Prieš penkerius metus Sandra Gaučiūtė dirbo vienoje Kauno gimnazijoje, mokė istorijos bei ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas. Nors darbas mokykloje teikė daug džiaugsmo, tačiau buvusi mokytoja nusprendė viską pakeisti iš esmės ir tapti ta, kuri padeda mokytojams bei jaunimo darbuotojams. S. Gaučiūtė sako, kad nors per pastarąjį dešimtmetį įvyko daug pokyčių, tačiau mokyklos, kurios yra ir mūsų visuomenės atspindys – dar gana stereotipiškos erdvės. Anot jos, mokytojams reikia pagalbos, keičiant mokyklos kultūrą ir tai, kaip mes žiūrime į lyčių stereotipus.
Ne vienerius metus dirbote mokytoja Kaune, dabar vadovaujate „Nepatogaus kino klasei“. Kaip pasikeitė jūsų darbas?
Anksčiau buvau klasių vadovė, pavaduotoja, dabar dirbu, kad mokytojams būtų lengviau atlikti savo darbą. „Nepatogaus kino klasė“ yra mokytojams, edukatoriams, jaunimo darbuotojams skirta platforma, kurioje jie gali nemokamai naudotis dokumentiniais filmais ir metodinėmis medžiagomis pamokų bei edukacijų metu. Šis turinys padeda kalbėtis neretai sudėtingomis, bet jauniems žmonėms svarbiomis temomis. Platformoje turime įvairių filmų: nuo istorinių traumų, psichikos sveikatos, ekologijos iki lyčių nelygybės, stereotipų ir lūkesčių, kuriuos visuomenė kelia berniukams bei mergaitėms.
Kaip manote, ar vaikai jau ateina į mokyklą, turėdami lyčių stereotipų?
Vaikai ateina iš savo namų, savo socialinių burbulų, tad dažnas ateina su tam tikrais įsitikinimais, kaip dera elgtis mergaitėms, o kaip – berniukams. Vaikai yra linkę kopijuoti vienas kito žodyną, norėdami pritapti, atkartoja draugų sakomas frazes. Tokiu būdu stereotipai perduodami iš lūpų į lūpas.
Prieš keletą metų skaičiau vieno tyrimo rezultatus. Jo metu apklausti vaikai iki 5 metų amžiaus. Jiems papasakota istorija apie herojų, niekaip neįvardijant jo lyties. Vėliau paklausus, ar tai buvo pasakojimas apie herojų ar heroję, atsakymai pasiskirstė gana tolygiai: vieni manė, kad tai vyriškos lyties veikėjas, kiti – kad moteriškos.
Tačiau atlikus panašią apklausą vaikų, kuriems daugiau ne penkeri metai tarpe, per 90 proc. jų manė, kad istorija greičiausiai yra apie herojų-vyrą. Iš to galima kelti prielaidą, kad net ir mažamečiai žino, kad tam tikras savybes visuomenė stereotipiškai priskiria herojams-vyrams: drąsa, aktyvumas, gebėjimas kovoti už tiesą. Vaikams toks stereotipinis mąstymas tampa norma, nepaisant to, kad animaciniuose filmuose pagrindiniuose vaidmenyse vis dažniau vaizduojamos moteriškos lyties atstovės.
Kiek šie stereotipai įtvirtinami mokykloje?
Daug kalbame apie mokytojų atsakomybę, bet vaikai į mokyklą ateina jau perėmę šeimoje vartojamą žodyną – išmokę tyčiotis, skatinti neapykantą ar lyčių stereotipus. Liūdna, bet, jeigu šeimoje yra emocinio, fizinio, finansinio smurto apraiškų, vaikai dažnai tai perkelia ir į savo asmeninius santykius su kitais vaikais bei suaugusiais, o vėliau ir poroje.
Žinoma, vaikai negyvena uždaroje dėžėje: ne mažiau svarbus su vaikais bei jaunuoliais dirbančių mokytojų požiūris, jų vartojama kalba, nusistatymai bei supratimas, kokį neigiamą poveikį vaikams jie gali turėti ilgesnėje perspektyvoje.
Apie kokį ilgalaikį poveikį kalbate?
Kai bandome vaikus suspausti į mums priimtinas dėžutes, kai sakome, kad jie negali būti jautrūs ar drąsios, tai gali neigiamai paveikti vaikų tarpusavio santykius, mažinti pasitikėjimą savimi, skatinti patyčias.
Pateiksiu savo pačios pavyzdį: kai augau, nuolat girdėdavau, kad kažko negaliu daryti, jog kažkur manęs neturėtų būti. Esu iš mažo miestelio, dažnai žaisdavau futbolą su vaikinais. Būdavau vienintelė mergina, kuri kartu su jais lakstydavo. Iš pradžių net jiems patiems tai buvo keista, nes futbolas neva ne merginoms. Mane lydėjo frazės, kad taip elgtis yra nemoteriška, kad turėčiau būti santūresnė. Berniukams būdavo sakoma, kad jie turėtų būti aktyvesni, ne tokie švelnūs, ramūs, jautrūs ir panašiai. Tos frazės buvo visur. Ir nors tikrai pastebiu didžiulį tobulėjimą šiose srityse, bet vis dar tenka pripažinti, jog tam tikri stereotipai – lyg mūsų tautos folkloras, perduodamas iš kartos į kartą.
Ryškiai pamena dar vieną atvejį: per tikybos pamokas turėjome vadovėlį, kuriame buvo išvardinti asmenybės bruožai – ambicingumas, gebėjimas apginti savo nuomonę – ir ten buvo sakinys, kad tokiomis savybėmis dažniausiai pasižymi vyrai arba homoseksualios moterys. Tada į mane atsisuko pusė klasės ir sakė – o čia apie tave?
Deja, nesant suaugusiųjų palaikymo, tokių vaikų pasitikėjimas savimi gali mažėti, iš jų gali pradėti tyčiotis, vaikai jaučiasi atstumti, sudėtingiau megzti ryšius ir būti grupės nariais.
Taip pat kalbant apie ilgalaikį poveikį, jis nėra susijęs vien su emocijomis: stereotipai gali slopinti ir vaikų saviraišką, užkirsti kelią talentų atsiskleidimui. Tokie primesti lūkesčiai lemia ne tik tai, ką jie išdrįsta daryti vaikystėje, bet ir kokias profesijas renkasi suaugę. Mergaitės, kurios vaikystėje girdėjo, kad techninės sritys yra ne joms, gali niekada neišdrįsti studijuoti inžinerijos ar informacinių technologijų. nors turėjo tam gabumų. Berniukai, kurie buvo mokomi slopinti jautrumą, gali vengti emocinio darbo – pedagogikos, psichologijos ar socialinės srities, nors būtent šiose srityse galėtų sužibėti. Tai ne tik vieno vaiko drama, bet ir visuomenei svarbi problema – dalis mūsų neatskleidžia savo potencialo, nes tai yra ,,už normos ribų”.
Kiek, jūsų vertinimu, šiandienė mokykla yra stereotipiška erdvė?
Pirmiausia pažiūrėkime, kaip atrodo mūsų mokyklos lyties aspektu, kiek ten lyčių lygybės? Plika akimi matyti, kad vyrų mūsų mokyklose nedaug. Kalbant procentų kalba, apie 13 proc. sudaro vyrai, 87 proc. – moterys. Dėl stereotipų įtakos ir visuomenės lūkesčių, moterys dažniau renkasi socialines sritis, kurios paprastai mažiau apmokamos. Vyrams, kuriems visuomenė kelia lūkestį uždirbti, tokių profesijų nesirenka. Daugelyje mokyklų yra tik keletas mokytojų-vyrų, kurie dažniausiai yra kūno kultūros, kartais chemijos, istorijos, informacinių technologijų mokytojai. Taigi mokykla kaip institucija nepasižymi lyčių lygybe.
Nesinori apibendrinti, tačiau mokykla Lietuvoje vis dar gana stereotipiška erdvė ir mokymosi turinio prasme. Pavyzdžiui, kalbose apie mūsų nepriklausomybės paskelbimą ar kitus istorinius procesus, pabrėžiamas vyrų vaidmuo, pamirštant, kad moterys įnešė savo didelį indėlį į mūsų šalies kūrimą.
Yra daug mokytojų, kurie supranta lyčių normų daromą žalą, bet kartais pritrūksta kompetencijų, žinių, galimybės tobulintis ir laiko. Nors man pačiai lyčių lygybės klausimai yra labai svarbūs, bet dirbdama mokytoja ir pati ne kartą pasielgiau netinkamai – pavyzdžiui, gėdinau berniukus dėl jų jautrumo.
Dėl to esu prieš visą klasę atsiprašiusi, suprantu, jog net nenorėdama, aš pažeminau vaiką. Galbūt mano žodžiai to berniuko neįskaudino, bet neatsiprašius ir neįvardijus savo netinkamo pasisakymo, nepaiaškinus, kodėl jis netinkamas, kiti vaikai manys, kad toks elgesys yra priimtinas.
Kokius patikrintus ugdymo įrankius, metodus galėtumėte rekomenduoti mokytojams, norintiems pagilinti žinias lyčių lygybės klausimais ar ieškantiems būdų, kaip bendrauti su savo klase?
Viskas prasideda nuo bandymo suprasti šias temas, noro į jas įsigilinti. Dabar netrūksta tyrėjų, edukatorių, mokymų vadovų, kurie kalba lyčių lygybės, lytiškumo ugdymo klausimais. Tikiu, kad labai naudinga pakviesti ekspertus (-es) į klases ar mokytojų grupėms pokalbiui, temų įsisąmoninimui, žinių lauko išplėtimui.
„Nepatogaus kino klasės“ platformoje yra daugybė įrankių ir leidinių, su kuriais mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, jaunimo darbuotojai gali susipažinti. Praėjusiais metais į lietuvių kalbą išvertėme ir nepatogauskinoklase.lt patalpinome Europos Tarybos leidinį „Kompasas“. Tai į daugiau nei trisdešimt kalbų išverstas pagalbininkas, padedantis su jaunais žmonėmis kalbėtis apie žmogaus teisių švietimą, moterų teisių, lyčių lygybės ir kitus klausimus.
„Nepatogaus kino klasės“ platformoje taip pat turime per penkiasdešimt į lietuvių kalbą išverstų dokumentinių filmų, nemaža dalis jų nagrinėja lyčių stereotipų, lyčių nelygybės temas. Nors turbūt dar esama stereotipų, kad dokumentiniai filmai yra neįdomūs, tačiau iš mokytojų ir edukatorių girdime, kad dokumentinis kinas kaip vaizdinė mokymo priemonė iš tiesų yra ir įtrauki, ir paveiki. Moksleiviai juose gali pamatyti savo bendraamžius, susidūrusius su gyvenimiškais iššūkiais, stebėti, kaip jie buriasi į bendruomenes, tampa aktyvistais, kovoja dėl galimybės būti savimi.
Interviu parengtas įgyvendinant projektus, kuriuos bendrai finansuoja Europos Sąjunga, Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje. Manoteises.lt publikuojami tekstai nėra derinami su projektus remiančiomis institucijomis. Interviu išsakomos mintys atspindi interviuojamo asmens požiūrį ir negali būti laikomas komentaro publikavimą parėmusių institucijų pozicija.
