Pandemijos metu anoniminiuose forumuose padaugėjo užklausų apie nėštumo nutraukimą. Į neviltį puolusios moterys prašė pasidalinti informacija apie nelegaliai atliekamas chirurgines procedūras ar kaip gauti nėštumo nutraukimui reikalingus medikamentus. Nors nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra legalus, apie tai kalbėti vis dar yra tabu: net ir progresyvios, „už laisvą pasirinkimą“ pasisakančios moterys vengia šios temos, o žiniasklaidoje dažniausiai pateikiamos blogos patirtys bei akcentuojama tariama žala.
Pandemijos iškeltos problemos parodė, kad yra itin svarbu kalbėti apie alternatyvas, būdus, kaip užtikrinti moters reprodukcines teises ir suteikti visapusišką reprodukcinės sveikatos priežiūrą.
Vaikystėje nei viena mergaitė nesvajojo užaugusi pasidaryti nėštumo nutraukimą. Pasirinkimas nutraukti nėštumą gali būti labai paprastas ar labai komplikuotas – tai priklauso nuo įvairių faktorių. Vis dėlto teisę į tokį pasirinkimą privalo turėti kiekviena moteris. Nėštumą nutraukti pasirenkama ne vien neplanuoto, bet ir planuoto nėštumo metu, kai vaisiui nėra galimybės išgyventi (pvz., raidos ar chromosomų patologija, didelis neišnešiotumas) ar kyla grėsmė moters gyvybei, todėl yra itin svarbu moteriai suteikti teisę laisvai priimti sprendimą, tinkamiausią jos situacijai. Deja, Lietuvoje vis dar vadovaujamasi moraliai pasenusiu 1994 m. įsakymu dėl nėštumo nutraukimo atlikimo tvarkos, o projektas siekiantis atnaujinti įsakymą, kuris įtrauktų ir medikamentinį nėštumo nutraukimą, nuo 2014 metų taip ir nepajudėjo į priekį. Šiuo metu moterys vis dar yra priverstos savo reprodukcinę sveikatą patikėti anoniminiams forumams, o pagarbaus dialogo šiuo klausimu taip pat trūksta.
Pandemija atgaivino senas diskusijas
Pandemija į viršų iškėlė jau ir taip opias problemas, viena jų – reprodukcinės sveikatos priežiūra. Pandemijos metu dalis gydymo įstaigų atsisakė atlikti nėštumo nutraukimo procedūras, nes tai yra planinė, o ne būtinoji pagalba, tad ši paslauga moterims tapo mažiau prieinama. Žinoma, poreikis gauti tokią medicininę pagalbą niekur nedingo, o moterys buvo priverstos ieškoti kitų būdų, neretai pasirinkti nesaugų nėštumo nutraukimą. Pernai, karantinui tik prasidėjus ir iškėlus šį klausimą, tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pareiškė, kad moterims, kurios neplanuotai pastojo ir nori nutraukti nėštumą, laikas, kai gydymo įstaigos atsisako teikti tokią paslaugą, yra tinkamas laikas apsvarstyti savo sprendimą [1]. Kilus pasipiktinimui, Sveikatos apsaugos ministerija gynėsi, kad aborto paslauga turi būti suteikiama laiku.
Karantinas negali būti priežastimi riboti moters reprodukcinių teisių, nepaliekant kito pasirinkimo kaip tik ieškoti pagalbos anoniminiuose forumuose, kuriuose dalijamasi informacija apie nelegaliai atliekamas nėštumo nutraukimo procedūras ir kaip gauti tam skirtus medikamentus. Tokių forumų egzistavimas signalizuoja, kad moterims trūksta pagalbos bei palaikymo. Ypač žiniasklaidoje trūksta informacijos, pagrįstos medicina, tikrų faktų ir diskusijų, dialogo, o ne puolimo. Viešojoje erdvėje ir toliau dominuoja konservatyvių pažiūrų atstovų nuomonės bei neigiamos moterų patirtys, kas stigmatizuoja moteris, pasirinkusias atlikti nėštumo nutraukimą. Joms sunku kalbėti apie savo patirtis, o minėti veiksniai skatina emocinės būklės blogėjimą.
Išimtis – prieš kurį laiką pasirodžius dviejų dalių socialinė dokumentika „Spalvos“. Joje atskleista kita nėštumo nutraukimo pusė – moterų, kurios nesigaili, patirtys ir nemoralizuojančių specialistų pasisakymai.
Chirurginių nėštumų nutraukimo ribojimas pandemijos metu vėl privertė pagalvoti apie galimybę įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą. Seimo Laisvės frakcijos ir Sveikatos reikalų komiteto narė bei Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Morgana Danielė kovo 10-ą dieną surengė spaudos konferenciją „Moterų teisė į mokslo pažangą– medikamentinis nėštumo nutraukimas Lietuvoje“. Ji, žinoma, vėl sulaukė konservatyviosios pusės pasipriešinimo. Iš esmės pasipriešinimas niekur ir nebuvo dingęs, tačiau bandymas užmegzti pokalbį apie galimybę įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą jį dar sustiprino. Įteisinus medikamentinį nėštumo nutraukimą, moterys turėtų galimybę atlikti tai namuose, kas suteiktų daugiau privatumo. Verta atkreipti dėmesį, jog tokiu atveju būtų sumažintos galimybės daryti įtaką moters apsisprendimui dėl nėštumo nutraukimo procedūros (apie kontraversišką Krizinio nėštumo centrų veiklą kviečiu paskaityti Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos tinklalapyje).
PSO pateikia kelis būdus sumažinti nesaugių nėštumo nutraukimų skaičių. Vienas tokių būdų – visapusiškas ir nuoseklus lytiškumo ugdymas. Antrasis būdas – neplanuoto nėštumo prevencija, naudojant efektyvią kontracepciją, įskaitant ir skubios kontracepcijos tabletę. Trečiasis būdas – teisėtų ir saugių nėštumo nutraukimų teikimas. Akivaizdu, kad PSO pasiūlymai yra orientuoti į neplanuotų nėštumų mažinimą, taip sumažinant ir poreikį nutraukti nėštumą. Tuo tarpu Lietuvoje trūksta mokslu grįsto visapusiško ir nuoseklaus lytiškumo ugdymo, neplanuoto nėštumo nutraukimas yra stigmatizuojamas, vietoj pagalbos pasirenkama kontroliuoti ir smerkti, taip priverčiant moteris ieškoti pagalbos anoniminiuose forumuose. Ar tai teisinga? Laikas pripažinti, kad susilaikymu grįstos programos neveikia. Metas kurti mokslu pagrįstą pagarbų dialogą.
Reikia priminti, kad kiekvienas asmuo turi teisę priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo pagal savo asmeninius įsitikinimus (pvz., religinius, filosofinius), tačiau tie įsitikinimai negali riboti kitų asmenų teisių – juk, pavyzdžiui, įteisinus medikamentinį nėštumo nutraukimą, jis nebus atliekamas per prievartą. Toms, kurioms to nereikia, tai nieko nepakeis, o moterims, kurioms ši paslauga reikalinga, įteisinimas sukurs aplinką saugiam nėštumo nutraukimui.
Moterims reikia:
1. Reprodukcinių teisių užtikrinimo;
2. Mokslu pagrįstos informacijos;
3. Saugios aplinkos atlikti sprendimus;
4. Prieinamos reprodukcinės sveikatos priežiūros;
5. Visapusiškos pagalbos ir palaikymo nepriklausomai nuo jos pasirinkimo.
Moterims nereikia:
1. Dezinformacijos;
2. Gėdinimo;
3. Smerkimo;
4. Psichologinio ir emocinio spaudimo;
5. Diskriminacijos;
6. Stigmatizavimo;
7. Kitų nuomonės ir įsitikinimų;
8. Būti pavadinta žudike.
