Prieš pat naujuosius metus pasirodė LRT užsakymu atlikta apklausa, kuri parodė, kad visuomenė yra skilusi dėl lytiškumo ugdymo. Beveik pusė gyventojų mano, kad mokyklose turėtų būti mokoma lytiškumo ugdymo, maždaug tiek pat tam nepritaria. Kol suaugusieji pešasi tarpusavyje, kenčia jauni žmonės.
Neseniai su kolegomis vedžiau savaitgalio trukmės mokymus paauglių grupei. Besirengdama mokykams, atrinkinėjau „Nepatogaus kino klasės“ filmus, kuriuos planavome parodyti ir aptarti su paaugliais. Vienas iš jų – apie merginas Kanadoje, kovojančias prieš seksualinį priekabiavimą mokyklose.
Audringų diskusijų apie Gyvenimo įgūdžių programą kontekste kiek sudvejojau dėl filmo: nors jis pasakoja apie merginų pastangas kovoti su seksualiniu priekabiavimu Kvebeko mokyklose, rodo jautrius pasakojimus apie didelį šios problemos mastą ir susitikimus su įstatymų leidėjais – pamaniau, ar nebus per daug paaugliams? Ar visiems mokinių tėvams bus priimtina tai, kad jų vaikai išmoksta identifikuoti seksualinį priekabiavimą ir regi, kaip galima kreiptis pagalbos?
Tačiau mano būgštavimai pasirodė atitrūkę nuo jaunuolių realijų – beveik dvidešimtčiai paauglių žiūrint filmą, salėje įsivyravo susikaupimo ir susitelkimo atmosfera. Įjungę šviesas, paklausėme, ką jie galvoja, apie ką tik regėtą siužetą.
„Nieko naujo“, – tarė viena dalyvė; „Viskas, kas rodoma filme, labai gerai atpažįstama“, – pasidalino kita; „Kai mačiau tą veikėją, liepiantį priekabiavimą patyrusiems mokiniams užpildyti formą, jaučiau tokį pyktį, kad norėjau jam trenkti“, – atsiduso kita paauglė. Po pasidalinimų paprašėme dalyvių užsimerkti ir pakelti rankas tų, kurie asmeniškai susidūrė su nepageidaujamais prisilietimais, fotografavimu, nuotraukų dalinimusi, žodžio „ne“ nepaisymu.
Rankas pakėlė visi salėje buvę jaunuoliai.
Tai, kas bijojome, kad šokiruos jaunuolius, buvo jų kasdienybės mokykloje realybė. Kol mes, suaugusieji, nerimaujame, ar seksualinis priekabiavimas nėra pernelyg sudėtinga ar neaktuali tema, paaugliai kasdien naviguoja spaudimą siųsti intymias nuotraukas, bando išvengti pliaukštelėjimų koridoriuose, ir, deja, išgyventi suaugusiųjų abejingumą šiai temai.
Šis ir kiti mano susitikimai su paaugliais rodo, kad situacija Lietuvoje atrodo mažai besiskiria nuo Jungtinės Karalystės (toliau – JK), kurioje 2020 m. jaunimo aktyvistė Soma Sara įkūrė platformą „Everyone‘s Invited“ (liet. Visi kviečiami). Joje jaunuoliai galėjo anonimiškai pasidalinti seksualinio priekabiavimo patirtimis mokyklose. Platformos populiarumas nustebino net ir jos įkūrėją – per kelias dienas buvo surinkta tūkstančiai kraupių istorijų, paskatinusių vidinius tyrimus mokyklose, bei nacionalinį Jungtinės Karalystės tyrimą. Pastarasis atskelidė epideminį seksualinio priekabiavimo paplitimą mokyklose: 2021 m. Švietimo standartų, vaikų apsaugos ir įgūdžių tarnybos (angl. The Office for Standards in Education, Childrenְ’s Services and Skills (Ofsted) atliktame tyrime 79 proc. apklaustųjų nurodė patyrę kontaktinį seksualinį priekabiavimą, t.y. prisilietimus, o 68 proc. respondentų teigė jautę spaudimą daryti veiksmus, kurių nenorėjo daryti. Dar 80 proc. respondentų minėjo, kad jaučia spaudimą siųsti intymaus pobūdžio nuotraukas: 10–11 metų mergaitės per vakarą iš berniukų sulaukia iki 11-os prašymų atsiųsti intymaus turinio nuotraukų. Ir tai – tik ledkalnio viršūnė.
Po tyrimo Ofsted rekomendacijos buvo vienareikšmiškos – sistemingas mokytojų kvalifikacijos kėlimas, bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, tolimesni tyrimai ir sistemingos prevencinės programos įgyvendinimas visose šalies mokyklose.
Toks ar panašus tyrimas Lietuvoje iki šiol neatliktas, tad statistikos apie seksualinį priekabiavimą Lietuvos mokyklose labai trūksta. Vis dėlto pagal kitus rodiklius – patiriamas patyčias ir bendrą nesaugumo jausmą mokyklose – mes išliekame vieni pirmųjų Europos Sąjungoje. Taip pat 2020 m. ir 2021 m. Lygių galimybių plėtros centro, Lietuvos žmogaus teisių centro bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta mokinių nuostatų apžvalga indikavo, kad seksualinis priekabiavimas yra normalizuotas reiškinys Lietuvos mokyklose: kone pusė respondentų teigė, kad berniuko elgesys, kai jis tampo mergaitei už kasų, kelia sijoną ir pan., yra tiesiog dėmesio rodymas, o 43 proc. apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad merginos pačios kartais išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda arba elgesiu. Šalia to matomas ir tam tikras išvaizdos lūkestis: 44 proc. apklaustų vaikinų teigė, kad merginos privalo atrodyti seksualiai.
Šios nuostatos nepasikeis savaime.
Kol suaugusieji kovoja tarpusavyje socialiniuose tinkluose, o daliai jų baisu išgirsti žodžių junginius „Gyvenimo įgūdžių programa“ ar „seksualinis priekabiavimas“, kol jie svarsto, ar kalbėjimas apie ribas bei sutikimą nėra pavojingi jaunimui, mokiniai kasdien išgyvena nesaugumo jausmą ir ribų peržengimą.
Ne mūsų, suaugusiųjų, nuostatos ir baimės turėtų būti svarbiausios: privalome pagaliau išgirsti mokinių patirtis. Jas priimti, įvertinti jų sudėtingumą ir užtikrinti jaunuolių saugumą mokykloje bei už jos ribų – jaunuolių realijas, bet ne dalies mūsų visuomenės baimes atliepiančiu nešvietimu.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
