Gatvėse, mokyklose, universitetuose, renginiuose, darbovietėse reta žmonių su negalia, nors valstybės lygiu ryškėja vizija dėl kliūčių žmonėms su negalia šalinimo, daugėja visuomenės švietimui skirtų iniciatyvų. Šiame kontekste lengva numoti ranka, esą problema ta, kad „jie patys nieko nenori“.
Įsivaizduokime jauną moterį, pavyzdžiui, turinčią judėjimo negalią, kuri nedirba, taigi gyvena iš nedidelių valstybės skirtų išmokų kažkur Lietuvos regione. Ji sako, kad norėtų turėti prasmingą darbą, tačiau nežino, kaip tokį rasti, ir neprisiruošia pasidomėti skelbimais. „Kas kaltas?“ – klausia jos šeima, žmonėms su negalia pagalbą teikianti vietinė NVO, nedarbo rodiklius siekianti mažinti valstybinė įstaiga, atsitiktinis komentatorius internete. Visi supranta, kad šiai jaunai moteriai rasti darbą sunkiau nei draugėms be negalios, todėl pasiruošę padėti: šeima drąsina, nevyriausybininkai siūlo įdomius, įgūdžių stiprinimui skirtus užsiėmimus, valstybė skiria tikslinį finansavimą, o komentatorius… na jis gal nedaro nieko. Nepaisant pastangų, situacija nesikeičia. Moteris vis dar sunkiai prisiverčia peržvelgti darbo skelbimus, sako, tinkamo tiesiog nerandanti. Visų galvose su pagreičiu įsisuka klausimas – „kas kaltas?“. Net ir kai kurių draugių su panašiomis negaliomis mintyse bunda pykčiu nuspalvintas atsakymas – „pati“. Jį sustiprina erzulys – „tiek daug dėl jos padarėme, o ji nesistengia!“
Puikiai suprantu norimo rezultato nesulaukiančių gelbėtojų nusivylimą, frustraciją, pyktį. Būti pagalbininku – sunkus ir nedėkingas darbas. Ne visada galime padėti kitam. Dažnai neišmanome, kaip tiesti pagalbos ranką. Neįvertiname, kokiame giliame liūne įklimpę tie, kuriuos ketiname traukti, taigi, greit netenkame kantrybės. Tačiau, kas yra ta kaltė, apie kurią vis klausiame?
Kaltė dažniausiai suprantama kaip jausmas, ištinkantis padarius ką nors bloga, pavyzdžiui, įskaudinus kitą žmogų, apgavus, nusikaltus. Visgi akivaizdu, kad kaltės jausmui didelį poveikį turi išorinė aplinka. Nuteistųjų už smurtinius nusikaltimus kaltę aptariame rečiau nei, pavyzdžiui, „mamos kaltę“. Pastaroji kyla, kai vaikus auginančios moterys jaučia didžiulį spaudimą suteikti visą įmanomą rūpestį, palaikymą, galimybes savo atžalai ir, ką bedarytų, jaučiasi nepakankamai geros. Daug motinų kaltę išgyvena vaikui patyrus natūralių, žmogiškų gyvenimo nesėkmių ar psichikos sveikatos iššūkių. Pateiktas pavyzdys atskleidžia, kaip kultūra gali sukurti, įtvirtinti ir natūralizuoti kaltę. Šiuo atveju poveikį daro ir kultūrinis seksizmas, įtikinantis moteris, kad vaiko gerovė priklauso tik nuo jų besąlygiško atsidavimo. Vyrams jis spendžia kitus spąstus, pavyzdžiui, įsukdamas į kaltės sūkurį dėl negebėjimo finansiškai išlaikyti šeimą praradus darbą.
Kaltė – labai klampi emocija. Psichologai nepraleidžia progos priminti: kaltė mus sustingdo ir apakina, todėl liaujamės matyti kitas aplinkybes. Kartais kaltę lydi gėda, kuri galutinai užantspauduoja išėjimą iš vienatvės ir savigraužos. Kaltė ir gėda nėra pokyčių gyvenime siekti skatinančios emocijos.
Beje, kaltė priklauso ne tik vidiniam jausmų pasauliui. (Ap)kaltinimas pretenduoja į objektyvumą, kuomet nusikaltusiojo ieškome idant jį nubaustume. Tai susiję ne tik su Civiliniu ar Baudžiamuoju kodeksais, bet ir galios hierarchijomis, įvairiais šališkumais. Pavyzdžiu galėtų būti smurtą artimoje aplinkoje ar lytinę prievartą patyrusių aukų kaltinimas, esą jos išprovokavo smurtą elgesiu, apranga ar tiesiog savo egzistavimu. Beje, žodis „nekaltybė“ lietuvių kalboje siejamas ir su lytinio gyvenimo nepradėjusia mergina, todėl semantiškai net ir išprievartauta moteris automatiškai tampa kalta. Šie vertinimai atsiduoda senu patriarchaliniu raugu.
Tačiau grįžkime prie merginos su judėjimo negalia. Ką reiškia aplinkinių, o gal ir jos galvoje ratus sukantis „pati kalta“, nes nesusiranda darbo, neįsitraukia į visavertį gyvenimą, nepasirūpina savo interesų gynimu ir t.t. Tai rodo, kad ignoruojamos sisteminės kliūtys su kuriomis ji susiduria kaskart išeidama iš namų, norėdama kurti ryšius su kitais ir suprasti save. Galios disbalansas ir savo privilegijų nesuvokimas trukdo mums matyti, kokią žalą šios kliūtys daro savivertei, ryžtui, svajonėms. O kur dar gniuždanti aplinka, kurią palaiko iš šeimos ar bendraamžių patiriamas nuvertinimas! Užtektų ir vienos širdyje įstrigusios frazė – „tu niekada nesukursi šeimos“. Juk ji atspindi tai, ką retai aptariame negalios kontekste – moterų su negalia lytiškumo neigimą.
Kai suvokiame, kiek sisteminio žlugdymo atlaikė tie, kuriuos priskiria(me) „pažeidžiamoms grupėms“, kaltinimai apie, esą, nepakankamas pastangas produktyviai įsilieti į visuomenę įstringa gerklėje. Antra vertus, tai nereiškia, kad kiti turi pasirūpinti manimi, jei esu viena ar vienas patiriančiųjų sistemines kliūtis, diskriminaciją. Visada galima kelti atsakomybės klausimą, tačiau tai bus visai kita kalba, nei paralyžiuojančio kaltės jausmo sukeltas monologas. Kad ir kiek patyriau žlugdymo ar skausmo, mano gyvenimas yra mano ir galiu jame siekti pokyčio. Tačiau – permainas atneša savęs priėmimas, žaizdų išsilaižymas ir randų priežiūra su atjauta, o ne saviplaka.
Aplinkiniai, deja, dažnai įsijaučia į gelbėtojo vaidmenį. Kartais atvirai sakosi trokštą padėti „silpnesniam“, „žioplesniam“, „nesveikam“, „mažutėliui“ ir perša savo sprendimus. Ne tai padeda atgauti atimtą orumą ir energiją. Ko išties reikia norint sugrąžinti žmonėms su negalia jų gyvenimą yra lygiavertis, pagarbus, dialogu grįstas santykis.
Komentaras parengtas Lygių galimybių plėtros centrui įgyvendinant projektą, finansuojamą Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Aktyvių piliečių fondo.
