Moterys darbo rinkoje: mažesnis atlyginimas, retesnis lyderiavimas ir skurdesnė senatvė

Nepaisant to, kad moterys vidurinėse ir aukštosiose mokyklose pasiekia geresnių rezultatų, jos rečiau vadovauja įmonių valdyboms, o už tą patį darbą gauna 16,2 proc. mažiau negu vyrai. „Vidutiniškai Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse moterys 59 dienas dirba veltui” – rašoma Europos Komisijos (EK) 2013 m. ataskaitoje.

Nors šis skirtumas mažėja, tobulėti yra kur. „Darbo užmokesčio skirtumai vis dar didžiuliai. Negana to, moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas sumažėjo dėl mažėjančio vyrų darbo užmokesčio, o ne dėl didėjančio moterų darbo užmokesčio”, – EK pranešime praėjusių metų gruodį teigė už teisingumą atsakinga EK narė ir Teisingumo ir pagrindinių teisių komisarė Viviana Reding. Anot Vilniaus Universiteto profesoriaus R. Lazutkos, tokie atvejai, kuomet moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą, turėtų būti sprendžiami teismuose. Tačiau EK pranešime konstatuojama, kad moterys dėl to į nacionalinius teismus kreiptis vengia.

Panašu, kad moterų padėties negerina aukštasis išsilavinimas, nors skaičiai – jų pusėje. Prieš dvejus metus vidutiniškai 83 proc. jaunų ES moterų buvo įgijusios bent vidurinį išsilavinimą. Tokį išsilavinimą įgijusių vyrų buvo 5,4 proc. mažiau. ES aukštųjų mokyklų statistika rodo, kad daugiau nei pusė (60 proc.) visų absolventų yra moterys, o bakalauro lygmens, magistro ir doktorantūros studijose ši proporcija dar labiau išsikreipia moterų naudai.

Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, 2013 metų paskutinį ketvirtį vyrų valandinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, buvo 16,92 Lt, o moterų 14,56 Lt. Iš visų 36 išskirtų ekonominių veiklos rūšių, nei vienoje srityje jų atlyginimai nebuvo tokie patys ir tik keturiose iš jų moterų atlyginimas buvo didesnis. Didžiausias atotrūkis, siekiantis daugiau nei 5 litų skirtumą, yra informacijos ir ryšių, finansų ir draudimo veiklose.

Gyvena ilgiau, o pensijos mažesnės

Lietuvoje statistinė vidutinė moterų gyvenimo trukmė yra 10 metų ilgesnė už vyrų. 2012 metais vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 68,39 metai, moterų – 79,45 metai. Tais pat metais skurdas grėsė 21,7 proc. 65 metų ir vyresnių moterų bei 16,3 proc. tokio pat amžiaus vyrų. Dėl mažesnio darbo užmokesčio, moterų pensijos yra mažesnės, be to, dėl ilgesnės gyvenimo trukmės moterys dažniau negu vyrai lieka gyventi našlėmis, t.y. vienos turi išlaikyti visą namų ūkį, todėl joms gresia didesnis skurdas senatvėje.
Mažesnis ir moterų užimtumo rodiklis. Tai neigiamai veikia karjeros perspektyvas, mokymosi galimybes, teises į didesnes pensiją ir nedarbingumo pašalpą. Šių metų pirmąjį ketvirtį moterų ir vyrų nedarbas Lietuvoje skyrėsi 8 proc. (vyrų užimtumas – 55,9, moterų – 47,9 proc.), skelbė LR Statistikos departamentas.

Užsiėmusi namų ruoša, vaikų priežiūra ir ligonių ar pagyvenusių artimųjų globa, ne kiekviena moteris pajėgia dirbti pilną darbo dieną apmokamame darbe (už namų ruošos darbus jos atlyginimo negauna). Deja, Lietuvoje tik nedaugelis vyrų ima tėvystės atostogas arba dėl buities ir globos rūpesčių dirba pusę dienos. Tačiau, jei sudėtume apmokamas ir neapmokamas moterų darbo valandas, jų būtų gerokai daugiau, negu vyrų darbo valandų.

Karjera – šeimos, vaikų ar sveikatos kaina?

Warrenas Farellis, JAV pedagogas, visuomenės veikėjas, 7 knygų apie moterų ir vyrų probleminius klausimus autorius, knygoje „Kodėl vyrai uždirba daugiau: pritrenkianti tiesa slypinti už atlyginimo skirtumo – ir ką moterys gali pakeisti?” siūlo 25 būdus išlyginti darbo užmokesčio skirtumą. Jis rekomenduoja moterims rinktis darbus, susijusius su mokslu ir technologijomis, dirbti daugiau valandų, prisiimti daugiau atsakomybės, nevengti pavojingesnių, nepalankių sąlygų darbų. W. Farello knygą apžvelgė Loredana Vouto, JAV sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento specialistė. Ji išskiria autoriaus mintį, kad darbo užmokesčiai nėra „nesąžiningas susitarimas” (raw deal): atlyginimai priklauso nuo gyvenimo būdo pasirinkimo, o ne lytinės tapatybės. „Farello tyrimas įtikina: moterys uždirba mažiau negu vyrai, nes jos renkasi darbus, kurie yra „teikiantys daugiau pasitenkinimo, lankstūs ir saugūs”. Dažniausiai tokie darbai yra mažiau apmokami. Pavyzdžiui, bibliotekininkė su aukštuoju išsilavinimu uždirba mažiau negu iš vidurinės mokyklos išmestas šiukšlininkas”. Šiukšlininkai, angliakasiai uždirba daugiau, nes jų darbas yra rizikingas, atliekamas prastomis, pavojingomis sąlygomis (tačiau darbo prestižo ir deramo atlygio klausimas yra diskutuotinas).

Farello išskirti darbo užmokesčio atotrūkio mažinimo būdai apibendrina lyčių neutralumo filosofiją: kad uždirbtų tiek pat kiek vyrai, moterys privalo atsisakyti savo lyties specifikos. Tai yra galutinis feminizmo tikslas, todėl nereikėtų stebėtis, kad Farellas yra tris kartus išrinktas į Nacionalinės organizacijos moterims (National Organization for Women) direktorių valdybą.
„Dešimtmečius feministės ir Holivudas puoselėjo mitą, kad moterys gali turėti viską – sėkmę, aukštas pareigas suderinamas su mylimu vyru ir vaikais, puikų, seksualų ir nerūpestingą įvaizdį. Realybė, deja, tokia, kad moterys patiria daugiau streso, nuovargio ir neįvertinimo negu numatė moterų išsilaisvinimo judėjimas. Karjeros siekiama šeimos ir vaikų kaina. Panaši dinamika skatina moteris praleisti daugiau laiko namuose. Rezultatas – mažiau praleisto laiko ir mažesnis darbo našumas ofise. Tam, kad pasiektų vienodus atlyginimus abejoms lytims, moterys turi slėpti savo natūralų troškimą būti atsidavusia mama ir žmona”, – rašo L. Vouto.

Bet ar tikslinga, kalbant apie karjeros siekiančią moterį, sakyti, kad šeima yra kliūtis karjerai ir atvirkščiai, o kalbant apie karjeros siekiančius vyrus, ši problema nėra kvestionuojama? „Skirtingi lūkesčiai visuomenėje ir šeimoje formuoja nuomonę, kad vyras yra labiau atsakingas už šeimos pajamas, o moteris daugiau dėmesio skirs vaikams, bent kol maži”, – atsakė R. Lazutka. Paaiškėjo, kad didesnį moterų integravimąsi į darbo rinką stabdo visuomenėje vyraujantys stereotipai.

Direktorių tarybos ir norvegų geroji praktika

V. Reding 2012 m. lapkričio mėn. pateikė direktyvos projektą, kuriuo siekiama lyčių balanso bendrovių valdybose. Privalomas moterų normos atsiradimo direktorių tarybose priežastys – anksčiau minėti statistiniai duomenys, kurie rodo, kad Europoje moterų, įgijusių universitetinį išsilavinimą yra daugiau nei vyrų, taigi jos yra kompetentingos; įmonės, neatsiveriančios moterų lyderystės idėjai, rodo savo nepalankumą tiek jų socialinės kategorijos atžvilgiu, tiek, manoma, ir sėkmingo verslo ateities požiūriu, todėl situacija gerėja lėtai ir nepakankamai.

Panašaus tikslo beveik prieš dešimtmetį pradėjo siekti Norvegija, įtvirtindama įstatymą, paremtą lyčių kvotų principu stambiame versle. „Rezultatas – Norvegijoje moterys sudaro 42 proc. atitinkamų valdybų narių. Svarbu pabrėžti, kad Norvegijoje įstatymas numato griežtas sankcijas už lyčių pusiausvyros nesilaikymą korporacinėje valdysenoje (administracinis įspėjimas, baudos ir netgi pašalinimas iš biržinio listingo)”, – norvegų gerąja praktika dalinosi ISM vadybos ir ekonomikos profesorė I. Matonytė. „Norvegų ekonomika, pritaikius moterų kvotas direktorių tarybose, nežlugo. Viskas ten susitvarkė”, – ironiškai pažymėjo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė.

Kvotos Lietuvoje būtų taikomos nedaugeliui įmonių

EK Direktyvos priėmimo išvakarėse, didelių Europos biržinių bendrovių valdybose moterys sudarė (pagal skirtingas skaičiavimo metodikas) apie 13-17 procentų. Lietuvoje praėjusiais metais vadovų pareigas ėjo beveik 11 procentų visų užimtų vyrų ir apie 7 procentai visų užimtų moterų, rašo Statistikos departamentas. Skirtumas nėra labai didelis, tačiau kvotų bendrovių valdybose įvedimas – svarstytinas. Kam jis galiotų Lietuvoje?

„Galvojant apie Lietuvos kontekstą, svarbu pabrėžti, kad Europos Parlamento komitetai nusprendė, jog šis teisės aktas negalioja mažosioms ir vidutinėms verslo įmonėms (konkrečiai toms kompanijoms, kuriose dirba mažiau negu 250 darbuotojų arba kurių metinė apyvarta yra mažiau negu 50 milijonų eurų). Tad konkrečiai mūsų šalyje ši direktyva privalomąja prasme bus aktuali tik nedideliam skaičiui įmonių. Tačiau kaip ir kitos EK Direktyvos, taip ir ši Direktyva ES valstybėse-narėse gali būti taikoma ir plačiau. O tai būtų brandaus ir sąmoningo siekio ženklas plačiau „įdarbinti” aukštą kūrybinį, organizacinį ir intelektualinį moterų potencialą Lietuvos ekonomikoje”, – teigė I. Matonytė.

Kas iš to?

Vykdydama ES ir tarptautinius įsipareigojimus lyčių lygybės politikoje, Lietuva paskelbė Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2010-2014 m. programą. Čia imtasi ne vienos tikslinės priemonės moterų ir vyrų padėčiai darbo rinkoje pagerinti. Vienas iš prioritetų – sumažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą didinant atlyginimą sektoriuose, kuriuose dominuoja moterys, kaip antai švietimo, meno, kultūros ir socialinio darbo.

Atotrūkio tarp vyrų ir moterų atlyginimų įveikimas ne tik pasitarnautų aukštesniam lyčių lygybės indekso rodikliui ir geresniam Lietuvos įvaizdžiui ES, bet ir pagerintų šalies ekonominę būklę. Europos Komisijos teisingumo generalinis direktoratas ypač pabrėžia vienodo darbo užmokesčio naudą: augantys moterų karjeros lūkesčiai skatintų kokybiškesnių, teigiamos aplinkos darboviečių atsiradimą ir vystymąsi, išnaudotas moterų potencialas padidintų verslo efektyvumą, sumažėtų skurdo lygis, darbovietės išvengtų teismo bylų ir skundų dėl diskriminacijos ir nesąžiningo elgesio darbe ir taip sutaupytų laiko ir pinigų.