Neapykantos kalbos priežastys gali būti įvairios – baimė, informacijos trūkumas, bandymas prisitaikyti prie socialinių situacijų. Vis dėlto, neapykantos kalba tautybės pagrindu turi specifinių bruožų – neretai šios grupės yra apipintos įsisenėjusiais mitais ar net folklorine neapykanta. Kodėl taip yra? Priežastis paaiškina sociologas dr. Liutauras Labanauskas.
Kerštas ir gynyba
Visuomenėje apstu neigiamų nuostatų apie vienas ar kitas visuomenės grupes. Anot sociologo, neapykantos dėl tautybės srityje dominuoja gynybiniai neapykantos atvejai, kai asmuo veiksmais ar žodžiais tariamai gina savo teritoriją nuo „kitokių“ asmenų. Kai kurie neapykantos atvejai gali būti priskiriami „keršto“ neapykantos incidentams, kuriais tarsi siekiama „atsilyginti“ kokiai nors tautinei grupei už įsivaizduojamas nuodėmes: „Pavyzdžiui, neapykantos atvejis prieš musulmoną gali būti „argumentuojamas“ kerštu už terorizmą, o neapykanta prieš imigrantą – už tariamus ketinimus užimti teritoriją“, – pažymi L. Labanauskas.
Liutauras Labanauskas, asmeninio archyvo nuotr.
Neapykantos dėl tautybės atvejai dažnai yra mišrūs. Tai bene ryškiausiai atsispindi žydų atveju: šios grupės identitetas remiasi ir tautybės, ir religijos, ir kultūros bei gyvenimo būdo pagrindu. Tad žydai susiduria tiek su įžeidžiais stereotipais ar klaidingais įsitikinimais (folklorine neapykanta), tiek su politinio pobūdžio neapykanta, susijusia su Holokaustu ar Izraelio – Palestinos konfliktu.
Sociologas tvirtina, kad rusakalbiai žydai neapykantą gali patirti dar ir dėl rusų kalbos vartojimo, slaviškos tapatybės. Romai susiduria su neapykanta, kuri persipina su diskriminacija ir stereotipais, kad jie visi yra linkę į kriminalinę veiklą. Romų atžvilgiu galimi ir pašiepimai dėl išvaizdos, gyvenimo būdo bei socialinės padėties.
Sociologas konkrečių įžeidinėjimų pavyzdžių nepateikia: „Kai įžeidūs žodžiai pernelyg dažnai kartojami, jie tik dar labiau įtvirtina stereotipus.“
Kitas grupes nori išjuokti
Kuo žmogaus identitetas yra aiškiau išreikštas ir matomas, tuo didesnė tikimybė, kad jis ar ji nukentės nuo nepageidaujamo elgesio: „Neapykantos nusikaltimai įvyksta ir dėl to, kad norima pasišaipyti, paerzinti, pasilinksminti. Nuo tokio tipo veikų labiausiai nukenčia LGBTQI+ asmenys: puolimas nukreipiamas į išorines identiteto ar lyties raiškos savybes“, – sako L. Labanauskas. Tačiau „pasilinksminimo“ incidentai dėl etninės tapatybės taip pat egzistuoja, ypatingai jei tas asmuo turi kokius nors matomus bruožus.
Nepasitikėjimas „kitokiais“ atėjo iš praeities
Tam, kad suprastume, iš kur kyla priešiškumas kitoms tautinėms grupėms, mokslininkas siūlo pažiūrėti į santykį tarp visų visuomenės narių, kuris, anot jo, Lietuvoje apskritai yra priešiškas. Pasak sociologo, tam įtaką daro ir praeitis, ypač sovietmetis, kai žmogaus teisės nebuvo gerbiamos: „Visa sovietinė politika buvo paremta prievartiniu ribų trynimu tarp skirtingų grupių, tautybių. Žmones tai supriešino ir išugdė nepasitikėjimą „kitokiais“. Tai atsispindi ir dabartiniuose požiūriuose, tarkime, į migrantus“, – sako L. Labanauskas.
Pastebėjote neapykantos kurstymo atvejį internete? Apie tai paprastai ir greitai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimų platformoje manoteises.lt/pranesk
Tekstas yra projektų „Be Hate Free“ ir „Daugiau meilės – mažiau neapykantos dėl tautybės, kalbos, seksualinės orientacijos ir tapatybės“ dalis. Projektus bendrai finansuoja Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa, LR teisingumo ministerija, Swedish institute, Švedijos ambasada, Geros valios fondas. Įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras. Už teksto turinį atsako tik projektą įgyvendinanti organizacija.
