„Man motinystė yra svarbi patirtis, bet nė per nago juodymą nepanaši į tai, ką paprastai matome vaizduojant žiniasklaidoje. Buvimas motina yra ypač kompleksiškas ir sudėtingas išgyvenimas, apimantis visą emocijų paletę, pradedant pačiomis šviesiausiomis, baigiant panardinančiomis į tamsą. Mano patirtyje motinystė yra ir neįtikėtinos stiprybės šaltinis, ir didžiausio pažeidžiamumo priežastis,“ – dalijasi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Gyvename motinystę idealizuojančioje kultūroje. Bet mamomis tapusių moterų realybė ignoruojama. Kaip jaučiasi besilaukiančios moterys? Kokių pastangų reikalauja vaikų priežiūros, visapusio jų ugdymo ir profesinio gyvenimo derinimas? Apie tai bus diskutuojama gruodžio 9-ąją, penktadienį, Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Motinystė šiandien – kas lieka nutylėta?“.
Diskusijos dalyvė Lina Gabrijolavičienė – dula, viena iš motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos steigėjų pastebi, kad motinystė yra labai daug pastangų, atsidavimo, kantrybės, prisitaikymo, meilės ir resursų reikalaujantis užsiėmimas: „Niekada žmonijos istorijoje moterys vienos vaikų neaugino – socialinė pagalba čia labai vertinga“.
Mūsų socialinis kontekstas visgi toks, kad pirmuoju su motinyste susijusiu iššūkiu tampa pats motinystės pasirinkimas. Nei kaip visuomenė, nei teisine prasme dar pilnai nepripažįstame ir negerbiame moters teisės disponuoti savo kūnu ir gyvenimu. „Lietuvoje oficiali politika kreipiama į gimstamumo skatinimą, daugybė moterų patiria aplinkinių spaudimą susilaukti vaikų. Kita vertus, lesbiečių, moterų su negalia, rasinėms mažumoms priskirtų moterų motinystė nėra pageidaujama. Vienos priverčiamos kautis dėl teisės rinktis netapti motina, o kitos – už galimybę ja būti. Iš esmės tai – viena ir ta pati kova už moterų teises,“ – sako M. Jankauskaitė.
Naujas iššūkių laukas atsiveria toms, kurios tampa mamomis. L. Gabrijolavičienė pabrėžia, kad mes apskritai beveik nekalbame apie motinystę – ji toks tarsi savaime suprantamas, visur esantis ir kartu niekur nematomas reiškinys. „Sveikatos apsaugos ministro patvirtina „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka“ nebeapima pagimdžiusios moters, o valstybės finansuojama paslauga, kuria naujai mamai rekomenduojama pasinaudoti – tai ginekologo konsultacija po gimdymo praėjus maždaug 6 savaitėms. Beje, yra įstaigų, kurios nesudaro sąlygų ateiti su kūdikiu. Tvarka, tikėtina, keisis. Šiuo metu yra įstaigų, kur galima gauti nemokamas psichologo konsultacijas poliklinikoje. Tuo tarpu dubens dugno atstatymas, osteopato konsultacijos, kineziterapija, psichoterapija, žindymo konsultacijos – visa tai kol kas egzistuoja tik privačiame sektoriuje. Tai – tik iliustracijos, pavyzdžiai, kiek dėmesio visuomenė skiria mamoms,“ – pasakoja L. Gabrijolavičienė.
Sistemingą nesirūpinimą motinų emocine būsena lydi ir socialinių paslaugų, kurios leistų derinti vaikų auginimą su profesiniu gyvenimu, trūkumas. O visuomenės krizės – praūžusi pandemija, karo grėsmė ar ekologinė katastrofa – taip pat uždeda savo antspaudą.
Lina Gabrijolavičienė pastebi, kad vis labiau lipame iš motinystę supančių tabu. „Apie persileidimus, abortus, norėjimą ir negalėjimą susilaukti, susilaukimą ir gailėjimąsi jau po truputį pradedame kalbėti iš moterų patirties perspektyvos. Egzistuoja daug mitų. Vienas jų tai skatinimas niekam nesakyti iki 12 nėštumo savaičių, kad laukiesi, nes nuo to laiko persileidimo galimybė sumažėja, ir tarsi taip gali apsaugoti save nuo gėdos, kad negali išnešioti. O tai, kad liksi su savo skausmu viena, šitos mito pusės daug kas nemato,“ – vardija viena iš motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos steigėjų.
Visgi akivaizdu, kad motinystės tema vis dar nesulaukia pakankamai pokalbių, suteikiančių erdvės ir vyrams, ir moterims atvirai kalbėtis apie šias patirtis ir reikalingus pokyčius. Todėl kviečiame kalbėtis.
Diskusija „Motinystė šiandien – kas lieka nutylėta?““ vyks gruodžio 9 d., penktadienį, 17.00 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Nacionalinio žmogaus teisių forumo metu.