Rugpjūčio 9 dieną Jungtinės Tautos paviešino duomenis, kurie rodo, kad dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje beveik 10,5 milijono Ukrainos gyventojų buvo priversti palikti namus: 3,8 milijono registravosi laikinam prieglobsčiui Europoje, o 6,6 milijono buvo perkelti ar persikėlė šalies viduje.
Nors Ukrainoje žmonių su negalia skaičius viršija 2,7 milijono, be to, dar apie 2 milijonai serga retomis ar lėtinėmis ligomis, tikslių skaičių apie žmonių su negalia perkėlimą šalies viduje ar į užsienį nėra. Nėra duomenų, kiek žmonių su negalia žuvo ar buvo sužeisti.
Dar balandžio mėnesį Jungtinių Tautų žmonių su negalia konvencijos komitete (toliau – Komitetas) inicijavome susitikimą su Ukrainos žmonių su negalia atstovais. Jie prisijungė nuotoliniu būdu iš Kijevo slėptuvių ir tuomet dar neokupuoto, bet jau bombarduojamo Mariupolio gatvių.
Po susitikimo pakvietėme Jungtinių Tautų nares apsaugoti nuo pragaištingų karo pasekmių negalią turinčius žmones, įskaitant ieškančius prieglobsčio už Ukrainos ribų, suteikiant jiems prieinamą informaciją, pritaikant gyvenimo sąlygas, užtikrinant prieinamumą prie saugių vietų. Pakvietėme karo pabėgėlius priimančias šalis užtikrinti, kad žmonės su negalia būtų apsaugoti, jiems būtų užtikrinamas prieinamumas prie humanitarinės pagalbos atsižvelgiant į įvairius individualius jų poreikius pagalbai, priminėme, kad vaikai su negalia negali būti atskirti nuo jų šeimų, bei privalo būti apsaugoti nuo institucionalizavimo. Rusijos Federaciją pakvietėme nutraukti žiaurumus, gerbti žmogaus teises ir priimtus tarptautinius įsipareigojimus.
Apgailėtina, bet Rusijos žiaurumai Ukrainoje tęsiasi, o Jungtinės Tautos Ukrainoje paskelbė patį aukščiausiąjį kritinės padėties lygį. Gavęs nerimą keliančios informacijos, rugpjūčio 16 ir 18 dienomis JT Žmonių su negalia komitetas pakvietė su karu susijusias šalis į klausymus dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje. Klausymai surengti remiantis JT Žmonių su negalia teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 36.1. ir 11 straipsniais, kurios pirmasis leidžia Komitetui pareikalauti iš šalies narės daugiau informacijos, o antrasis nusako šalių narių įsipareigojimus pavojingose situacijose ir humanitarinės krizių atveju. Klausymai rengti Ženevos konvencijos (IV) dėl civilių apsaugos karo metu šviesoje, kurias tiek Ukraina, tiek Rusijos Federacija yra ratifikavusios. Ženevos konvencijoje aiškiai įvardinti šalių įsipareigojimai karo metu užtikrinti žmonių su negalia apsaugą nuo smurto, prievartinio sulaikymo, kankinimų, kolektyvinės bausmės, garantuoti, kad jų nepaims įkaitais bei suteikti jiems saugumą.
Klausymuose dalyvavo tarptautinių ir nacionalinių žmonių su negalia organizacijų atstovai, kare dalyvaujančių valstybių atstovai, buvo pakviesti karo pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus priimančių šalių atstovai. Rusija paprieštaravo šiems klausymams ir atsisakė dalyvauti, kas parodo jos požiūrį į savo įsipareigojimus tarptautinei teisei. Pasisakė Ukrainos, Lietuvos, Turkijos, Moldovos, Latvijos atstovai, dar kitos šalys pateikė ataskaitas raštu apie jų šalyse taikomas pagalbos priemones Ukrainos karo pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams su negalia. Dėl tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainos žmonėms su negalia taip pat pasisakė Europos Komisijos atstovai.
Ukrainos nacionalinė žmonių su negalia asamblėja (toliau – Asamblėja) savo pranešime paskelbė, kad mažiausiai 400 tūkstančių žmonių su negalia, arba 15 proc. visos jų populiacijos, paliko Ukrainą, o 33 tūkstančiai evakavosi šalies viduje. Tačiau, anot Asamblėjos, tikslūs persikėlusių ar perkeltų žmonių su negalia skaičiai, juolab išskaidyti pagal negalios tipą, lytį, amžių, pagalbos poreikius, nėra žinomi. Dėl didelės statistikos apie žmones su negalia stokos Rusijos invazijos poveikį patiriantys žmonės su negalia yra nematomi karo apžvalgose ar analizėse, neretai lieka humanitarinės pagalbos nuošalyje, tiek perkeltieji Ukrainos viduje, įskaitant likusiuosius karinių veiksmų ar okupuotoje zonose, tiek besitraukiantieji į užsienio šalis, įskaitant valstybių sienų perėjimo punktus.
Panašios tendencijos karo pabėgėlius su negalia priimančiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Lietuvoje jau skaičiuojama per 60 tūkstančių karo pabėgėlių, pagal jų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva užima trečią vietą tarp visų ES šalių. Man nepavyko rasti Ukrainos pabėgėlių su negalia statistikos Lietuvoje, juolab, išskaidytos pagal lygtį, amžių, negalios tipą ir pagalbos poreikius. Neabejotina, kad statistikos stoka apsunkina supratimą apie būtinus žmonių su negalia poreikius pagalbai. Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad 13 procentų visų Ukrainos pabėgėlių šeimų narių turi vienokią ar kitokią negalią, 9 procentai – sunkią ligą.
Remiantis nacionalinių ir tarptautinių organizacijų, dirbančių humanitarinės pagalbos bei negalios srityse Ukrainoje informacija, žmonės su negalia, įskaitant vaikus su negalia, dėl Rusijos pradėtų karo veiksmų patiria didžiausią, lyginant su kitomis grupėmis, riziką, įskaitant skurdą, smurtą, apleistumą, sužeidimus ar mirtį. Evakuacijos planai ir priemonės nepritaikyti žmonėms su negalia. Informacija apie pavojus televizijos programose nėra verčiama į gestų kalbą. Nepateikiama supaprastinta informacija žmonėms su kognityviniais sutrikimais. Jiems labai trūksta prieinamumo prie priemonių, skelbiančių informaciją apie pavojus ir evakuaciją ieškant prieglobsčio nuo apšaudymų ir bombardavimo. Dėl fizinio ir informacinio prieinamumo stokos gyvenamosiose aplinkose žmonės su negalia negali pabėgti iš karinių veiksmų zonų, ieškotis saugių vietų, maisto, sveikatos priežiūros punktų. Bėgdami nuo apšaudymų, žmonės neretai palieka jų savarankiškam judėjimui būtinas technines priemones, įskaitant vežimėlius, vaikštynes ir kita. Kaimiškose vietovėse praktiškai visa pagalbos ir paslaugų sistema liovėsi egzistavusi. Dėl humanitarinės pagalbos nepasiekiamumo ir neprieinamumo žmonės su negalia Ukrainoje atsidūrė socialinėje izoliacijoje, atskirti nuo artimųjų, savo bendruomenių.
Dėl informacijos ir prieglobsčio vietų neprieinamumo, pagalbinių priemonių, įskaitant vežimėlius, trūkumo daugelis jų yra priversti likti namuose bombardavimo ir apšaudymų metu. Kaip buvo pranešta žiniasklaidoje, tragiškas įvykis įvyko Charkivo mieste, kur rusų raketa nukrito ant bendrabučio ir užmušė septyniolika žmonių, iš kurių didžiuma – kurtieji, negalėję pabėgti iš namų pavojaus akivaizdoje dėl išankstinės evakuacinių priemonių, įskaitant informacijos, neprieinamumo. Be to, kaip pranešė viena iš Ukrainos žmonių su negalia organizacijų, vaikai su intelekto negalia, su psichosocialinėmis negaliomis ir autistiški vaikai, išsigandę aplink vykstančių šaudymų, bombardavimo ar perpildytų slėptuvių ir traukinių, atsisakydavo palikti namus, taip likdavo praktiškai neapsaugoti nuo mirtino pavojaus. Kaip teigė vienos žmonių su negalia organizacijos atstovė „nuo pat pirmųjų karo dienų mes susidūrėme su apšaudymu ir bombardavimu, didžiule evakuacijos priemonių trūkumo ir informacijos prieinamumo problema, ypač tai patyrė sensorinių negalių ir didelių poreikių pagalbai turintys žmonės. Per pirmąjį karo mėnesį mums pavyko evakuoti daugiau nei keturis šimtus žmonių“.
Daugybė žmonių su negalia negavo jiems reikalingos pritaikytos humanitarinės pagalbos. Ukrainos žmonių su negalia organizacijų atstovai išsakė susirūpinimą, kad priemonės, kurių imtasi ištirti nusikaltimus žmoniškumui ir žmogaus teisių pažeidimus, neįtraukia žmonių su negalia ar jų organizacijų atstovų. Be to, Ukrainos vyriausybė ir savivaldybės, organizacijų atstovų teigimu, nekreipė dėmesio į jų pasiūlymus dėl evakuacijos priemonių prieinamumo ir pasiekiamumo gerinimo. Su žmonių su negalia organizacijomis nesikonsultuojama, jiems pritaikyta pagalba teikiama labai retai. Kiekvienas gelbėjasi, kaip kas gali. Kaip praneša žmonių su negalia organizacijos, Rusijos sukeltas karas ir vyriausybės bei savivaldybių atsako dėl evakuacijos priemonių pasiekiamumo ir prieinamumo stoka labai rimtai pažeidė organizacijų pajėgumą patiems teikti pagalbą žmonėms su negalia. Negana to, daugelis tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų mažai teprisideda prie pagalbos žmonėms su negalia pavojingose situacijose. Vis dėlto yra kelios tarptautinės organizacijos, antai, Inclusion Europe (Įtrauki Europa), kuri lėšų pritraukimo kampanijos būdu surinko daugiau kaip pusę milijono eurų ir paskyrė juos žmonių su intelekto negalia organizacijoms, kad šios padėtų intelekto negalią turintiems žmonėms evakuotis pavojingų situacijų atveju.
Prie šalies sienų su kitomis šalimis trūksta pritaikymų pagal negalią. Fizinę, regos, klausos, intelekto, psichosocialines ir kitas negalias turintiems žmonėms reikalingi įvairūs ir skirtingi pritaikymai, kad žmonės su negalia gautų visą jiems reikalingą informaciją ir pagalbą. Tačiau trūksta priemonių, leidžiančių palaikyti kontaktus su artimaisiais, rūbų, maisto, asmeninės higienos priemonių, neretai ir asmens dokumentų, sąlygų miegui. Daugelis jų, bėgdami iš karo veiksmų zonų, prarado šeimos paramą ir specialistų pagalbą. Be artimųjų ir bendruomenės pagalbos pabėgėliai su negalia neretai negali pasinaudoti humanitarinės pagalbos priemonėmis tiek persikeldami šalies viduje, tiek bėgdami į užsienį.
Karinė Rusijos agresija ne tik iš esmės paveikė žmonių su negalia gyvenimus, bet fiziškai ar psichiškai traumavo daug žmonių, negalia tapo jų gyvenimo dalimi. Humanitarinės organizacijos praneša apie daugybines žmonių patiriamas traumas, dėl ko daugeliui žmonių prireikė įvairių medicinos ir reabilitacijos paslaugų. Žmonės, patyrę amputacijas, nudegimus, psichiką traumuojančius įvykius, išgyvenę agresijas lyties pagrindu, susiduria su smarkiai išaugusiu reabilitacijos paslaugų ir specialistų poreikiu ir didžiuliu jų trūkumu.
Moterys, vaikai, seni žmonės patiria dar didesnes rizikas nei kiti, įskaitant atskyrimą nuo šeimos, judėjimo ribojimus, smurtą lyties pagrindu. Pašaukus juos lydinčius suaugusius vyrus privalomajai karinei tarnybai, moterys ir mergaitės su negalia atsidūrė ypatingai padidintoje smurto ir prievartos lyties pagrindu rizikoje, įskaitant seksualinį išnaudojimą.
Beje, respektabilus tarptautinis medicinos žurnalas The Lancet rugpjūčio mėnesį skelbia (2022, 50), kad Ukrainos sveikatos paslaugų tinklo sumaitojimas kartu su žmonių patirtomis karo traumomis bei prievarta perkeltais žmonėmis sukurs milžinišką reabilitacijos paslaugų poreikį šalyje. Kita vertus, kaip pažymi žurnalas, reabilitacija retai yra prioretizuojama konfliktų pradžioje, kas nulemia pražūtingas pasekmes sužeistiesiems ir neįgaliesiems. Dar veikianti sveikatos sistema būna perpildyta ir nebepajėgi atliepti traumas patyrusių žmonių poreikius. The Lancet ragina Ukrainos vyriausybę kuo greičiau pripažinti reabilitacijos specialistų kvalifikacijas, rengti juos, įtraukti skubią reabilitacijos plėtotę į tarptautinių Ukrainos donorų ir humanitarinių organizacijų atsako į Rusijos agresiją strategijas bei veiksmų planus.
Ypač rimtas karo pasekmes patyrė institucijose apgyvendinti vaikai. Net devyniasdešimt tūkstančių vaikų yra vieno ar kito tipo globos, gydymo ar edukacinėse institucijose, įskaitant kūdikių ir našlaičių namus, mokyklas-internatus ir pan. Tarp jų – didelė dalis vaikų su viena ar kita negalia, kurie dar ir dažnai netekę tėvų globos. Jau ir taip atskirti nuo visuomenės institucinėse gyvenamosiose aplinkoje, karo sąlygomis tie vaikai atsidūrė dar didesnėje atskirtyje nuo įprastų žmonių bendruomenių ir vaikų aplinkų. Klausymu metu pabrėžta ypač didelis poreikis padėti vaikams su negalia, perkeltiems Ukrainos viduje ar išvykusiems į užsienio šalis, suteikti galimybę mokytis įtraukiose ugdymosi aplinkose.
Kaip pažymėta klausymu Komitete metu, okupuotose teritorijose pasilikę žmonės su negalia Ukrainoje, patiria rusų armijos žiaurumus, įskaitant vadinamuosiuose žaliuosiuose koridoriuose ir filtravimo stovyklose. Rusijos armija naudoja globos institucijas savo daliniams apsistoti. Nors labai mažai žinių ateina iš okupuotų teritorijų, sužinota, kad du globos įstaigoje apgyvendinti žmonės su negalia ten mirė dėl ypač blogų sąlygų, kiti dešimt buvo deportuoti į Rusiją, dar kitų trijų likimas nežinomas. Mokyklą Jahidne kaime Černichivo apskrityje pavertus karine Rusijos armijos baze, penki žmonės su negalia buvo areštuoti rusų karių ir panaudoti gyvuoju skydu, juos priverčiant patirti žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį su jais. Be to, kaip pranešta, Rusijos armijai neleidus evakuotis, penkiolika žmonių su negalia mirė globos institucijoje. Okupuotose teritorijose žmonės su negalia nebuvo prileisti prie medicininės, techninės pagalbos priemonių, patyrė Rusijos karių žiaurų elgesį su jais. Komitetui pranešta ir apie tai, kad nemažai žmonių su negalia buvo deportuoti į atokius Rusijos rajonus.
Karas atskleidė siaubingas gyvenimo sąlygas globos institucijose Ukrainoje, dar vadinamuose psichoneurologiniuose internatuose. Nuo pat sovietinių laikų žmonės su negalia masiškai buvo talpinami į tokias globos institucijas. Dar 2015 metais Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas, man būnant vienam iš jo pranešėju Ukrainos ataskaitos klausimu, išreiškė gilų susirūpinimą (CRPD/C/UKR/CO/1) dėl žmonių su negalia, įskaitant vaikus, institucionalizavimo, ir paprašė imtis skubių priemonių kuo greičiau pradėti žmonių su negalia deinstitucionalizavimą, kartu sukuriant pagalbos ir paslaugų tinklą bendruomenėje, kas leistų žmonėms su negalia gyventi savarankiškai, lygiai su visais žmonėmis. Kiek man teko stebėti, labai nedidelis progresas įvyko Ukrainoje po šalies ataskaitos vertinimo JT komitete. Kaip pranešta Komitetui, 2022 metais 43.300 žmonių su negalia vis tebegyveno 282 globos institucijose Ukrainoje.
Rusijos karinė invazija bloškė trapų deinstitucionalizacijos procesą Ukrainoje į naujus verpetus. Globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai tapo priverstiniu prieglobsčiu dėl karo veiksmų perkeltiems žmonės su negalia, įskaitant ir institucijas, skirtas vaikams su negalia. Tai lėmė, kad jau ir taip ypač prastos gyvenimo sąlygos institucijose tapo siaubingomis. Negana to, kad globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai jau ir taip yra atskirti nuo visuomenės, nuo įprastų ir bendrų žmonių gyvenimo aplinkų ir sąlygų, jas perpildžius pabėgėliais su negalia, gyvenimo sąlygos čia tapo nepakenčiamomis. Didžiuliai elementarios higienos, gyvenamosios erdvės, pagalbos, techninių priemonių, kvalifikuotų specialistų ir visko, ko reikia elementariems žmogiškiesiems poreikiams, trūkumai radikaliai viktimizavo žmonės su negalia. Dalis institucijų personalo dėl karo pavojaus pasitraukė, likusieji yra ant visiško išsekimo ribos, kas dar labiau padidino institucijose patalpintų žmonių su negalia apleistumo, išnaudojimo, prievartos riziką. Sveikatos priežiūros stoka globos institucijoje Borodiankoje lėmė tragišką 12 rezidentų su intelekto ir psichosocialine negalia žūtis. Karas parodė, kad globos institucijos yra mirtinai pavojinga vieta gyventi.
Nuo 2010 metų Ukraina yra Jungtinių Tautų Žmonių su negalia konvencijos šalis narė. Šalies narės įsipareigojimai numato, kad žmonės su negalia, kokios pagalbos jiems bereikėtų, turi teisę savarankiškai gyventi lygiomis teisėms su visais žmonėmis bendruomenėje, nepatirti diskriminacijos negalios pagrindu, būti įtrauktiems į visuomenę lygiai su visais žmonėmis, tuo tikslu gauti visų reikalingą pagalbą bendruomenėje, įskaitant asmeninę pagalbą ir pagalbą į namus, būtiną visiškai jų lygybei ir socialinei įtraukčiai užtikrinti.
Tenka pastebėti, kad Ukrainos vyriausybei, susitelkusiai į gynybą nuo karinės Rusijos invazijos, žmonių su negalia teisių standartų įgyvendinimas, įskaitant lygybę su visais žmonėmis užtikrinant sąlygas gyventi savarankiškai, pagalbą, informacijos ir paslaugų prieinamumą ir sąlygų pritaikymą, kaip įsipareigota įsipareigojimus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai, tampa per sunkiu uždaviniu. Kita vertus, tarptautinė žmogaus teisių teisė, įskaitant minimą Konvenciją, nenumato, kad kritinės padėties atveju, karinės ar gamtinės kilmės ji bebūtų, gali būti nepaisoma žmogaus teisių įsipareigojimų ar jų įgyvendinimas gali būti atidedamas. Priešingai, kritinės padėties atveju žmogaus teisių įgyvendinimas turi būti valstybių prioritetu.
Atliepiant į kritinę globos institucijose ir psichoneurologiniuose internatuose patalpintų vaikų padėtį, vaikų su negalia globa šeimose, prigimtinėse ar alternatyviose, turi būti prioretizuojama, suteikiant šeimai ir vaikui su negalia visą jiems būtiną pagalbą ir paslaugas bendruomenėje. Tai dar 2022 metų balandžio mėnesį du Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetai (žmonių su negalia ir vaiko teisių) pakvietė įgyvendinti visas Konvencijos šalis nares. Suaugusių žmonių su negalia atveju Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencijos šalys narės yra įsipareigojusios įgyvendinti jų teisę gyventi ne atskirose specializuotose vietose, bet savarankiškai bendruomenėje, lygiai su visais, tam gaunant jiems būtiną asmeninę pagalbą ir prieinamumą prie bendruomenės paslaugų.
Žmonių su negalia teisės, įvardintos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, aiškiai ir nedviprasmiškai pasako, kad lygybė ir laisvė, savarankiškas gyvenimas ir autonomija, asmeninė pagalba bendruomenėje, viešųjų sveikatos, švietimo, transporto paslaugų prieinamumas turi būti prioritetas net ir ištikus kritinei padėčiai ar humanitarinei krizei.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas savo 27-osios sesijos pabaigoje pažymėjo, kad ypač svarbu aktyviai įtraukti žmonių su negalia organizacijas į tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainai planavimą, lėšų skirstymą ir įgyvendinimą. Tai taikoma ir Europos Sąjungos humanitarinei pagalbai. Jau pastebėta, kad ES lėšomis statomos naujos globos institucijos ir taip toliau tęsiamas žmonių su negalia institucionalizavimas. Ne kartą tarptautiniuose forumuose dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje esu išsakęs Konvencijos Komiteto poziciją, kad tiek Ukrainos vyriausybė, tiek Ukrainai pagalbą teikiančios tarptautinės organizacijos privalo prioretizuoti žmones su negalia pagalbos Ukrainai ir jos atstatymo strategijose bei veiksmų planuose kaip vieną pažeidžiamiausių žmonių grupę, aiškiai atpažįstant saugumo, apsaugos ir pagalbos priemones, būtinas vaikams, moterims, seniems žmonėms su negalia, taip pat pripažįstant negalių ir pagalbos poreikių įvairovę. Visos priemonės namuose privalo būti nukreiptos į lygybės su visais žmonėmis ir socialinės įtraukties tikslą, įskaitant lygią žmonių su negalia teisę gyventi bendruomenėje ir gauti jiems būtiną pagalbą šiai teisei įgyvendinti.
Tai, kad atsitiko ir vis dar tebeatsitinka žmonėms su negalia Ukrainoje Rusijos invazijos metu, parodo žmonių su negalia pažeidžiamumą ekstremalių situacijų metu, kylantį iš valstybių nepasirengimo pavojingoms ir kritinėms situacijoms. Pagalbos ir apsaugos protokolai bei priemonės nėra įtraukios, nepritaikyti negalią turintiems žmonėms, jų įvairovei. Jei pagalbos ir apsaugos priemonės nėra nei įtraukios, nei pritaikytos, žmonės su negalia tampa neproporcingai pažeidžiami, lyginant su kitais žmonėmis. Todėl ir Lietuvoje būtina kuo labiau į pagalbos priemonių ir protokolų kūrimą įtraukti žmonių su negalią įvairovę atstovaujančias organizacijas, kurios geriausiai pasakys, kas ekstremaliose situacijose reikalinga kurtiesiems, neregiams, žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia, autistiškiems žmonėms, žmonėms su fizine negalia ir kitiems, turintiems negalių ir sergančių įvairiomis ligomis. Nėra ko laukti, kol ekstremali situacija ištiks, nesvarbu, ar karinė, gamtinė ar dar kitokia humanitarinė situacija. Ruoštis reikėjo pradėti jau vakar, o jei nepradėta – būtina pradėti nedelsiant.
