmoningumą. Pavyzdžiui, prieš įsigaliojant smurto orderio, buvome pakviesti surengti paskaitą policijos pareigūnams, kurioje pasakojome, ką jaučia smurtą patiriančios moterys. Net iš jaunų pareigūnų teko išgirsti stereotipinių klausimų, pavyzdžiui: „Tai kodėl ji tada su juo gyvena?“
Kol kas vis dar trūksta suvokimo, kaip veikia užburtas smurto ratas ir kodėl iš jo taip sunku ištrūkti – net kai santykiai tampa pavojingi ar kelia mirtiną grėsmę. Tačiau esu įsitikinusi, kad sąmoningumas, empatija ir gebėjimas suprasti sudėtingas situacijas – tai tarsi dvasinis raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti.
Kartu turime stiprinti jaunų žmonių savivertę, kad jie išmoktų atpažinti „raudonas vėliavėles“ santykiuose ir laiku iš jų pasitraukti.
Jauni žmonės, asociatyvi pexels.com nuotr.
Kas lemia, kad vis dar turime tuos gajus stereotipus visuomenėje, pavyzdžiui, kad prievartą patyrusi moteris turėjo pati rengtis kukliau? Kad santuoka yra kančia, kurią reikia ištverti? Tai sovietinis palikimas, ar kas?
Visuomenė taip greitai nesikeičia, tačiau yra ir džiugių dalykų, pavyzdžiui, kad mokyklose jaunimas į smurtą – fizinį ir psichologinį – jau reaguoja kitaip. Jie yra mažiau tam pakantūs ir mažiau linkę pateisinti agresorių. Yra ir religinių įsitikinimų, kad griauti santuokos – kategoriškai nevalia, kad reikia kentėti.
Ar smurtą patiriantys asmenys Lietuvoje turi kur kreiptis pagalbos, ar yra pakankamai mechanizmų, prieglaudų, reintegracijos programų?
Jeigu moteris turi vaiką, jai lengviau gauti pagalbos, tačiau tai yra tik šiokios tokios galimybės, jos nėra šimtu procentų apsaugančios nuo smurtautojo. Tai priklauso nuo daugelio dalykų – nuo moters pajamų, ar ji išsituokusi.
Bent jau Alytaus savivaldybėje būtų labai gerai, jei būtų galimybė apgyvendinti nukentėjusius nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, vaikų skaičiaus ar socialinio statuso. Tada mes galėtume teikti intensyvią kompleksinę pagalbą. O šiuo metu Specializuotos kompleksinės pagalbos centre (SKPC) galime apgyvendinti vos 3–5 žmones per metus, ir tai priklauso nuo finansavimo.
Kol kas mes galime tik priglausti laikinai, padėti sudaryti veiksmų planą, kartu su specialistais ir psichologais duoti tą „meškerę“, kad ji galėtų toliau kurti gyvenimą be smurto.
Į horizontą žvelgianti moteris, pexels.com nuotr.
Jei tarkime moteris neturi vaikų ar artimųjų, jai išvis sunku – neaišku, kur eiti. Anksčiau būdavo savarankiško gyvenimo namai, kurių aplinka priminė tikruosius namus, o dabar jie panaikinti, palikus tik socialinių būstų išdavimą, kas nevyksta taip greitai. Lieka nakvynės namai – patys žinote, kokia ten aplinka.
Moterys su vaikais yra labiau apsaugotos, turi daugiau galimybių sulaukti pagalbos.
Tačiau mes padedame savo galimybių ribose – nebūna taip, kad visai negalėtume padėti. Stengiamės, kad smurtą išgyvenę asmenys būtinai pabendrautų su psichologu, ieškome skubaus apgyvendinimo, padedame sudaryti tolesnio gyvenimo planą – kokie turėtų būti tolesni veiksmai.
Kai kuriais atvejais streso apimti žmonės tiesiog neįsivaizduoja, koks kitas žingsnis, ką daryti, tad mes padedame susigaudyti. Bendradarbiaujame su valstybinėmis organizacijomis, žinome, ką valstybė gali pasiūlyti vienu ar kitu atveju.
Pasitaiko atvejų, kai padedame susirasti darbą, bendradarbiaujame su Užimtumo tarnyba, tarpininkaujame, kad žmogus galėtų greičiau gauti darbą ir paprašyti avanso, su tuo jau galima kažką daryti – susirasti būstą, nusipirkti būtinų daiktų ir priemonių.
Padedame ne tik nuo smurto nukentėjusioms moterims, yra buvę atvejų, kai pagalbos kreipėsi ir dėl to nukentėję vyrai, tačiau jų procentas mažesnis.
Jei nukentėjai nuo smurto artimoje aplinkoje, tai nėra tavo kaltė, kreipkis nemokamos pagalbos į Specializuotus kompleksinės pagalbos centrus.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Laikas ratifikuoti Stambulo konvenciją“. Projektą finansuoja Europos Sąjungą. Interviu reiškiama nuomonė yra tik interviu pasisakančio asmens nuomonė ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma atsakinga už pateikiamas nuomones.
