Kartą pasaulyje gyveno daugybė “neliečiamųjų” – žmonių, kurių buvo nevalia liesti, kurie nuo gimimo buvo “nešvarūs,” kurie galėjo “supurvinti” aplinkinius. Kad ir kiek jie prausdavosi, jų “nešvaros” negalėjo nuplauti joks muilas. Jų pagrindinis darbas buvo rankomis rinkti žmonių išmatas iš viešųjų tualetų, įrengtų be kanalizacijos sistemos, pilti jas į krepšius ir užsidėjus ant galvos išnešti į negyvenamas vietas. Jų užmokestis – maistas, geriausiu atveju šiek tiek pinigėlių, kuriuos jie privalėjo nuplauti prieš duodami juos prekybininkui, kad šio “neužterštų.” Jų kasdienybė – storos diskriminacijos sienos, nebaudžiami mušimai, skurdas, ligos, nesibaigiantys draudimai, moterys bijodavo prievartavimų. Jų ateitis – stebėti, kaip jų vaikai pasmerkti rinktis lygiai tokią pačią “karjerą,” kentėti lygiai tokią pačią neteisybę, paskęsti negailestingoje diskriminacijos duobėje. Jei neliečiamieji bandydavo priešintis ir norėdavo įgyti kitokią specialybę – pavyzdžiui, kepėjo ar gydytojo – jie būdavo ištremiami iš kaimo. Arba sumušami kaimo stipruolių. Arba sudeginami.
Šokiruoja? Žinoma, tačiau, laimei, tokie dalykai vykdavo praeityje, egzotika apipintose pasakose, tai buvo kultūrinių tradicijų ir religijos – kastų sistemos – dalis, tiesa?
260 milijonų “neliečiamųjų” pasaulyje
Deja, tai ne pasaka ir net ne istorijos dalis, o kasdienybė daugybei Pietų Azijos bei kitų pasaulio regionų gyventojų. 2014-aisiais metais pasaulyje gyvena daugiau nei 260 milijonų “neliečiamųjų.” Jie yra vadinami dalitais, “penktąja kasta,” “Dievo vaikais,” o daugybės iš jų darbo pobūdis mažai kuo skiriasi nuo šio aprašymo. Tokiose šalyse, kaip Indija, kur gyvena didžioji dalis pasaulio dalitų, žmonės suskirstyti į keturias kastas, kurios yra paveldimos. Aukštesnės kastos turi daugiausiai teisių ir mažiausiai pareigų, žemesnės kastos turi mažiau teisių ir daugybę pareigų. O “neliečiamieji” – dalitai – yra išvis už kastų sistemos ribos. Tai reiškia, kad jie praktiškai neturi jokių teisių ir yra priversti dirbti pačius juodžiausius ir pavojingiausius darbus – tokius, kaip žmonių išmatų surinkimas rankomis – o už tai dažniausiai yra niekinami kitų kastų atstovų. Kastinė diskriminacija egzistuoja tokiose šalyse, kaip Indija, Nepalas, Bangladešas, Šri Lanka, Pakistanas, Jemenas, kai kuriose Afrikos šalyse, o kartais ir Pietų Azijos diasporose Europoje.
Skamba neįtikėtinai? Žinoma. Sunku įsivaizduoti, kad tokio rimtumo problema gali būti tokio masto. Juk 260 milijonų – nemažas skaičius žmonių. Tai aštuonesdešimt septynios Lietuvos, keturios Jungtinės Karalystės, pusė visų Europos Sąjungos gyventojų. Bet ar piliečiai Lietuvoje, netgi visoje Europos Sąjungoje, yra bent kartą girdėję apie dalitų problemas ar bent patį terminą “neliečiamasis”? Šiek tiek neįtikėtina, kaip sėkmingai ši problema yra pasislėpusi tarp kitų pasaulio realijų. Prie to prisideda mažas suinteresuotumas pasaulio piliečių, kurie su šiuo klausimu nesusiduria, arba kuriems jis yra toks svetimas, kad atrodo, net neverta į jį kreipti dėmesio. Problemą taip pat bando sumenkinti oficialūs šalių, kuriose gyvena nemažai dalitų, atstovai, kurie savo Vakarų partneriams situaciją dažnai nušviečia kaip religinių vertybių ir kultūrinio paveldo dalį, be to, išdėsto oficialią poziciją, kad “neliečiamybės” tradicijos ir diskriminacija prieš dalitus yra uždraustos įstatymu. Tas tiesa. Bet nei griežti įstatymai, kurie toli gražu nėra sėkmingai vykdomi, nei lengvatos, nei kvotos dalitams valstybės tarnyboje, nei faktas, kad vienas iš Indijos prezidentų, K. R. Narayanan’as, buvo dalitas, negali paneigti fakto, jog kastinė diskriminacija egzistuoja. Šiandien lygiai taip pat, kaip ir vakar. Plačiajame pasaulyje. Ji yra masinė. Ir tuo pačiu beveik nepastebima.
Ar mes galime ir turime padėti? Trys “taip”
Natūraliai gali kilti klausimas – nepaisant problemos rimtumo, ir net nepaisant jos dydžio, kodėl mes, lietuviai, turėtume domėtis šiuo klausimu, kuris mums toks tolimas ir svetimas? O jei ir norėtume šia problematika domėtis, ar yra kokia nors prasmė ir ar mes galime ką nors pakeisti? Atsakymas ne iš lengvųjų, bet yra trys rimti argumentai, kodėl dalitų ir kastinės diskriminacijos problemomis domėtis reikia.
Siaubinga žmogaus teisių situacija
Visų pirma, dalitams reikia pagalbos – labai skubiai ir labai rimtai. Nepateisinama, kad dvidešimt pirmajame amžiuje šimtai milijonų žmonių gyvena tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, kad jie beveik nėra laikomi žmonėmis, kad jie gimsta ir miršta surakinti griežtos sistemos, iš kurios negali išsilaisvinti savo jėgomis. “Neliečiamųjų” gyvenmas yra apipintas skausmo ir nevilties, paniekos ir žiaurumo, o keisčiausia yra tai, kad šis skausmas yra niekam nereikalingas ir kad jo visiškai galima būtų išvengti. Negalime būti nejautrūs pasaulio problemoms, ypač jei tikimės, kad pasaulis nebus nejautrus mūsiškėms. Taip, kaip ugdome visuomeniškumą mūsų bendruomenėse ir mūsų šalyje, turime ugdyti ir pasaulinį visuomeniškumą, pasaulinį pilietiškumą savo pasąmonėje. Galbūt kova už dalitų teises ir skamba egzotiškai, bet yra nemažai žmonių iš įvairių šalių, kurie šia problematika domisi ir kurie skiria savo jėgas ir laiką, bandydami padėti kastinės diskriminacijos liūne skęstantiems žmonėms. Jų gretose visada bus laukiama pagalba ir iš mūsų šalies.
Niša mūsų lyderystei
Visų antra, kuo daugiau užsiimsime savo pačių švietimu ir domėjimusi pasauliu, tuo labiau galėsime prisidėti prie jo kūrimo ir formavimo. Kuo daugiau mūsų piliečių turės kokybiškų žinių apie pasaulines temas bei problematiką, ypač tas, kurios tiesiogiai nepaliečia jų pačių gerovės, ir kuo aktyviau prisidės prie jų sprendimo, tuo efektyviau Lietuva galės tapti įvairių sričių pasauline lydere, o ne pasekėja. Galbūt dalitų problematika ir netaps viena iš šių sričių, Lietuvai sutelkiant didžiąją dalį dėmesio į savo regiono problemas. Iš kitos pusės, tai būtų puiki niša mūsų šaliai priisimant pasaulinės atsakomybės dalį.
Piliečiai gali prisidėti formuojant ES politiką dalitų atžvilgiu
Galiausiai, dalitų ir kastinės diskriminacijos problematika domėtis verta ir reikia dėl to, kad tikrai dar daug galime nuveikti įtakojant Europos Sąjungos ir atskirų šalių narių politiką. Šiuo metu dauguma ES šalių vangiai žiūri į kastinės diskriminacijos klausimą ir nedaro beveik nieko, kad suformuotų konkrečią Sąjungos politiką šiuo klausimu ir sistemiškai, europiniu lygmeniu, pamėgintų palengvinti dalitų gyvenimą. Šiokia tokia išimtis yra Danija, kuri, net nebūdama tiesiogiai susijusi su dalitų problematika, neturinti istorinių ryšių su tokiomis šalimis, kaip Indija ir Pakistanas, skiria nemažai lėšų ir daugiau dėmesio šiam klausimui, nei kitos ES šalys, šiuo atveju parodydama puikų pasaulinio pilietiškumo pavyzdį. Tačiau kreipdamiesi į savo politikus, į Europos Komisiją, ragindami Europos Parlamento narius sukilti į kovą už “neliečiamųjų” teises, įtraukti šią problematiką į ES dokumentus ir į derybas su Pietų Azijos šalimis, Europos piliečiai, tarp jų ir lietuviai, tikrai gali įtakoti teigiamus pokyčius kastinės diskriminacijos srityje ir padėti 260-iai milijonų kenčiančiųjų. Rezultatai nebus greiti ar lengvai pasiekiami, bet rankų nuleidimas ir nieko nedarymas būtų pats tikriausias mirties nuosprendis dalitų gerovei.
“Neliesk manęs, tu gimei nešvarus.” Kiek kartų per dieną pasaulyje ištariama ši frazė? Ir kiek kartų ji dar bus ištarta, kol pasaulis pagaliau imsis deramų priemonių sprendžiant kastinės diskriminacijos neteisybes?
Spalio 22 – 30 d. vyksiančio kino festivalio „Nepatogus kinas“ metu bus rodoma speciali filmų programa „Kova su diskriminacija“, kur bus rodomi dokumentiniai filmai, pasakojantys apie kastinę diskriminaciją. Spalio 24 d. kino teatre „Skalvija“ po vieno iš filmų seanso bus surengta diskusija apie dalitus ir kastinę diskriminaciją, kurioje dalyvaus buvęs Europos Parlamento narys profesorius Leonidas Donskis, nevyriausybinės organizacijos “International Dalit Solidarity Network” (Tarptautinis dalitų solidarumo tinklas) atstovė Meena Varma bei Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktorė Ina Marčiulionytė.
Kadrai iš filmų “Atsispirk ir skrisk” bei “Gulabi būrys“:
