Ar moterys ir vyrai turi lygias galimybes pradėti ir tęsti profesinę karjerą Lietuvos kino industrijoje? Ar lytis daro įtaką kino profesijai ir pareigų hierarchijai? Ar ji lemia galimybes gauti finansavimą filmų gamybai, laimėjimus Lietuvos kino apdovanojimuose? Į šiuos ir panašius klausimus ieškome atsakymų tirdamos moterų profesinę padėtį Lietuvos kine.
Siekėme inicijuoti tyrimą, kuris būtų aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalių bei Vidurio Rytų Europos tyrimų, skirtų moterų padėčiai kino industrijose, kontekste. Vykdydamos jį daugiausiai rėmėmės skandinaviška patirtimi. Danijos, Švedijos kino industrijos yra tradiciškai laikomos pavyzdinėmis, labiausiai draugiškomis abiem lytims. Visgi detalesnė analizė parodė , kad net joms yra kur pasitempti. Lietuvoje taip pat formuojasi mitas, kad situacija šalies kino industrijoje gera, nes yra daug jaunų kuriančių moterų. Mūsų tyrimu mėginame suprasti realią situaciją, įžvelgti ir teigiamas, ir neigiamas tendencijas Nepriklausomos Lietuvos kine (1991-2017).
ĮVADINĖS PASTABOS
Pirmiausia, laikomės pozicijos, jog svarbu kreipti dėmesį ne tik į pagrindines kino profesijas, bet pažvelgti, kiek įmanoma, plačiau į visą profesinę kino aikštelės sudėtį. Kaip žinia, filmo (ypač vaidybinio ilgametražio) kūrimas – kolektyvinis darbo procesas, kuriame gali dirbti nuo 10 iki 100 ir daugiau žmonių. Kino komanda pasižymi aiškia hierarchine struktūra, kurios viršūnėje: režisieriai, (scenarijaus autoriai), prodiuseriai, operatoriai. Kaip galima nuspėti, istoriškai šios pozicijos priklausė vyrams, o hierarchijos apačioje buvusios pozicijos priklausė moterims.
Todėl šiuolaikinėje kino feministinėje perspektyvoje raginama atkreipti dėmesį į visą kino aikštelės sudėtį, kurioje neužimdamos arba mažai užimdamos prestižiškiausias pozicijas moterys pirmiausiai dirbo nematomą, dažnai nurašytą kaip nesvarbų darbą: tai grimerės, montažistės, kostiumų dailininkės ir t.t. Toks žvilgsnis istoriškai padeda įvertinti jų indėlį į kiną, o šiandien padeda suprasti profesinę kaitą ar nekaitą lyties požiūriu – ar daugėja moterų tradiciškai prestižinėmis laikomose pozicijose.
Antra, reikalingas komentaras apie filmų tipus ir trukmę. Įprastai filmai skirstomi į kategorijas pagal jų tipą (vaidybinis, dokumentinis, animacija) ir trukmę (ilgametražis, trumpametražis). Teigiame, kad yra būtina atskirti ir analizuoti situaciją kino industrijoje neišleidžiant iš akių skirtumų tarp filmų kategorijų.
Vaidybinis ilgametražis kinas – tradiciškai laikomas didžiausią statusą turinčiu kino tipu, kuriame koncentruojasi daugiausiai pinigų ir galios. Atitinkamai žemesnį statusą turi – dokumentinis, vaidybinis trumpametražis, animacija. Žiūrint istoriškai, daugumą moterų režisierių telkiasi būtent dokumentiniame kine ar trumpametražiame vaidybiniame. Taigi ir ši skirtis gali mums būti labai iškalbinga ir parodyti kur kokios lyties darbuotojų dirba daugiausiai.
Pasiskirstymas profesijomis filmų komandose pagal lytį
Atlikus moterų ir vyrų profesinio pasiskirstymo kūrybinėse komandose Lietuvos kine 1991-2017m. kiekybinių duomenų analizę paaiškėjo: kaip ir anksčiau, taip ir dabar daugiausia moterų dirba grimerėmis, kostiumų dailininkėmis. Ženklus pokytis link lygiaverčio pasiskirstymo matyti prodiuserių ir kino dailininkių profesijose. Kiek lėtesnis augimas scenarijaus autorių ir režisierių profesijose. Didžiausias moterų mažėjimas matyti montažisčių ir montažo režisierių profesijoje. Tai nutiko dėl darbo specifikos pasikeitimo – kino perėjimo iš analoginės link skaitmeninės laikmenos. Na o kompozitorių, garsisčių ir vaizdo operatorių profesijose iki šiol vyrauja vyrai.
Remiantis šiais skaičiais galima sakyti, jog žvelgiant lyčių lygiateisiškumo aspektu, situacija gerėja, bet labai iš lėto.
Tačiau, pažvelgus atidžiau, išskiriant profesinį pasiskirstymą pagal filmų trukmę ir tipą, pamatysime, kad ilgametražiame vaidybiniame kine, režisierių augimas yra žymiai lėtesnis, ir per pastaruosius dvidešimt metų nepakitęs. Moterų-režisierių, scenarisčių ir prodiuserių skaičiaus augimas vyksta dokumentinio ir trumpametražio vaidybinio kino sąskaita. Šiuo metu nėra nei vienos lietuvių operatorės, kuri būtų nufilmavusi ilgametražį vaidybinį filmą, o matomas moterų-operatorių skaičiaus augimas vyksta tik dokumentinio kino dėka. Kitaip tariant, lygčių pasiskirstymas vaidybiniame ilgametražiame kine ir toliau išlieka ne moterų naudai.
MOTERŲ NUBYRĖJIMAS PROFESINIAME KELYJE
Dabar pažvelkime ką skaičiai pasako apie moterų ir vyrų profesinio kelio eigą.
Įprastai karjera kino industrijoje prasideda nuo studijų (LMTA absolventes), tada įsidarbinama (dirbančios), tuomet galima būti nominuotiems į apdovanojimus (nominantės) ir juos laimėti (laimėtojos). Matome, kad lyginant studijų baigusiųjų skaičių su dirbančiųjų ir apdovanojimų laimėtojų skaičiumi – kiekis klostosi vėl gi merginų nenaudai. Dramaturgijos studijas LMTA baigia 8 merginos iš 10, iš jų dirba pagal profesijų – 4, nominuojama „Kino gervės“ apdovanojimams Geriausios scenarijaus kategorijoje – 3 ir laimi toje kategorijoje – 2 moterys iš 10. Panašias mažėjimo tendencijas matome ir su režisierėmis bei prodiuserėmis.
Tokie duomenys rodo, kad moterys, tikėtina, susiduria su tam tikromis kliūtimis savo profesiniame kelyje, kurios joms trukdo įsitvirtinti ir kilti. Tai gali būti ir darbo specifika, kai intensyvus, įtemptas, ir laiko prasme dažnai chaotiškas darbas moterims pasirodo netinkamas. Gali būti, kad kyla sunkumų derinant darbą su asmeniniu gyvenimu ir ypač motinyste. Taip pat potencialias priežastis galime matyti ir pačioje sistemoje, pvz., moterims nepalankus finansavimo skyrimo mechanizmas.
FINANSAVIMO MECHANIZMO ANALIZĖ PAGAL LYTIES FAKTORIŲ
2012-2017 metų finansavimo duomenų analizė parodė, jog apskritai mažiau moterų-režisierių kreipiasi dėl finansavimo nei vyrų, ir atitinkamai joms paskirstoma mažiau pinigų.
Moterys daugiausiai kreipiasi ir atitinkamai daugiausiai pinigų gauna dokumentinių trumpametražių ir dokumentinių ilgametražių filmų gamybai. Joms geriausiai sekasi gauti finansavimą dokumentiniams trumpametražiams filmas, tačiau šiems filmams skirtas finansavimas sudaro tik 3% nuo VISOS finansavimo sumos.
Pastebėtina, kad daugumoje kategorijų moterų, gavusių finansavimą, procentas netgi viršija vyrų, gavusių finansavimą procentą, išskyrus vienintelę filmų kategoriją, tai vaidybinius trumpametražius filmus. Būtent čia finansavimo skyrimo mechanizmas palankesnis vyrams nei moteris. Kodėl ir ką tai reiškia?
Ši kategorija yra neišvengiamas „startas“ į ilgametražį vaidybinį kiną: kūrėjas, neturintys savo filmografijoje vaidybinio trumpametražio filmo negali pretenduoti į finansavimą ilgametražiam vaidybiniam filmui. Būtent šiam startui finansavimo mechanizmas ir sąlygos palankesnės vyrui nei moteriai.
Pagrindinės tendencijos: apibendrinimas
Netolygus pasiskirstymas kino profesijomis pagal lytį
Moterų skaičiaus kine augimas lėtas ir netolygus
Vyrų-režisierių dominavimas kino hierarchijoje
Moterų nubyrėjimas profesiniame kelyje
Finansavimo mechanizmas nepalankus moterims, norinčioms startuoti vaidybiniame ilgametražiame kine
Pagrindinė tyrimo išvada būtų tokia: nepaisant to, jog situacija palaipsniui gerėja, ji intensyviau gerėja tradiciškai moteriškomis laikomose sferomis – dokumentiniame, trumpametražiame vaidybiniame kine, o vaidybiniame ilgametražiame kine situacija keičiasi lėčiau. Faktas, jog kuriančių jaunų moterų daugėja, mus verčia suklusti ir atkreipti dėmesį į ateities perspektyvas. Ar šis daugėjimas nulems spartesnę kaitą, ar jos dėl įvairiausių priežasčių nubyrės?
Tekstas parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klimato kaita“, pagrindu. Tyrimą „Moterys Lietuvos kino industrijoje“ įgyvendina medijų edukacijos ir tyrimų centre „Meno avilys“, remia – Lietuvos Kultūros Taryba. Tyrimo komandą sudaro: projekto vadovė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, tyrimo vadovė dr. Jelena Šalaj, tyrėjos Nikė Kiškytė ir Sandra Zaidova. Duomenis rinko – Veronika Urbonaitė-Barkauskienė ir Deimantė Petrulytė.
