Savižudybių statistika Lietuvoje vis dar liūdna: kasmet čia, oficialiais duomenimis, nusižudo apie 1000 žmonių ir tai yra kone dvigubai daugiau nei Europos vidurkis. Nors per 25 metus iš gyvenimo savo valia pasitraukusių žmonių skaičius Lietuvoje sumažėjo dvigubai, tai vis dar aktyvių veiksmų laukianti socialinė nacionalinė problema. Trečiadienio vakarą diskusijoje „Nesižudanti Lietuva: kada?“ naiviai nebuvo viltasi, kad savižudybių skaičių galima sumažinti iki nulio, tačiau pasiūlymų, kaip jas smarkiai sumažinti, būta ne vienas.
Svarbu, kad atpažinus ženklus, būtų, kur kreiptis
Prof. dr. Arūnas Germanavičius teigė, kad labai daug lemia vizija, planas ir kas jį imasi įgyvendinti. Anot jo, prie savižudybių prevencijos turi prisidėti visi tie, kurie susitinka su žmonėmis krizėje: „Gali būt slaugytojas, policininkas, kasininkas sveikatos priežiūros įstaigoje, valytoja. Iš principo labai plati visuomenės dalis“. Tie žmonės esą vadinami „vartininkais“. Mokymai, kaip atpažinti savižudybės riziką Lietuvoje, jau vyksta. „Mykolas Majauskas ir Aušrinė Armonaitė padarė tam pradžią. Yra keli šimtai „vartininkų“ jau apmokyta, kitais metais bus dar daugiau apmokyta“, – pozityvų pavyzdį, kaip kovoti su didžiuliais savižudybių mastais pateikė A.Germanavičius.
Diskusijos „Nesižudanti Lietuva: kada?“ akimirka, Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.
Psichologė Valija Šap, Kupiškyje padėjusi suburti bendruomenę ir pasiekusi milžinišką pokytį, pritaria „vartininkų“ rengimo minčiai. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį į tai, kad šioje vietoje kyla didžiulė grėsmė, kad apmokytas žmogus atpažins ženklus ir tuo viskas baigsis. Mat jis paskambins ir sužinos, kad pas specialistą galima pakliūti tik po keturių savaičių. „Ir ką daryti tada tam „vartininkui“, kuris išmoko, atpažino ir kur jam tą žmogų dėti? Jeigu nebus kur dėti žmogaus, nebus prieinamumo pas specialistus, nieko nepasieksime“, – sakė V.Šap.
Svarbus žiniasklaidos vaidmuo
A.Germanavičius diskusijoje atkreipė dėmesį ir į žiniasklaidos vaidmenį. Jis pasidžiaugė, kad šiuo metu vykdomas žiniasklaidos monitoringas, dėl kurio spaudoje savižudybės neromantizuojamos, nepateikiama detalių, nurodomos pagalbos galimybės.
„Manau, kad tokiu atveju, (jei tenka aprašinėti savižudybės atvejį – 15min), reikia prisiminti, kad žurnalistai tokie pat žmonės kaip ir kiti, jų šeimose taip pat gali būti tokių situacijų. Todėl galbūt tomis akimirkomis reikėtų pagalvoti: „O kaip aš toje situacijoje jausčiausi?“, – kalbėjo diskusijoje dalyvavusi Jurgita Jurkutė-Širvaitė, kurios tėvas, taip pat ir ilgametis scenos partneris Vytautas Šapranauskas pakėlė prieš save rankas. O tai, anot J.Jurkutės-Širvaitės, buvo plačiai aprašoma žiniasklaidoje, ypatingai Vytauto atveju. Ji taip pat atkreipė dėmesį į Verterio efektą. Žinoma moteris pastebėjo, kad peržvelgusi statistiką tais metais, kai iš pasaulio išėjo du jai artimi žmonės, ji pastebėjo, jog savižudybių skaičiai buvo aukštesni nei kitais metais. „Taigi mes turime apie tai kalbėti, bet būtina tai daryti sąmoningai, jautriai, atsakingai“, – ragino ji.
Antrindama Valija Šap vardijo ir tai, kas jau daroma gerai, bandant sumažinti savižudybių mastus. „Jau beveik dvejus metus savižudybių prevencijų biuras dirba. Sveikatos apsaugos ministerija rengia, koreguoja dokumentus, tai irgi labai svarbu. Nuo rugsėjo pirmosios įsigalioja įstatymas, kuris mažintų patyčias. Kelmėje turime pavyzdį, kai reagavimo į savižudybes algoritmai veikia. Pirmadienį startuojam Ukmergėje, jie taip pat nori padėti savo žmonėms. O dar Vilnius, Kaunas… Turim labai daug gerų pavyzdžių mūsų šalyje. Tai, kas vyksta yra puiki pradžia, bet to nepakanka“, – kalbėjo ji. Tam, kad ir toliau žengtume teisingu keliu, prisidėti turi visi. Psichologė pateikė vieną jai žinomą atvejį, kai Raseinių Šaltinio progimnazijos mokytoja pasiekė, kad pirmoji mokykla pasitvirtintų planą, kaip reaguojama į savižudybes.
Diskusijos „Nesižudanti Lietuva: kada?“ akimirka, Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.
„Žmonės patikėjo, kad pagalba Lietuvoje bus ir, jeigu jie nustos tuo tikėti, antrą kartą įtikinti bus be galo sunku“, – perspėjo ji.
Klauskite, ar žmogus tikrai nori nusižudyti
J.Jurkutė-Širvaitė sakė, kad žmonės pajėgūs prisiimti atsakomybę už save, jie nori būti laimingi, bet reikia suteikti tam tikras sąlygas.
„Kartais su žmogumi užtenka tik pasikalbėti. Kartą man parašė žmogus, iškart pirmoje žinutėje buvo prieita prie noro nusižudyti. Šiai dienai jis gyvas, turi tikslų, svajonių… Kai išsikalbame, nuimame emocinį krūvį, pamatome, kad yra ne vienas kelias. Kai žmogui sunku jis daugiau tų kelių nebemato, patraukliausias vienas kelias“, – kalbėjo žinoma moteris. Anot jos, kiekvienas iš mūsų gali pasidomėti, kas yra savižudybė, ką daryti, jei išgirdote kalbant apie tai, ką tuomet sakyti. Ji rekomendavo pasiskaityti šias rekomendacijas „Jaunimo linijos“ tinklalapyje – esą būtent šia medžiaga ji ir pati dažnai pasidalija su tais, kuriems jos reikia. Svarbiausia, pasak J.Jurkutės-Širvaitės, nebijoti paklausti žmogaus, ar jis tikrai nori nusižudyti: „Dažniausiai žmogus išgirdęs šitą klausimą, sutrinka. Kol tau prieš akis nepasako šito, tarsi nesuvoki. Žmogus visai kitaip pradeda girdėti, kai pasakai. Jie nori gyventi, bet jie nežino kaip“.
Gyvybę gali išgelbėti kiekvienas
Psichologė Valija Šap sakė, kad kiekvienas gali išgelbėti gyvybę. „Jei matote draugą, kolegą, pažįstamą pastaruoju metu užsidariusį, liūdną, jo nebedomina veikla, kuri anksčiau domino, jis sako, kad gyvenimas nebeturi prasmės, kalba mirties temomis, domisi savižudybės būdais, sako, kad jam sunku, kad jis nieko vertas, pradeda grąžinti daiktus, rašo testamentą, pradeda rizikingai vairuoti, vartoti nesaikingai alkoholį. Pamačius tokius elgesio pokyčius, galime galvoti, kas su žmogumi kažkas vyksta“, – ženklus įvardijo specialistė.
Žmogus, anot jos, juk iš laimės neprasigeria, neatsiriboja nuo žmonių. Taigi, pastebėjus žmogų, kuris atitinka jos apibūdinimą, pirmas žingsnis yra klausti jo, kuo galite padėti: „Jei darysite tai nuoširdžiai, žmogus atsivers. Svarbu išgirdus atsakymą neišsigąsti, nekritikuoti, nesmerkti, o pasakyti, kad esate kartu“. Esą svarbu pasiųsti žinią, kad norite padėti ir pasakyti, jog jūsų pagalbos nepakaks. „Pasakykite, kur yra pagalba ir kad kreiptis pagalbos normalu, kentėti nenormalu“, – teigė psichologė.
J.Jurkutė-Širvaitė atkreipė dėmesį į tai, kad svarbu keisti žmonių požiūrį į psichologus. „Aš irgi buvau viena iš tų, kuriai nedrąsu buvo eiti. Galvojau, kad kažkam gali papasakoti, nes esu žinomas žmogus. Ačiū Dievui, kad turiu itin artimą draugę ir savo vyrą, kurie susitarė, jog Jurgai reikia pagalbos ir man atvežė į namus. Tai buvo labai geras momentas, nes man palengvėjo“, – savo patirtimi dalijosi moteris. Ji prisipažino, kad kalbantis jai saugioje aplinkoje, ji pagaliau sulaužė tylą, išlaisvino tai, ką ilgai kaupė savyje. „Aš pradėjau pati eiti ir išbandžiau ne vieną psichologą. Man tikrai palengvėjo, tikrai tai padeda“, – tvirtino ji.
Statistika turi būti tikra
Apibendrindamas diskusiją A.Germanavičius dar kartą akcentavo žinios apie prevenciją visuomenei skleidimą ir tinkamus apmokymus, kaip padėti. „Bet mokymus reikia plėsti, reikia daugiau informacijos apie juos. Savižudybių statistika turi būti tikra. Šiuo metu nesame tikri, nes yra nepatikslintų mirčių skaičius. Gali būti sumažintas skaičius. Tarkime, eismo įvykiai, kai žmogus žūsta vienas, bet policija neturi duomenų ir tai nurašoma į nepatikslintų įvykių eilutę. Įtariame, kad galėjo dalis žmonių būti savižudžiai“, – teigė jis.
Diskusijos „Nesižudanti Lietuva: kada?“ akimirka, Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.
Anot jo, būtina skirti reikalingą priežiūrą vienišiems Lietuvoje likusiems emigrantų tėvams. „Apskritai valstybė turi turėti savižudybių prevencijos planą, finansavimą ir stebėsenos principą, kad matytume efektyvumą“, – sakė A.Germanavičius.
Valija Šap, baigdama diskusiją, teigė, kad kiekvienas turi pagaliau suprasti, jog laikas nuo kalbų pereiti prie darbų – nustoti diskutuoti apie savižudybes įvairiais aspektais ir imtis veikti visiems kartu: „Kiekvienas turi pamiršti politinį, finansinį, asmeninio komforto interesus. Kiekvienas turi pasakyti, kas jeigu ne aš. Turime imti ir veikti visi kartu“. J.Jurkutė-Širvaitė pabaigoje sakė neturinti stebuklingo recepto, kaip sustabdyti savižudybes Lietuvoje. „Vis dėlto prisiminiau tokią frazę „Kai buvau protingas, norėjau pakeisti pasaulį, kai tapau išmintingas, pradėjau keisti save“. Negali reikalauti kad kažkas geriau būtų, turi kurti gėrį pats“, – užbaigė ji.
Jei galvojate apie savižudybę, kreipkitės:
