Monika Guliakaitė-Danisevičienė. Baudos už neapykantos kalbą – spręs problemą ar ribos žodžio laisvę?

Neapykantos mastai Lietuvoje dideli, tačiau būdų nukentėjusiems apsiginti – vis dar per mažai. Klestint neapykantos nebaudžiamumui, ekspertai siūlo atkreipti dėmesį į administracinę atsakomybę kaip būdą pažaboti  neapykantos kalbą ir jos skleidėjus.

Madu Melo – trisdešimt šešerių metų brazilė, susituokusiu su lietuviu. Viešai prabilusi apie patirtą akušerinį smurtą, Madu sulaukė ne užuojautos, o pliūpsnio neapykantos. Tiesa, gavo ir patarimą – neskaityti komentarų sekcijos.

Lietuvos žmogaus teisių centro publikuotame vaizdo įraše Madu pasakojo, kad vietinių gyventojų prašymas neskaityti komentarų labai pykdė ir erzino. „Tarytum, tai yra sprendimas. Aš negaliu tiesiog apsimesti, kad nieko nevyksta. Žmonės turi suprasti: tik todėl, kad esi kitoje ekrano pusėje, nereiškia, kad gali kalbėti, ką nori“.

Brazilė kreipėsi į policiją, tačiau atsakymo apie ikiteisminio tyrimo padėtį nesulaukė iki šiol, praėjus metams po incidento. Policijos atsakymo negavo ir šio teksto autorė.

Su kitokia neapykantos forma – ne internetine – susidūrė Lukas Svirplys ir Raimedas Latvys. Sostinėje gyvenanti pora patyrė žodinį išpuolį iš kaimynystėje gyvenančio vyro, pasipiktinusio Luko ir Raimedo „demonstruojama nepagarba visuomenei“, nes vaikinai ėjo susikibę rankomis.. Kaimyno požiūriu, „Lietuvoje nėra priimtas partnerystės įstatymas“, todėl jie neturi teisės būti atpažįstami kaip pora viešoje vietoje. Išplūsti necenzūriniais žodžiais bei išgirdę grasinimus, jog, dar kartą pasirodžius, su jais bus susidorota, vaikinai kreipėsi į teisėsaugą, tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo. Lukas ir Raimedas bando teisybės ieškoti Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) – šių metų vasarį teismui pateikta peticija. EŽTT jau buvo pripažinęs, jog Lietuva netinkamai reaguoja į neapykantos kurstymą.

Kas yra neapykantos kalba? 

Neapykantos kalbos terminas vis dar gana naujas ir ne visiems pažįstamas. Nors apie ją kalbama vis daugiau, įvairios nevyriausybinių organizacijų kampanijos, politikų iniciatyvos sutinkamos nevienareikšmiai. Kas tai – pavojus lygiateisiškumui ar žodžio laisvės ribojimas?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje skelbiama, kad žmogus turi teisę į savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, jam neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau 25 straipsnyje įtvirtinta žodžio laisvė nėra absoliuti, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Neapykantos kalba, Eurasian Coalition on Male Health iliustracija.

Neapykantos kalba suprantama kaip viešai skleidžiama informacija, kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu. Neapykantos kalba gali pasireikšti žodžiu, raštu, vaizdais, dainomis ar kita forma. Nors „neapykantos kalbos“ termino, plačiai sutinkamo Europoje ir pasaulyje, LR baudžiamajame kodekse (BK) nėra, jis patenka po BK  170 str. numatytu neapykantos kurstymu ir iš esmės yra vartojamas kaip sinonimas.

Lietuvos teismai yra apibrėžę, jog neapykantos kalba apima tokius veiksmus kaip garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto, neigiamas nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų, primetimas žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei, taip pat tiesioginis kvietimas arba netiesioginis skatinimas riboti žmogaus ar jų grupės teises ir laisves, lyginant su kitais žmonėmis ar jų grupėmis.

Neapykantos kalba arba neapykantos kurstymas užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 170 str. Pagal jį baudžiamas tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti, taip pat kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Neapykantos kurstymas internete, apc.org iliustracija.

Vadinasi, neapykantos kurstymas arba neapykantos kalba nėra žodžio laisvės įgyvendinimas ir nepretenduoja į saviraiškos laisvės suteikiamą apsaugą.

Neapykantos kalbos keliami pavojai asmenims bei bendruomenėms

2019 m. publikuota dr. Liutauro Labanausko ataskaita (parengta Vidaus reikalų ministerijos užsakymu) atskleidė, jog žodiniai incidentai – tiesioginės patyčios, užgaulūs komentarai apie konkretų asmenį ar asmenis – yra pati tipiškiausia neapykantos atvejų forma. Patirti incidentai įbaugina asmenį, verčia jį/ ją atsitraukti nuo bendruomeninių veiklų, pačios pažeidžiamos bendruomenės yra linkusios užsisklęsti.

Ekspertų teigimu, neapykantos kalba yra žingsnis neapykanta motyvuotų smurtinių ar kitokių nusikaltimų link. Tarptautinė organizacija „Anti-Defamation League“ (liet. Kovos su šmeižtu lyga, toliau ADL) neapykantos reiškinį ir jo pasekmes ragina suprasti vadovaujantis piramidės metodu.

Išankstinės nuostatos, visuomenėje vyraujantys stereotipai ar tam tikras grupes pašiepiantys anekdotai kuria terpę vešėti neapykantai bei diskriminacijai, kurios gali paskatinti fizinį smurtą, o ekstremaliais atvejais – genocidą. Dėl šios priežasties ADL ragina reaguoti į mažiau pavojingas veikas, pavyzdžiui, tyčiojimąsi ar niekinimą.

Nebaudžiamumo fenomenas  

Nors, kaip aptarta aukščiau, neapykantos kalba yra pavojingas reiškinys, kuriantis erdvę diskriminacijai bei smurtiniams išpuoliams, ne kiekvienas neapykantos kalbos atvejis sulaukia teisėsaugos institucijų dėmesio.

Nuo 2017 m. pastebimas užregistruotų veikų pagal 170 str. skaičiaus augimas (žr. diagramą žemiau). 2019 m. teisėsaugos institucijos užregistravo 28 nusikaltimus pagal BK 170 str., 2020 m. – 50, 2021 m. – 82. Praėjusiais metais buvo registruota daugiausiai nusikalstamų veikų per pastarąjį dešimtmetį – 84.

Pažymėtina, jog į oficialią statistiką nepatenka pranešimų apie galimą neapykantos kurstymą skaičius bei atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą skaičius. Vadinasi, jei komentarai/neapykantos kalba stokoja pavojingumo arba neapykantos motyvas yra neatpažįstamas teisėsaugos pareigūnų, tokie atvejai nepatenka į jokią viešai prieinamą statistiką. Pavyzdžiui, 2022 m. vien Europos žmogaus teisių fondas pateikė 111 pareiškimų dėl galimo neapykantos kurstymo, iš kurių dėl daugumos buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Kokybiniai tyrimai su pažeidžiamomis bendruomenėmis taip pat atskleidžia, jog ne apie visus neapykantos kurstymo atvejus yra pranešama dėl baimės, nepasitikėjimo, nežinojimo ar kitų priežasčių. O tai reiškia, jog tikri neapykantos kurstymo mastai yra kur kas didesni nei rodo oficialūs duomenys.

Kita vertus, atsakomybės už neapykantos kurstymą sulaukia retas. Pastebimas didėjantis bylų užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu skaičius (žr. diagramoje žemiau), tačiau tai vis tiek sudaro ketvirtį nuo registruotų nusikalstamų veikų (t. y. galimai turinčių pagrindą).

Lietuvos teismų suformuotoje praktikoje pažymima, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir ypač 3 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, kurstymo panaudoti smurtą ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė įstatymo saugomoms vertybėms – orumui ir lygiateisiškumui. Ir nors tokią Lietuvos teismų praktiką sukritikavo Europos Žmogaus Teisių Teismas, nėra pagrindo ginčytis, jog baudžiamoji teisė yra ultima ratio priemonė ir neturėtų būti taikoma kiekvienam internetiniam komentatoriui.

Vis dėlto, kaip taikliai pastebėjo buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, dabar Konstitucinio Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas, dėl šios priežasties vyrauja neapykantos kalbos nebaudžiamumo fenomenas, kuriuo yra piktnaudžiaujama. Tokiomis aplinkybėmis atvejai, nesiekiantys baudžiamojo kodekso reikalaujančio pavojingumo, nepatenka į teisėsaugos akiratį ir neapykantą kurstantys asmenys lieka nenubausti.

Problemai spręsti – administracinė atsakomybė

Būtent administracinė teisena galėtų būti vienas iš galimų sprendimų, kuri padėtų išgryninti skirtį tarp saviraiškos laisvės ir neapykantos kalbos kaip nusikaltimo. Minėto A. Gutausko ir Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos profesorės Žanetos Navickienės teigimu, perkelus tyčiojimosi ir niekinimo požymius į Administracinių nusižengimų kodeksą, būtų galima lengviau identifikuoti tokių veiksmų pavojingumo laipsnį.

„Aiškus atsakomybės diferencijavimas leistų apibrėžti atsakomybę tiek baudžiamajame kodekse, tiek administracinių nusižengimų kodekse, o administracinė atsakomybė asmeniui ir jam nuobaudos paskyrimas būtų laikoma efektyvia priemone. Asmuo, susimokėjęs vieną kartą baudą, kitą kartą jau tokio pobūdžio veikų nedarytų.“ – praėjusiais metais publikuotame tyrime argumentuoja A. Gutauskas ir Ž. Navickienė.

2021 m. vykusioje Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos diskusijoje Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausioji tyrėja Aušra Sadauskienė patvirtino, jog pataisų laukia ir policijos pareigūnai. „Tikrai matome, kad darbo policijos veikloje tiriant šias veikas yra nemažai, bet rezultatų, kurie patenkintų visus poreikius, yra nedaug. Jei bent pusėje nutrauktų ikiteisminių tyrimų būtų galima pritaikyti administracinę atsakomybę, tai rezultatas būtų tikrai neblogas“.

2021 m. pavasarį administracinę atsakomybę už neapykantos kalbą siūlančias atitinkamas Baudžiamojo bei Administracinių nusižengimų kodeksų pataisas buvo registravę Laisvės ir Socialdemokratų partijų frakcijoms priklausantys parlamentarai. Tiesa, pataisos buvo netrukus atsiimtos dėl visuomenėje kilusio susirūpinimo, jog bus ribojama žodžio laisvė.

Antai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Kęstutis Girnius siūlymus įvesti administracinę atsakomybę už neapykantos kalbą vadino noru „reguliuoti tai, ką žmonės sako“, be to, kėlė klausimą, ar policijos pareigūnai yra pasirengę sėkmingai atskirti, kur yra riba tarp nuomonės ir nuobaudos verto pasisakymo.

Gyvenimas po neapykantos 

Praėjus metams po neapykantos komentarų lavinos, Madu vis dar gyvena Lietuvoje, dirba viename iš lietuviškų vienaragių bei su vyru augina dukrytę. Tačiau neapykantos pasekmes jaučia iki šiol.

„Tiesą pasakius, tai veikia mane kasdien, po to, kas nutiko, visiškai pasikeitė mano mąstysena ir dingo pasitikėjimas žmonėmis.“ – dalinasi Madu. „Pavyzdžiui, jei kas nors nemandagiai elgiasi, automatiškai imu preziumuoti, jog tai dėl mano etninės kilmės ar odos spalvos, dėl to, nes esu svetimšalė. Tiesą sakant, nesu tikra, ar kada grįšiu į normalią būseną“, – liūdnai atvirauja brazilė.

Kiek kitokiomis nuotaikomis gyvena Lukas ir Raimedas. Po nesėkmingų bandymų Lietuvos teismuose pora viltingai žvelgia į ateitį ir kol kas nėra linkusi pasiduoti neapykantos kurstytojams.

„Atsibodo būti stumdomu, girdėti žeidžiančius žodžius, bijoti, slėptis, save varžyti. Norisi savo pavydžiu rodyti, jog tokių žmogaus teises pažeidžiančių situacijų neturėtų būti civilizuotame pasaulyje. Agresoriai turi prisiimti atsakomybę.“ – pabrėžia Lukas. Europos Žmogaus Teisių Teismui peticiją pateikę vyras sako patyręs didžiulį nusivylimą savo gimtąja šalimi. „Pasijaučiau labai nereikalingas, nepilnavertis jos dalis. Nuo užpuolimo praėjo daugiau nei pusmetis, tačiau dar tenka gydytis psichologines bei fizines žaizdas. Viskas vyksta iš mano asmeninių lėšų. Pagalbos sulaukiau tik teisinės. Gal nuskambės labai šabloniškai, bet tikiuosi teisybės!“

Patyrus ar pastebėjus neapykantos nusikaltimą, apie jį galima pranešti 112 (jei reikalinga skubi pagalba), ePolicija.lt arba anonimiškai, nevyriausybinių organizacijų sukurtoje manoteises.lt/pranesk

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms ir vienas kitam kovoje už lygybę“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.