2010 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją. Kokia Konvencijos žinia yra ją ratifikavusiai valstybei? Kokia Konvencijos esmė? Kokie Konvencijos šalies – narės įsipareigojimai?
Pirmiausia Konvenciją reikia matyti kaip žmogaus teisių dokumentą, kurio nuostatas ratifikavusi šalis – narė įsipareigoja įgyvendinti, perkeldama Konvencijos nuostatas į nacionalinę politiką, teisę ir praktiką. Ką ir kodėl įgyvendinti? Plačiąja prasme, tai yra šalies įsipareigojimas įdiegti žmogaus teisių normas negalios srityje. Konvencijos priėmimas Jungtinėse Tautose 2006 m. buvo visiškai pribrendęs, kadangi sisteminė ir struktūrinė negalią turinčių žmonių patiriama diskriminacijos visais lygmenimis, visose gyvenimo srityse moraliai nebebuvo priimtina ir nebebuvo galima toliau jos toleruoti.
Sisteminė ir struktūrinė diskriminacija kyla iš su negalia susijusios politinės, teisinės ir administracinės sistemos, vis dar tebetraktuojančios žmones su negalia iš globėjiškos / labdaros ar medicininio vertinimo perspektyvų. Šios perspektyvos negalią turinčius žmonės susvetinami atskiria nuo visuomenės bei paverčia objektais, už kuriuos nusprendžiama, kad juos reikia globoti arba gydyti. Tuo pačiu žmonės su negalia taip pat nelaikomi savo pačių gyvenimo subjektais, kurie, esant tinkamai pagalbai, yra pajėgūs gyventi savarankiškai bei spręsti, kaip, su kuo ir kur jie nori gyventi kaip ir kiti laisvi bei lygiateisiai piliečiai.
Kur glūdi tokios negalią turinčio žmogaus orumą žeminančios ir menkinančios apibrėžties šaknys? Kodėl neįvyksta sisteminis perėjimas nuo globos ir medicininio negalios modelio prie žmogaus teisėmis grįsto negalios modelio?
Norėčiau atkreipti dėmesį į žmogaus teisių skirstymą į negatyviąsias ir pozityviąsias teises. Socialinės ir politinės žmogaus teisės, dar vadinamos negatyviosiomis teisėmis, draudžia kitiems žmonėms ar valdžios institucijoms riboti žmogaus laisvę, saugo kiekvieno žmogaus laisvę ir orumą. Kadangi socialinės ir politinės teisės yra įtvirtinamos teisiniu reglamentavimu, jos yra neatidėliojamo realizavimo objektas. Kitaip tariant, lygybei, laisvei ir orumui skatinti reikia atitinkamų šias žmogaus teises gerbiančių ir jas saugančių įstatymų.
Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse nacionalinės teisės normos vis dar taiko prievartos mechanizmus, leidžia atimti ar riboti asmens laisvę ir menkinti orumą negalios pagrindu. Antai LR civilinis kodeksas leidžia atimti sprendimo galią negalią turinčiam žmogui ir atiduoti sprendimo galią kitam žmogui, o LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymas palaiko priverstinį gydymą ir priverstinį hospitalizavimą psichosocialinės negalios pagrindu. Kitaip tariant, įstatymu menkinamas žmogaus orumas, leidžiama riboti žmogaus laisves ir taikyti prievartą negalios pagrindu.
Tenka pastebėti, kad esminių žmogaus teisių, laisvės ir orumo atėmimas, menkinimas negalios pagrindu vis dar matoma kaip norma ar net būtinybė. Vieno aukšto lygmens susitikimo Lietuvoje metu, man pakvietus atsižvelgti į Lietuvos įsipareigojimus Konvencijai ir panaikinti minėtas diskriminacines nuostatas, vienas žymus politinis veikėjas pareiškė „mes labai mylime neįgaliuosius“, bet „kaip be neveiksnumo ar prievartinio gydymo“.
Pilietinių ir politinių teisių nepripažinimas, nors tai ypač liečia intelekto, psichosocialinę negalią turinčius ar autistiškus žmones, lemia bendrą negalią turinčių žmonių traktuotę kaip objektų, bejėgių ir sutrikusių, kurie vertintini per medicininę sutrikimo prizmę ir kuriems reikalinga globa. Su tuo tiesiogiai yra susijęs neįgalumo ir darbingumo vertinimo mechanizmas, kuris iš esmės nepakeitė sovietinio invalidumo modelio. Čia medicininiai kriterijai, bet ne asmens orumas, laisvė ir socialinė įtrauktis yra laikomi asmens poreikių pagrindu. Atitinkamai, negalią turinčio asmens gyvenimas projektuojamas paraleliniame socialinių paslaugų pasaulyje, specialiose įstaigose, globos namuose, bet ne visuomenėje, bendro visų žmonių naudojimo aplinkose.
Atsisakymas pripažinti negalią turinčio žmogaus laisvę ir orumą kaip įstatymu įtvirtintas prigimtines pilietines teises lemia vis neįgyvendinamas socialines, ekonomines ir kultūrines žmogaus teises, kurios dar vadinamos pozityviosiomis. Pozityviosios žmogaus teisės reiškia valstybės pareigą teikti socialinę žmogaus įtrauktį skatinančią pagalbą ir progresyviai užtikrinti prieinamumą bendro naudojimo socialinėse, ekonominėse ir kultūrinėse aplinkose, tokiose kaip švietimas, darbas, sveikata, siekiant lygybės ir visiškos socialinės įtraukties.
Todėl vadinamoji deinstitucionalizacijos programa, gausiai remiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nepasiekė savo tikslo išlaisvinti negalią turinčius žmones iš gyvenimo socialinės atskirties sąlygomis globos institucijose. Sukūrėme naujas institucinės globos formas, tokias kaip grupiniai gyvenimo namai ar socialinės dirbtuvėlės, kur žmonės tebėra tokie pat priklausomi nuo kitų ir išlieka socialinėje atskirtyje, vietoje to, kad jiems būtų suteikiama asmeninė pagalba gyventi bendruomenėje ir prasmingai veikti bendro naudojimo švietimo, darbo, sveikatos aplinkose ir paslaugose, lygiomis teisėmis su visais žmonėmis.
COVID-19 pandemija rodo, kad neįgaliųjų apgyvendinimas globos institucijoje yra ne tik diskriminacinė, bet ir mirtinai pavojinga priemonė: negalią turintys žmonės ne tik apgyvendinti tankiai, juos sugrupuojant nuošaliose vietose esančiuose pastatuose, bet jie ten užrakinami ir atribojami nuo visai populiacijai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų. Taip globos namų gyventojai pasmerkiami visiškai socialinei izoliacijai ir mirtinai pavojingoms sąlygoms be teisės gauti tas pačias sveikatos priežiūros paslaugas, kaip ir visi piliečiai.
Be to, pagalba šeimai netapo realybe, pagalba negalią turinčiam žmogui išlieka šeimos reikalas. Šeimai nebegalint teikti pagalbą, lieka viena alternatyva – globos namai, bet ne savarankiškas gyvenimas bendruomenėje su pagalba. Dar daugiau, šeima ir negalią turintis šeimos narys gali būti baudžiami negalios pagrindu. Žinome atvejį Lietuvoje, kuomet nesuteikus šeimai ir autistiškam vaikui tinkamos pagalbos, šis teismo sprendimu buvo atskirtas nuo šeimos ir bendruomenės ir išvežtas priverstiniam gydymui psichiatrinėje ligoninėje.
Ratifikuodamos Konvenciją, valstybės įsipareigoja negalią turintiems žmonėms užtikrinti prieinamumą prie bendrojo naudojimo paslaugų, kad, nesvarbu kokia negalią turintys žmonės, gyventų, mokytųsi, dirbtų ne atskirtyje, bet ten, kur visi žmonės mokosi, dirba, gauna sveikatos paslaugas. Taip pat gautų asmeninę pagalbą tam, kad galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su visais.
Girdėjau ne kartą sakant, kad pas mus su įstatymais viskas yra gerai, kad viską lemia neigiamas žmonių požiūris į negalią turinčius žmones. Anot tokio požiūrio, tereikia keisti žmonių nuostatas. Tačiau požiūris į neįgaliuosius išliks žeminantis ir menkinantis, jei nebus pakeisti diskriminaciniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai, ribojantys ar net atimantys negalią turinčio žmogaus laisvę ir orumą, pilietines ir politines teises negalios pagrindu, ir kol neužtikrins bendro naudojimo aplinkų ir paslaugų prieinamumo bei asmeninės pagalbos negalią turintiems žmonėms sėkmingai dalyvauti visose gyvenimo srityse.
Antai, šiuo metu pradedama teikti pagalba priimant sprendimus. Tačiau akivaizdu, kad paskyrus žmonės, bet nesuteikus jiems tinkamų priemonių bei nesukūrus mechanizmo, ypač nepanaikinus diskriminacinių civilinio kodekso nuostatų, jokio sisteminio pokyčio pagalbos priimant sprendimus srityje tikėtis neverta.
Konvencija yra teisiškai įpareigojantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, ratifikuodama jį mūsų valstybė įsipareigojo pašalinti visas kliūtis negalią turintiems žmonėms gyventi lygiai su visais žmonėmis, teikti jiems asmeninę pagalbą, užtikrinti prieinamumą prie bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų bei tinkamai pritaikyti jų sąlygas. Nebegalime laukti bei toliau laikyti neįgaliuosius globos ir medicininio vertinimo objektais, privalome užtikrinti visas žmogaus teises visiems neįgaliesiems, nesvarbu, kokia negalia.. Žmogaus teisėmis grįstas negalios modelis, perteiktas JT neįgaliųjų teisių konvencijoje, leidžia sistemiškai ir struktūriškai užtikrinti negalią turinčių žmonių socialinę įtrauktį. Toks negalios modelis yra grindžiamas negalią turinčio žmogaus orumu ir laisve, kurių neriboja jokie teisės aktai. Be to, negalią turinčio asmens laisvė ir orumas gerbiami ir įgyvendinami, taikant asmeninės pagalbos priemones, užtikrinant bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų prieinamumą ir tinkamą jų sąlygų pritaikymą. Tokiu būdu realiai yra skatinamas įtraukus ir prasmingas negalią turinčių žmonių dalyvavimas visuomenės gyvenime.
