Vasarą, kai mokyklų ir jaunimo centrų durys mažai varstomos, kiemuose ir gatvėse laiką leidžia jaunimas. Tiems, kurių tėvai neišgali išsiųsti savo atžalų į vis dar prabanga esančias stovyklas, didelio pasirinkimo nėra – tik kiemo „chebros“. Nors rudenį švietimo įstaigos vėl atveria duris, tačiau dalis jų savo įpročių laiką leisti „chebrose“ po pamokų nepakeis – atvirų jaunimo centrų Vilniaus miegamuosiuose rajonuose trūksta, o lėšų jiems steigti, kaip visada, nepakanka. Tačiau viena naujiena Vilnių pasiekė dar prieš mokslo metų pabaigą, ji revoliucijos gal ir nesukels, tačiau pakeisti gali nemažai.
Balandį ir gegužę Jaunimo darbuotojai Agnė Radvilaitė ir Tomas Maceina kartą per savaitę, 4 valandoms, vykdavo į Vilniaus Liepkalnio pagrindinę mokyklą. Rūsyje įsikūrusi erdvė iš pirmo žvilgsnio priminė sporto salę – joje jie laukdavo Liepkalnio mokinių, norinčių leisti laisvą laiką po pamokų. Toks modelis, kai kalnas ateina pas Mohametą, arba, kitaip tariant, jaunimo darbuotojai važiuoja pas tuos, kuriems jų reikia, vadinamas mobiliu darbu. Ir tai – bene vienintelis skirtumas nuo atviro jaunimo centro.
Veikla – nestruktūruota
A. Radvilaitė ir T. Maceina pasakoja, kad darbas Vilniaus Rasų mikrorajone, kuriame įsikūrusi Liepkalnio mokykla, nebuvo tikslas savaime. Nors tiesa ir ta, kad kituose rajonuose jau veikia atviros erdvės arba atviri centrai jaunimui, Rasų rajone nieko panašaus nebuvo. Jaunimo darbuotojai susitiko su šio rajono bendruomenės nariais ir bandė išsiaiškinti, ar jie čia iš tikrųjų reikalingi.
Svarstytas Naujininkų variantas. Tiesa, pastarasis rajonas, kaip sako mentoriai, pilotiniam projektui per sudėtingas, todėl pasirinktas ,,vidutinio sunkumo rajonas“. Liepkalnio mokykloje esantis rūsys labiausiai atitiko ir darbo su jaunimu erdvės standartus: neformali aplinka, čia neužeina atsitiktiniai prašalaičiai. Be to, yra sporto treniruokliai, bokso kriaušė ir stalo teniso stalas, kurie gali būti panaudojami aktyviai veiklai.
Tačiau jei įsivaizduojate, kad šioje erdvėje jaunuoliai turi numatytą laiką daužyti bokso kriaušę ar žaisti stalo tenisą, tam, kad išnaudotų savo kartais beribę energiją, viskas kiek kitaip: ,,Siūlome galimybę paaugliams praleisti tam tikrą nustatytą valandų skaičių, bet taip, kaip jie nori“, – sako T. Maceina.
Jaunuoliai ateina ir išeina kada panorėję. Darbuotojai sako visuomet paklausiantys, ką jaunimas nori veikti konkrečią dieną: kartais jie nori spardyti kamuolį, kalbėtis apie gyvenimą arba neveikti nieko: ,,Neturime veiklos struktūros, kaip tądien vyksta veiksmas – taip“, – pasakoja T. Maceina.
Tiesa, laisvė rinktis turi ribas – jos negali peržengti žmogiškų taisyklių, kurios nusibrėžiamos drauge su jaunimu. Be to, erdvės teritorijoje negalima vartoti alkoholio ir tabako gaminių. Užsiėmimų patalpoje nėra nė vieno kompiuterio – jaunimo tiki, kad lankytojų nebūtina dominti technologijomis, žmogų gali sudominti ir gyvas bendravimas, kuris atitraukia nuo kompiuterinių žaidimų.
Tikisi progreso
Kad ir kaip paradoksalu, tačiau šiuolaikinis jaunimas į jaunimo erdves ateina dėl to paties, dėl ko ateidavo tie, kurie jau seniai nebe mokyklos suole – užimtumo bei tarpasmeninių santykių problemų. Vieni lanko būrelius ir nori praleisti laisvą laiką iki jiems prasidedant, kiti ateina ir būna visas keturias valandas.
A. Radvilaitė sako, kad iniciatyva dar gana šviežia, o darbas po truputėlį įsivažiuoja – darbuotojai pavasarį bandė susidraugauti su ateinančiais jaunuoliais ir įgauti jų pasitikėjimą. Rudenį tikimasi sulaukti atviresnių pokalbių ir pasakojimų apie problemas: „Jei galėsime dirbti su jais toliau, tada galėsime pasiūlyti ir konkretesnių dalykų“, – įsitikinusi jaunimo darbuotoja.
Tačiau karjeros galimybės ir gyvenimo tikslai – temos, apie kurias pokalbiai mezgasi praktiškai iš karto, o barjerai ir sienos griūva nejučia. Daugelis paauglių, su kuriais teko bendrauti Tomui Maceinai, nežino, ko nori iš gyvenimo: ,,Tad diskusija ar garsiai išreikštos mintys, apie tai, ko jie nori, jau turi reikšmę“. Jis su kolege tarsi atlieka tarpininkų vaidmenį – kalbėdamiesi su suaugusiu paaugliai geriau suvokia savo pačių mintis.
T. Maceinos manymu, jei Lietuvoje atsirastų daugiau vietų, kur vykdomas mobilus darbas, ir pakankamai darbuotojų, gebančių dirbti šį darbą ir skatinti jaunų žmonių sąmoningumą, – situacija šalyje keistųsi: ,,Turėtume kiek šviesesnę ateitį miestuose ir miesteliuose“.
Greičiausiai didėtų ne tik apsisprendusių, ką su savo gyvenimu nori veikti jaunuolių skaičius, bet ir mažėtų skaičius tų, kurie daro nusikaltimus – ką gali nuveikti jaunimas koncentruotai, grupelėmis leidžiantis laiką uždaroje erdvėje? „Nedaryti blogų dalykų“, – sako A. Radvilaitė.
Ji, vadovaudamasi patirtimi, sako, kad jei jaunuoliai turi problemų, apie kurias nenori arba nedrįsta kalbėti, ,,jas gali išmušti į bokso kriaušę“: ,,Taip energija nėra nukreipiama į kitus žmones“, – įsitikinusi A. Radvilaitė.
Apie mobilų darbą su jaunimu savo mintimis dalijasi Asta Bieliauskaitė (toliau A. B.), atviro jaunimo centro „Mes“ Vilniuje direktorė ir Vilniaus miesto savivaldybės Jaunimo reikalų skyriaus vedėjas Jonas Laniauskas (toliau – J. L.).
Kodėl apskritai reikia mobilaus darbo – tai bandymas atlikti darbą, kurį padarytų atviri jaunimo centrai, jei jų būtų pakankamai Vilniaus mieste?
A. B. Vilniaus mieste kol kas nėra daug atvirų jaunimo centrų, jų steigimas brangiai kainuoja.
Ar įgavus daugiau patirties, galima galvoti apie tokių paslaugų plėtrą į „probleminius“ rajonus, tokie kaip Naujininkai? Kuo Mobilus darbas gali būti naudingas dirbant būtent su tokiomis grupėmis?
A. B. Mobilus darbas remiasi atvirojo darbo principais, kur svarbiausia – užmegzti gerą kontaktą su jaunuoliu, priimti jį tokį, koks jis yra tą akimirką ir išbūti su juo. To kartais labiausiai ir trūksta socialiai pažeidžiamiems jaunuoliams.
J. L. Manau, kad taip, darbo forma nauja, jei bus daugiau patirties bei apmokytų darbuotojų, galima bus eiti toliau.
Kokią vietą žvelgiant į bendrą paslaugų, teikiamų jaunimui, žemėlapį Vilniuje, matote mobiliam darbui? Kaip ir kur jis galėtų vystytis ir kokias funkcijas atlikti?
A. B. Vizija – kad galėtume teikti mobilaus darbo paslaugas 5 dienas per savaitę 3 skirtinguose mikrorajonuose – bent du kartus per savaitę kiekviename. Žinoma, tai neatstos 3 naujų atvirų jaunimo centrų ir kasdienio darbo su tiksline grupe, bet, manau, padėtų iš dalies išspręsti atvirojo darbo prieinamumo didesniam jaunimo kiekiui problemą.
J. L. Mobilus darbas – tai paslaugų teikimas ten, kur jo reikia, mobilaus darbo privalumas yra lakstumas, mes galim labai greitai orientuotis į poreikius, nekurdami griozdiškos infrastruktūros, kuri dar ir kainuoja.
